Kultūra

2020.04.07 15:26

Vytautas Bikulčius. 489 daugtaškiai ir Milašiaus tapatybės paieškos (knygų apžvalga)

Vytautas Bikulčius, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.04.07 15:26

Laimingo atsitiktinumo dėka pasirodė dvi knygos, kurios svarbios mūsų kultūrai. Neatsitiktinis dalykas gal tik tas, kad jas abi išleido viena ir ta pati leidykla „Žara“, kuri daug dėmesio skiria frankofoniškajai literatūrai. Vytauto Bikulčiaus komentaras skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“.

Bet taip jau sutapo, kad abiejų autorių pavardės prasideda M raide, ir kad abu savo kūrybos kelią pradėjo kaip simbolizmo pasekėjai.


Dabar jau galima pasakyti, kad šie du autoriai yra Nobelio literatūros premijos laureatas Maurice`as Maeterlinckas ir Oskaras Milašius.

Apžvalgą pradėsime nuo M. Maeterlincko dramos „Pelėjas ir Melisanda“ (iš prancūzų kalbos vertė Vytautas Bikulčius). 1892 m. parašęs šią dramą dramaturgas nė nenujautė, kad ilgainiui iš jo sukurtų pjesių dažniausiai bus minimos „Žydroji paukštė“ (1908) ir „Pelėjas ir Melisanda“, kurią dar labiau išgarsino Claude`o Debussy to paties pavadinimo opera. Dramaturgo kūrybinėje biografijoje „Pelėjui ir Melisandai“ tenka išskirtinis vaidmuo, nes šioje pjesėje jis sugebėjo ryškiausiai įkūnyti statiškojo teatro principus. Jo manymu, toks teatras leidžia įžvelgti ne tiek išskirtinę žmogaus gyvenimo akimirką, kiek pačią jo egzistencijos esmę. Užtat tokio teatro veiksmas yra susijęs ne su vidiniais personažų konfliktais, bet su fatališka jėga, kuri verčia žmogų pajusti savo bejėgiškumą.

Statiškajame teatre dominuoja savita pasaulėjauta ar tam tikros dvasinės būsenos, bet ne tradiciniam teatrui būdingi charakteriai, grindžiami psichologija. Neatsitiktinai Maeterlinckas įveda ir tragiškosios kasdienybės sąvoką. Ji neturi nieko bendra su tradicine įprasto gyvenimo samprata, nes kasdienio gyvenimo erdvėje kur kas svarbiau yra išgirsti nenutrūkstamą žmogaus ir lemties dialogą. Dramaturgas yra įsitikinęs, kad gyvenimo esmę atskleidžia ne ūmi aistra ar pavojingi veiksmai. Jo nuomone, senolis, ramiai įsitaisęs krėsle, ir bandydamas suvokti tylą ar šviesos balsą, gyvena kur kas prasmingesnį gyvenimą negu įsimylėjėlis, kuris pasmaugia savo meilužę. Tas senolis, nepajudantis iš krėslo, jau pranašauja Samuelio Becketto teatrą, kur laukimo tema neretai persmelkia visą kūrinį.

Neatsitiktinai dramoje „Pelėjas ir Melisanda“ randame 489 daugtaškius ir 231 šauktuką, kurie ir kuria tą laukimo atmosferą. Nors pjesė grindžiama meilės trikampio motyvu (dviejų brolių Pelėjo ir Golo santykiais su Melisanda), tačiau jis nėra traktuojamas tiesmukiškai, nes atsiskleidžia per kitas dimensijas. Galbūt ryškiausia iš jų yra šviesos ir tamsos (šešėlio) priešprieša. Pjesėje šviesa yra apgaulinga, nes ją nuolat lydi tamsa arba šešėlis. Jau kūrinio pradžioje, kai prie šaltinio Golo sutinka Melisandą, matome, kad artėjant nakčiai, gūdus miškas baugina tamsa, tuo tarpu šaltinio vanduo skleidžia savotišką šviesą. Be to, spindi ir Melisandos karūna šaltinio dugne. Vėliau bokšto scenoje, kai Melisanda dainuoja, jos plaukai švytėte švyti it „aukso paukščiai“, ir net Pelėjas prisipažįsta, kad jie jam užgožia mėnesieną.

Paskutinį Pelėjo ir Melisandos pasimatymą lydi dramatiška šviesos ir šešėlio kaita, kuri išreiškia tragišką meilės pokalbio įtampą, o ją papildo vizualinis efektas, kai įsimylėjėlių šešėliai nutįsta iki pat sodo pabaigos. Prie šaltinio nuo Golo kardo žūva ir Pelėjas. Šitaip meilės erdvė tampa ir mirties erdve. Būtent nuolatinė įtampa tarp minėtų priešybių, anot dramaturgo, ir išreiškia žmogaus lemties esmę. Virš visos pjesės tvyro ir mirties ženklas. Miršta Pelėjo bičiulis Marcelijus, miršta Pelėjo tėvas, pagaliau viskas baigiasi Pelėjo ir Melisandos mirtimi. Užuominą apie mirtį galima išgirsti pačioje pirmo veiksmo pabaigoje, kai Melisanda paklausia Pelėjo: „Ak! Kodėl jūs išvažiuojate?“, nes jos žodžiai primena kiekvieno žmogaus kelionę į anapusinį pasaulį. Paskutinis įsimylėjėlių pasimatymas parke, kai Pelėjas prisipažįsta: „Turiu išeiti visiems laikams“ tarsi sako, kad įsimylėjėliai susitinka tik tam, kad išsiskirtų.

Kitaip tariant, meilei dramatizmo suteikia mirtis, o mirčiai – meilė. Tad „Pelėjas ir Melisanda“ suskamba it meilės ir mirties simfonija... Kuo gali būti įdomi ši pjesė mūsų laikų skaitytojui? Visų pirma, ta įtampa, kurios spyruoklė yra nuolat veržiama, kol atveda skaitytoją į atomazgą. Laukimo tema, kuri prisideda prie kūrinio dramatizmo, galbūt primins S. Becketto dramas. Tuo tarpu dramos finalas yra be galo šviesus, nes jis yra susijęs su naujos gyvybės atėjimu į pasaulį, nors ir motinos gyvybės kaina. Ši knyga gali tapti puikiu pagalbininku ir tam, kuris rengiasi stebėti Debussy operą „Pelėjas ir Melisanda“. Ir dar vienas dalykas – šis leidinys dvikalbis. Skaitytojas, sekdamas prancūzišką tekstą ir jo vertimą į lietuvių kalbą, gali tuo pačiu mokytis ir užsienio kalbos... Jis pratęsia jau besiformuojančią dvikalbių dramų seriją, kurioje galima rasti Jeano Racine`o „Faidrą“, Oscaro Wilde`o „Salomę“, o netrukus joje pasirodys ir Eugene`o Ionesco „Kėdės“.

Toliau plečiasi mūsų pažintis su lietuvių kilmės prancūzų poetu, dramaturgu, rašytoju, vertėju, metafizinių, politinių ir etnologinių esė autoriumi Oskaru Milašiumi (1877–1939). Nereikia užmiršti ir to fakto, kad Milašius 1920–1925 metais buvo oficialus Lietuvos atstovas Prancūzijoje, o 1925–1938 m. dirbo Lietuvos atstovybės Paryžiuje patarėju. Ši aplinkybė jam leido vertinti Lietuvos nepriklausomybės pradžios įvykius, tarptautinio pripažinimo posūkius, lietuvių ir lenkų santykius. Dabar skaitytojas gauna progą susipažinti su jo „Laiškais“ (iš prancūzų kalbos vertė Genovaitė Dručkutė). Ne vienam skaitytojui bet kokios asmenybės laiškai lieka jo skaitymo periferijoje ir tūlas skaitytojas nelabai jais domisi. Tačiau laiškai yra galimybė geriau pažinti jų autorių, atkreipti dėmesį į jo mąstyseną, jo veiklos prioritetus, jo kūrinių paslaptis, bendravimo etiketą.

Neatsitiktinai prancūzų literatūrologas Alainas Montandonas klausė: „Kam iš tiesų skiriamas rašomas laiškas?“ – Sau pačiam, konkrečiam žmogui ar numanomam adresatui. Šia prasme Oskaro Milašiaus laiškai jo kūrybos gerbėjams tampa tikru aruodu, nes juose atsiskleidžia ir asmeninio gyvenimo detalės, ir jo dvasiniai patyrimai, jo tapatybės paieškos, tam tikrų jo kūrybos etapų atspindžiai. Čia taip pat randame jo svarstymus apie literatūrą, poeziją ir poeto misiją. Knygoje randame O. Milašiaus laiškus, skirtus jo patiems artimiausiems bičiuliams. Čia ir amerikietis Christianas Gaussas, ir skulptorius Leonas Vogtas ir jo žmona, ir jo mistinių paieškų bendrakelionis Carlosas Larronde`as, ir vieno garsiausių Paryžiaus salonų šeimininkė Natalie Clifford Barney, ir iš Lietuvos kilęs, bet Prancūzijoje gyvenantis Maurice`as Prozoras su dukra Greta, ir galiausiai poeto ir Lietuvos gerbėja Jeanne`a-Yves Blanc.

Milašiaus laiškai atspindi ir jo kelionių geografiją, nes jie rašyti ne tik Paryžiuje (tokių yra daugiausiai), bet ir Ženevoje, Briuselyje, Genujoje, Kelne, Frankfurte prie Maino, Londone, Čerėjoje. Sykiu jie atspindi ir platų laiko tarpą, nes pirmasis laiškas, kuris skirtas Christianui Gaussui, pažymėtas 1900 metų data, o paskutinis rašytas Jeanne-Yves Blanc – 1938 m. data. Laiškai Gaussui mums įdomiausi tuo, kad juose Milašius aptaria ir savo tautinės tapatybės klausimą. Jei dar 1915 m. rašytame laiške jis pavadina save ir lenku, ir lietuviu, tai 1922 m. jis oficialiai pasirenka atstovauti Lietuvai, ginti „savo tautos teises“. Toks jo susitapatinimas su Lietuva, suteikia jam tvirtumo ir užtikrina jo kūrybos kryptį. Iš šiam adresatui skirtų laiškų sužinome ir apie Milašiaus misterijos „Migelis Manjara“ genezę. Išties įdomu sužinoti, kad šis kūrinys gimė, kaip prisipažįsta pats autorius, „iš stiklinės limonado ir vienos žurnalo Temps publikacijos“. Bet net ir Milašiaus apsilankymas gimtajame Manjaros mieste nepakeitė jo pradinio sumanymo, jis neieškojo kitų šaltinių ir rėmėsi tik ta ne visai tikslia publikacija, aptikta žurnalo puslapiuose, bet traktuodamas savo herojaus gyvenimą, Milašius, vis dėlto, tiksliai atskleidė istorinio prototipo dramą.

Tokios yra neįspėjamos kūrybos paslaptys! Kūrinių atsiradimo aplinkybės atsispindi ir Milašiaus laiškuose L. Vogtui, kuris yra žinomas ir kaip Milašiaus biusto autorius. Juose Milašius paaiškina, kas davė dingstį parašyti romaną „Meilės įšventinimas“, eilėraščių rinkinį „Pradmenys“, ar net atskirus eilėraščius, kaip pvz., „Rugsėjo simfonijos“. Jis ne tik apibūdina kai kuriuos savo kūrinius („Migelis Manjara“ – nepaprastas grožis, „Mefibosetas“ – pavykęs dalykas), bet ir kalba apie kūrybines paieškas ir pauzes, nes, sakysim, jo romanas „Zborovskiai“ taip ir liko nebaigtas.

Žaižaruojančios elegancijos netrūksta Milašiaus laiškuose, parašytuose Natalie Clifford Barney (1876–1972). Ši turtinga amerikietė, nuo 1899 m. gyvenusi Paryžiuje, 1910 m. Žakobo gatvėje įkuria literatūrinį saloną, kurio lankytojais tampa tokie literatūros pasaulio atstovai kaip R. M. Rilke, J. Joyce`as, O. Milašius, G. Stein, A. Gide`as, F. Scottas Fitzgeraldas ir jo žmona Zelda, Ezra Poundas, po Antrojo pasaulinio karo lankysis Trumanas Capote, Francoise`a Sagan, Marguerite`a Yourcenar. Be to, ji sykiu skelbėsi ir kaip atvira lesbietė ir jos nuotykiai šioje sferoje atsispindi tiek jos kūryboje (Remy de Gourmont‘as jai buvo suteikęs Amazonės pravardę, kuria ji pasirašinėjo savo knygas), tiek jos laiškuose. Be abejo, Milašiui lankymasis tame salone ir ryšiai su jo lankytojais kaip diplomatui atnešė nemažai naudos, bent jį apsaugojo nuo karo tarnybos Rusijos armijoje (jis buvo Rusijos pilietis). Salono šeimininkė nujautė Milašiaus vietą prancūzų literatūros kontekste, pripažinusi jam stilisto talentą. Tad ir Milašius, jausdamas jos globą, stengiasi parodyti jai savo draugiškumą, netgi tam tikrą kurtuaziškumą, nevengdamas užsiminti ir apie savo kaip diplomato sėkmes ir nesėkmes. Įdomu, kad į šią moterį jis netgi kreipiasi vyriškąja gimine – mano draugas, taip priversdamas susimąstyti skaitytoją, kas slypi už tų žodžių.

Diplomatinio darbo aplinkybės dominuoja laiškuose iš Lietuvos kilusiam Maurice`ui Prozorui. Milašius čia pasirodo kaip rūpestingas diplomatas, besistengiantis, kad Lietuvai atstovautų tam geriausiai pasirengę žmonės. Šiuo atveju Milašiaus pastangas lydi sėkmė, nes Prozoras tapo Lietuvos atstovu Italijoje. Milašiaus laiškai Jeanne`ai-Yves Blanc įrodo, kad žmogus, besidomintis kūryba, gali ne tik skleisti žinią apie kūrėją, pristatydamas jo kūrybą, siūlydamas suvaidinti dramą per radiją, bet ir susidomėti jo tėvyne ir netgi parašyti knygą apie Lietuvą. Būtent ši adresatė išleidžia knygą „Lietuvos vaizdai“. Kaip matyti, Milašiaus laiškai atspindi įvairias rašytojo gyvenimo puses, jo kūrybinius sumanymus ir aspiracijas, praturtindami tuo pačiu ir patį kūrėjo portretą.

Knygų apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“: