Kultūra

2020.04.20 08:03

„Žmonių“ herojai gyvena slapta viltimi: gal pilname mieste sutiks pirmą ar paskutinę gyvenimo meilę

Audinga Peluritytė, Žurnalas „Metai“2020.04.20 08:03

Naujų poezijos knygų nelaukiu, kaip ir prozos, net norėčiau, kad jos rečiau būtų leidžiamos. Stengiuosi atsikratyti įpročio be rimtesnio tikslo užeiti į knygyną, nes knygos ne tik užima vietą namuose, bet yra tarsi gyvos būtybės, kurios prašo būti vartomos, skaitomos, kad galėtų gyventi savo gyvenimą.

Tačiau stiprus yra naujų meno kūrinių radimosi ir atpažinimo džiaugsmas, naujausios lietuvių literatūros lūkesčiai, o kartu ir nusivylimai, nes kartais verčiant ir šimtus puslapių susitikimas su kūrybos stebuklu taip ir neįvyksta.

Kas gali būti nuobodžiau už karuselę, kuri nesisuka? Nykios yra skaitymo valandos prie privalomos, bet neįdomios literatūros, prie neįvykusio veiksmo, kai knygos pavidalu buvo duotas emocinio estetinio išgyvenimo pažadas, duotas gražiais viršeliais bei kokybiška poligrafija, tačiau taip ir neįvykdytas! Ir koks džiaugsmas, kai staiga randi kad ir mažų pažadų knygoje tobulą konflikto dramaturgiją, kaip kokioje nors Kęstučio Navako esė apie išvyką į Plungę, miestą beveik tuščią visomis, daug pasaulio mačiusio esė subjekto akimis žiūrint, prasmėmis, tačiau kaip tik jame, miesto kultūros namuose įvyksta ypatingas literatūros vakaras. Kaip tik tokioje tuštumoje K. Navako subjektui staiga tenka susitikti su savimi, o susitikimo priežastis – prasmės stokos pojūtis mažo miestelio tuštumoje, nes tik tuštumoje ir tegali egzistuoti atvykėlis vienam vakarui, stumiantis dyką dienos laiką pats sau, su savimi.

Kuo šioje recenzijoje apie naujausią Enrikos Striogaitės knygą dėtas K. Navakas, su jo patirties lagaminais, kurių turinį atvėrė dar prieš dešimtmetį? Ir išbyrėjo iš jų toli gražu ne Kauno miesto daiktai, nors abu autoriai yra Kauno poetai. Tiesa, ir Kauno abiejų autorių knygose esama, bet svarbiausias čia tikrai ne miestas. Gal tuomet – naštos ir nešulių tema, kuri egzistenciškai persmelkusi Kauno rašytojus?

Viename puikiausių E. Striogaitės naujos knygos eilėraščių „Irutė“ „Maximos“ maišelio turinys toks pat paprastas, kaip ir Plungės miestas K. Navako eseistikoje: „liesa varškė ir grietinė“. O kur čia laukiama konflikto erdvė su netramdomų emocijų lavina, išlaisvinanti ir apvalanti, perkeičianti ir pakylėjanti? Yra ir ji, bet jei Kauną pakeistume kad ir kokia Taurage, Vilniumi ar Klaipėda, ji nepakistų, nes net ir konkrečių Kauno vietų minėjimas knygoje, tokių kaip buvusi Komjaunimo gatvė, blokinis daugiabutis, Žaliakalnis, tėra visiems įprastų, tiek pat konkrečių, kiek ir anoniminių, erdvių persidengimų vieta: eilė prie kasos, prekystalis mėsinėje, sankryža gatvėje, daugiabučio kiemas, laiptinė, langas...

Šiandieną nebent visiški neišmanėliai nežinotų mieste tokių vietų kaip kad labdaros valgykla, na, o žmonės „Žmonėse“ kaip tik tokiose vietose ir gyvena, seniai prisijaukinę medžius ir katinus, prekes ir valkatas, net ir save tuose beveik anoniminiuose miestuose, pilnuose nepažįstamų, niekuo neišsiskiriančių iš minios žmonių, kurių nebent vardai ypatingi tuo, kad skamba lietuviškai: Alfukas, Adelė, Adomas, Ieva, Marcelė, nors tokių tarptautinių, kaip Mozė, Džuljeta, Natalija, irgi pasitaiko, kaip ir visuose miestuose, net ir taip atsargiai lėtai tarptautėjančiuose, kaip miestai Lietuvoje.

Knygoje „Žmonės“ žmonių pilname mieste ypatinga tai, kad jie visi juda savo asmeninėmis trajektorijomis, motyvuojami pačių įvairiausių tikslų – ir lengvai prisipažįstamų, ir tuo pačiu sunkiai. Pavyzdžiui, benamių miesto kačių maitintojos eilėraščiuose „Sofija ir jos septynios katės“ ar „Džordanos bliuzas“, kurioms kačių maitinimas daugiabučio kieme yra vienas iš paskutinių būdų bent kiek dalyvauti sociume (pro langą stebėti kaimynus), jaustis nors kiek prasmingai bėgančios kasdienės rutinos visai beprasmiškų veiksmų cikluose, kurie dažnai sukasi vien atmintyje, taip pat tai vienas būdų turėti slaptos, sunkiai prisipažįstamos vilties – dėl rytdienos, dėl saugumo.

Slapta viltis yra vienas pačių įdomiausių naujos E. Striogaitės knygos motyvų. Ši viltis kyla visiems „Žmonių“ herojams, kurdama neįtikėtinų svajų, iliuzijų ir tikrovės konfliktų siužetus, beveik neįmanomus lyrikai. Slaptos vilties dramaturgija šioje knygoje prie lemtingų prieštaravimų ribos priveda bet ką, ir netikėčiausioje vietoje. Žmonių pilname mieste staiga gali susitikti pirmą, vienintelę arba paskutinę savo gyvenimo meilę, arba meilužio žmoną, arba buvusį sutuoktinį, o pas lyrinio subjekto močiutę po dvidešimties neištikimybės metų gali sugrįžti ar nesugrįžti senelis, nes miesto močiutė yra praktiška ir taip pat nepėsčia, ji gali senelį priimti, o gali ir ne.

Knygoje „Žmonės“ akcentu tampa kiekvieno žmogaus pasakojamos istorijos pabaiga, galėtume sakyti – epilogas, kvintesencija, kur intensyvaus vyksmo yra daugiau nei, pavyzdžiui, populiariame bendravardžiame žurnale. Tokius ir panašius žurnalus, gausiai iliustruotus reklamomis bei fotografijomis, gaunu pavartyti kirpykloje, laukdama eilėje. Tai nėra koks neįperkamas glamūras, kurio negalėčiau sau leisti, bet pati tokių žurnalų niekada neperku, nes jie kažkokie nerealūs, tarsi skirti paralelinės visatos gyventojams. Juose visiškai nėra rūpesčio dėl ko nors, kas svarbu man čia ir dabar (tarkim, valkataujantys vaikai ir katės, agresija gatvėje, kitakalbių kaimynų segregacija vaikų žaidimo aikštelėje), juose svarbiausia rūpinimasis stalo serviravimo naujovėmis, dėmesys vyno taurių formoms bei vyno rūšims, egzotiškoms ne mūsų geografinės juostos salotoms, puoselėjami kiti gurmaniški bei hedonistiniai interesai.

Kaip sakytų Jono Biliūno Juozapota iš „Liūdnos pasakos“: kiek daug ponų, kokie jie visi gražūs! Arba Marcelijaus Martinaičio Kukutis: kaip ryškiai fotografuojasi! Mūsų geografinės juostos gyventojus, pratusius prie nesibaigiančios slogos ilgais nešildymo sezonais daugiabučiuose, tuose leidiniuose gal labiausiai glumina ne tvirtais verslo, draugų ir šeimos ryšiais susisaisčiusių herojų pasitikėjimas kokiais nors sprendimais (verslo, profesijos, kelionių agentūrų), bet tuos sprendimus iliustruojantys panoraminių reklamų vaizdai: nesibaigiančiomis kaskadomis žaliose pamiškių zonose išsidriekę užmiesčio vilų vaizdai, pertraukti naujų kvepalų flakonėlių, pudrinių ir sportbačių koliažais. Užburiančios savo konkretybe juslinės fantazijos su kiekvienu nauju „Žmonių“ numeriu turi tendenciją kartotis, plėstis, jos yra neišsenkančios kaip ir žmogaus troškimai.

Prabangos pasaulio herojai yra sinonimiški vienas kitam, juos be jokio konflikto būtų galima bet kada sukeisti vietomis: flakonėliai vietoje žmonių, lėkštės ir taurės vietoj vejų ir vilų – viskas vienodai blizga. Ieškant tarp jų vietos sau net ir vizualioje pasakojimų struktūroje kartais persmelkia mintis: ar aš irgi vis dar esu žmogus, ar gal esu kaip jie? Ryšiai čia tokie sinchroniški, simultaniški (draugų ir vejų, pudrinių ir partnerių), kad kokie nors pradėti pasakojimai niekada nepasiekia nei kulminacijos, nei atomazgos, todėl vyksta tarsi paralelinėje tikrovėje ir visiškai nekonfliktuoja su mūsų pasauliu. Aišku, jie neprovokuoja ir jokio katarsio, nekuria jokios prasmės. Su žmonių iš tikrovės gyvenimais jie tiesiog nesusiliečia: žalių vejų grožio nepertraukia žoliapjovių triukšmas, sportbačiai keičiami nesunešioti, o fotošopais nupoliruotų herojų pasakojimai nesibaigia katastrofiškais emocijų sprogimais.

E. Striogaitės pasaulis yra kitoks. Jos dėmesio lauke – stipriausius emocinius sprogimus savo patirtyje jau išgyvenę herojai. Knygos puslapiuose jie atsiveria jau po jų: ne tik suvargę, aptriušę, demonstruojantys menką mokumo galią, bet ir besijaučiantys neįmanomi viešumoje, atpažinimo galimybėje, eilėraštyje. Jie nesireprezentuojantys, atsitraukę, ir jei ne E. Striogaitės knyga, galėtume tarti, kad ir nebylūs. Neturintys ko parodyti – nei iš savo kūnų, nei iš garderobo, nes jų esmė – ne tiek neryškumas, kiek keistas kybojimas ant sutrūkinėjusių ryšių gijų: šie žmonės dažniausiai būna palikti, išsiskyrę, be šeimos, be draugų ar juo labiau be verslo partnerių. Tačiau persmelkti bejėgiškos vienišystės, kurios tiek daug, kad kiekvieno eilėraščio šerdis tvinksi tarsi mini dramos konfliktas: kokia nors trumpa ir labai banali istorija, o po jos iš karto – krizė, frustracija, kiekvieno pasakojimo pabaiga – tarsi nesprogę sprogmenys, sukaupę tonų tonas vilčių ir lūkesčių, geismo ir gėdos, raudų ir džiaugsmo, kuriuos skaitydami atpažįstame, patiriame ir pripažįstame.

Vienišos senutės su niekam neįdomiais savo vienatvės pasakojimais, ar net meilužės, kadais palikusios iš namų ir šeimų taip ir neišėjusius mylimuosius, ar vyresnio amžiaus dama, kurios rūpestis dėl benamės katės slepia tik viltį dėl dėmesio vyriškio, glostančio tą katę tamsoje (to ji net sau nedrįsta prisipažinti). Slapta viltis tampa intensyviausių emocinių išgyvenimų motyvu, kuris net ir sutrūkinėjusių pasakojimų siužetams suteikia išsipildžiusių istorijų turinį. Slaptos vilties dramaturgija kiekvieną trumpą eilėraštį paverčia prasmingu pasakojimu apie žmogų, kuris abejoja ir nebepasitiki savimi dėl patirtų išdavysčių, nesėkmių draugystėje ar meilėje, ar neišsipildžiusių pripažinimo svajų.

Pripažinimo šios knygos žmonės trokšta retai, kur kas dažniau toje anoniminio miesto ir besibaigiančio gyvenimo laiko vienumoje jie trokšta būti tiesiog atpažinti, įvardinti, prisiminti, tačiau atrodo tarsi į sistemą nesujungti nuogi ir pavojingi laidai. Užuot pumpavę sėkmės energiją, jie bejėgiškai kadaruoja, taip ir nepasiekę geisto tikslo, kokios nors darnos ar vienovės. Fikcinėje knygos „Žmonės“ erdvėje su jos herojais žengdami per vilties ir desperacijos slenksčius, skaitytojai neišvengia apvalančio katarsio, kuris tos neišvengiamos nevilties akivaizdoje suteikia prasmę ir vilčiai.

Vilties beviltiškas suplazdėjimas knygoje „Žmonės“ dažniausiai atsiveria nelauktai, beveik komiškose situacijose, kuriose neįvykęs poetas Alfukas pasiaštrinto pieštuko smaigaliu tol aštrina eilėraščio iltis, kol jo nebelieka, o kaina, kurią jis sumoka už širdies krauju pasruvusį bandymą, nes jis ir lieka tik bandymu, yra tik gėda. Kai kada šitos komiškos situacijos gravituoja į tikrų tikriausią egzistencinį šiurpą, kai kažin kokios galios nusveria teisingumo svarstykles už visą gyvenimą.

Pavyzdžiui, viena per visą gyvenimą neprisipažinusi įsimylėjėlė savo buvimo su vienintele meile galimybę įgyja paskutiniame savo gyvenimo vilčių punkte – labdaros valgykloje, kur nuo bendro šaukšto Kalėdų vakarą jai ir jam viltis ankštame pabaigos būste atsiveria į amžinybę: „labdaros valgykloje / mus pasodino prie vieno / tuščio likusio stalo – / vėlavome“ („Natalija“). Niekaip nespėjantys su sėkmingo laiko ir išsipildymo ritmu kirsti savo svajonių horizonto, visi „Žmonių“ pasaulio gyventojai tampa ne tik nesinonimiški vienas kitam ir viskam aplinkui, bet net ir suvis nesulyginami savo vienkartišku ribotumu, žlungančių iliuzijų ir iš naujo kylančių vilčių gestais:

po penkiasdešimties metų
sutikau savo jaunystės meilę
maximoj
prie kasos

vienas kitą vos atpažinome
[kaip ir daugelis vyrų jis išsilaikęs geriau]
pirko liesos varškės ir grietinės
savo žmonai

kaip anuomet
susikibom už rankų
prie neveikiančio šviesoforo
mėginom perbėgti gatvę

aš parklupau

sutrikęs jis prie manęs pasilenkė –
pirmąkart jį pabučiavau
dideliu greičiu lėkęs automobilis
kliudė – – – – –

jo pirkinių maišelį

liesa varškė ir grietinė
ištiško ant asfalto
ir mano drabužių

(„Irutė“)

E. Striogaitės eilėraščių dramaturgija tuo paveikesnė, kuo trumpesnės istorijos, kuo labiau trūkinėjantys pasakojimai. Kai kurie tų pasakojimų tiek talpūs, kad savo imliomis personažų charakteristikomis galėtų konkuruoti su dramaturginiais tekstais, net ir su filmų. Kaip lyrikos tekstai šios istorijos yra neįprastos, netikėtos, net ir E. Striogaitės ankstesnės knygos nelabai ir išdavė „Žmonių“ istorijų pažadą. Tačiau bendras lietuvių poezijos procesas tarsi suteikė legitimumą, ir nuo Sigito Gedos, M. Martinaičio, Nijolės Miliauskaitės, Donaldo Kajoko, Gintaro Grajausko, Gyčio Norvilo dramaturginis siužetas jau lydėsi į lyrinę refleksiją. Žinoma, knyga „Žmonės“ yra ypatingas kraštutinumas, yra rizika, net ir knygos pavadinimu, tačiau pasiteisinusi.

Tai ne šiaip kokie lengva ranka į neeiliuotą tekstą sumesti publicistiniai pastebėjimai apie žmones. Tokie būtų neįtaigūs, bejėgiai, o E. Striogaitės „Žmonių“ žmonės kelia tokią empatiją, tokią jausmų sumaištį, kuri priverčia patirti, išgyventi, žmogumi iš naujo atvirsti pačiam. O juk žmogaus sąvoka tiek universali, kiek ir devalvuota. Kaip lengvų skaitinių, o gal skaitalų, yra devalvuotos ir pačios žmonių istorijos: pilkos ir nykios, liūdnos ir neįdomios – nors taip atrodo tik iš pirmo, labai paviršutiniško žvilgsnio. Prieiti arčiau ir pamatyti visa tai iš naujo, tai, kas šitiek matyta, dar ir gerai atsibodę, ir apčiuopti pačią kasdienės egzistencijos šerdį gali tik meistro plunksna, arba meistrės.

Ir man įdomu, kas bus toliau su lietuvių poezija, kurios – geros – nemažėja, ir viena po kitos pasirodo kokybiškos net ir visai jaunų autorių knygos. Šiaip poezijos dominavimas lietuvių literatūroje blėsta, nes kelią dabar užtikrintai skinasi proza, kuri ir geriau skaitoma, geriau verčiama, lengviau pristatoma. Tik noriu pasakyti, kad ties Enrikos Striogaitės „Žmonėmis“ pati sau fiksuoju naują potyrį: jei jau ateita iki tokio, kaip minėjau, kraštutinumo, tai kas bus toliau? Gal tai išties pernelyg rizikinga? Kita vertus, jei jau ir taip, tai tuomet jau verčiau šita klausimus kelianti rizika nei jau atpažįstamomis melodijomis grojanti, nuspėjamo ritmo ryla. Jei sakiau, kad naujų knygų nelaukiu, klydau. Laukiu. Bet tik tokių, išsprogdinančių.

Enrika Striogaitė. Žmonės. – Kaunas: Naujasis lankas, 2019. – 79 p. Knygos dailininkas – Arvydas Poška.