Kultūra

2020.04.08 11:29

MO muziejaus ir LRT projektas „20 Lietuvos meno istorijų“: Kazimiera Zimblytė – pirmoji Lietuvos abstrakcionistė

trečioji istorija
LRT.lt2020.04.08 11:29

Tęsdamas įkvepiančias istorijas savo rubrikoje „#menasnaMO“ MO muziejus kartu su LRT pristato MO kolekcijos menininkus. Šįkart jūsų dėmesiui – Kazimiera Zimblytė. Skausmingus išgyvenimus menininkė išreiškė kūriniuose: tapydama niūriomis ar melancholiškai švelniomis spalvomis, plėšydama ir kombinuodama įvairias medžiagas, pjaustydama ir vėl susiūdama paveikslo drobę.

Kazimiera Zimblytė (1933–1999) – viena pirmųjų abstrakčiosios dailės kūrėjų Lietuvoje. Tačiau pripažinimo menininkė sulaukė tik po Nepriklausomybės atgavimo. Sovietmečiu K. Zimblytė nesitaikė prie oficialių tapybos reikalavimų.

Turbūt sunku įsivaizduoti kūrinius labiau nutolusius nuo socialistinio realizmo, siekusio idealizuotai vaizduoti komunistinę tikrovę. Todėl abstrakciją sovietinis režimas laikė ideologiškai nevertinga. Šią kryptį pasirinkusiems dailininkams valstybinių parodų salių durys buvo užvertos. Kai meno pasaulyje dominavo sistemai dirbantys vyrai kūrėjai, moteriai menininkei toks pasirinkimas buvo ypatingai sudėtingas. Nors aukščiausiu įvertinimu tuometinį Dailės institutą Zimblytė baigė dar 1957 m., tačiau pirmąją didesnę personalinę parodą galėjo surengti tik 1988 m. Iki tol, kaip ir daugelis kitų režimui neįtikusių menininkų, savo kūrinius ji eksponavo privačiose bendraminčių erdvėse.

Zimblytės kūriniuose labai svarbus medžiagiškumas. Menininkė baigė tekstilės studijas, todėl pradėjusi tapyti savo darbuose naudojo įvairias senas medžiagas: ant tapyto paviršiaus priklijuodavo apirusį audinį, odos atplaišas. Tai buvo drąsūs ir novatoriški eksperimentai. Dažų tirštumu ir drobės nelygumais ji stengėsi sužadinti žiūrovų jutimus. Lengva įsivaizduoti, kaip pirštų galai braukia per grublėtą audinį, slidų dažą, tai lygų, tai supjaustytą ir vėl susiūtą drobės paviršių. Gamtos įspūdžiai, patirti gimtinėje – švelnus rūko žalsvumas, sodrūs auksiniai rudeninių pievų atspalviai, akinantis sniego baltumas – tapo kūrinių spalvinės paletės dalimi.

Ankstyvieji Zimblytės paveikslai rodo tuometinį autorės susidomėjimą vokiečių-šveičarų menininko Paulio Klee kūryba. Tačiau tapytoja greitai perėjo prie juodos ir rudos spalvų, pradėjo eksperimentuoti su įvairiomis medžiagomis. Šis kūrybos etapas lyginamas su italų dailininkų Alberto Burrio ir Lucio Fontanos eksperimentais. Burri kūrė tamsius, dramatiškus darbus ir kombinavo įvairias medžiagas, o Fontana apsiribojo įpjovomis vienspalvėse drobėse.

Zimblytė kūrė ir skaidraus ryžių popieriaus instaliacijas. Jos dar 7-ajame dešimtmetyje buvo rodomos Jeruzalės skulptūrų sode ir gimtojoje sodyboje Briedžiūnų kaime. Ilgos juostos plaikstėsi pririštos prie karčių arba patiestos ant žolės beveik su ja susiliejo. Tuo metu tai buvo visiška naujovė. Zimblytė kūrė ir dideles tekstilines aplikacijas bei piešinius.

Abstrakcija gali pasirodyti visiškai nesuprantama arba priešingai – atverti daugybę prasmių. Zimblytė siekė grįžti prie esminių dalykų: gamtos, būties ir materijos. Dėl savo pasirinkimo priešintis tuometinės santvarkos reikalavimams ji turėjo ištverti atstūmimo, vienatvės ir asmeninės nesėkmės akimirkas. Galbūt šiuos skausmingus išgyvenimus menininkė išreiškė kūriniuose: tapydama niūriomis ar melancholiškai švelniomis spalvomis, plėšydama ir kombinuodama įvairias medžiagas, pjaustydama ir vėl susiūdama paveikslo drobę. Apie patirtus sunkumus liudija ir poetiški menininkės užrašai šalia kūrinių:

Likau visai, visiškai viena….

…………………….

Viena – savo abejonėse,

Viena savo įsitikinimuose,

Viena prieš baltą popieriaus lapą…

(Audronė Girdzijauskaitė, „Kazė: viena savo abejonėse“, Šiaurės Atėnai, Nr.38, 2010-10-08)

Žiūrėkite videopasakojimą:

Kazimiera Zimblytė: nors parodų salės jau buvo užvertos, jos paveikslai – tai drąsūs ir novatoriški eksperimentai