Kultūra

2020.04.06 21:59

Operos solistė Asmik Grigorian: noriu būti geresnė už save pačią

Richardas Jonaitis, LRT OPUS laida „Švelnūs tardymai“, LRT.lt2020.04.06 21:59

Operos solistė Asmik Grigorian LRT OPUS sako niekada rimtai negalvojusi apie kitą profesiją. „Nepavadinčiau to meile – man tai gyvenimo būdas“, – taip A. Grigorian apibūdina savo, kaip operos solistės, kelią.

Operos solistė teigia, jog nuolat stengiasi įvairiapusiškai tobulėti ir „būti geresne už pačią save“.


– Iš pradžių norėčiau paklausti, ką Jums reiškia Milanas ir Milano „La Scala“?

– Man tai relikvinė vieta. Ne tik dėl to, kad ten yra geriausi operos solistai, bet ir tuo, kad ten susipažino mano tėvai, prasidėjo jų istorija, mano istorija. Dėl to tai yra man brangi asmeninė istorija.

– Italija bene sunkiausiai išgyvena koronavirusą. Turbūt dėl to Milano opera tampa dar reikšmingesne?

– Nežinau. Žinoma, šie dalykai yra susiję ir pasekmes jaus visi teatrai ir scenos, kurie daug prarado. Yra didžiulė užuojauta Italijai dėl netekčių, bet aš šių dalykų per daug nesiečiau. Milano opera man nepasidarė reikšmingesnė dėl tos istorijos, nes pasekmės bus visur.

– Kokios Jūsų emocijos? Kaip suvokiate situaciją?

– Aš realiai mąstau. Aišku, kad pasekmės bus didelės, nes daug praradome, bet tuo pačiu man reikėjo atostogų, todėl įsivaizduoju, kad atostogauju. Aš ne iš tų žmonių, kurie galvoja „kas būtų, jeigu būtų“. Yra kaip yra, o aš stengiuosi gauti ir pasidžiaugti tuo, ką turiu šiandien. Šiandien galiu džiaugtis daugeliu dalykų: pabūti su šeima, neplanuoti, sėdėti virtuvėje, žaisti su vaiku, gaminti, išsimiegoti, pažiūrėti filmus ar atsiverti knygą. Kol kas jaučiuosi puikiai.

Žiūrint globaliau, man skaudžiausia, kad nuo žemės paviršiaus nušluota karta, kuri man yra labai brangi. Be abejo, kad pasekmės ekonomikai bus didelės, bet manau, kad nieko nebūna šiaip sau ir žmonijai reikėjo stabtelėti, kad pažiūrėtume į save, pervertintume galimybės. Nėra nieko vien blogo – visame kame yra tam tikra prasmė, kurią labai aiškiai matau.

– Ar turite rutiną, kuri atsipindi Jūsų profesiją? Ar turite laisvų dienų?

– Tai tas pats, kas pasakyti mamai, kad ji turi laisvų dienų – mamos neturi laisvų dienų. Aš turiu laisvų dienų nuo darbo ir mokymosi, bet turiu nuolat palaikyti formą, todėl 15 minučių per dieną skiriu dainavimo pratimams, projektams, kuriems skiriu valandą ar pusantros per dieną, o likusį laiką vos spėju tvarkytis. Nepasakyčiau, kad turiu daug laisvo laiko. Nenuobodu.

– Dalia Ibelhauptaitė yra pasakiusi, kad visą savo laiką skiriate tobulėjimui. Kaip Jūs tobulėjate?

– Mano tobulėjimas yra kalbos mokytojai, vokalo treneriai, sportas, knygos – viskas. Iš esmės aš supatau, kad esu žmogus, kuris niekada nenustos norėti būti geresniu, todėl nuolatinis mokymosi procesas man yra gyvybiškai svarbus. Aš noriu būti geresne už save pačią, o tobulėjimo būdų yra įvairiausių. Dabar stengiuosi tobulėti būdama mama, virtuvėje. Visada kur nors tobulėjame ir mokomės.

– Ar tai tarsi bandymas atsigriebti už laiką, kurį skiriate savo profesijai?

– Viskas ką nors atima, bet viskas ir ką nors duoda. Aš nebandau atsigriebti. Džiaugiuosi dėl to, kur esu šiandien. Noras atsigriebti, mano manymu, yra tam tikra prasme susijęs su kaltės jausmu. Aš stengiuosi daryti tai, kur esu šiandien, daryti tiek, kiek galiu geriausiai, ir tuo džiaugtis.

– Ar Jūsų meilė operai gimė iš šeimos?

– Nepavadinčiau to meile – man tai gyvenimo būdas. Tai, kas buvo nuo pirmų gyvenimo dienų. Lygiai taip pat, kaip žmonės valgo, taip pat man yra opera – savaime suprantamas dalykas.

– Ar paauglystėje turėjote minčių, kad galbūt norėtumėte užsiimti kuo nors kitu?

– Paauglystė yra amžius, kai norisi užsiimti vien tik draugais ir tuo, kas linksma. Vaikystėje norėjau būti balerina, tačiau kokių nors didesnių svajonių, kad norėčiau būti kuo nors kitu, neturėjau. Visada dariau tai, ką turiu daryti, ir plaukiau pasroviui. Manau, kad buvau žmogus, gyvenantis šia diena.

Nepavadinčiau to meile – man tai gyvenimo būdas.

Paradoksas, kad aš planuoju gyvenimą taip, tarsi gyvensiu amžinai. Tikslų iki šiol nekeliu, man taip neišeina. Net ir su svajonėmis man atrodo, kad aš svajoju tik apie realius dalykus. Niekada nesvajoju apie dalykus, kurių negalėčiau pasiekti. Kai sakau, kad planuoju, tai yra tam tikros mano svajonės ar ateities vizija, bet gyvenu aš šia diena.

– Ar turite kokių nors pomėgių?

– Būdama 21-erių tapau mama, todėl ryškių pomėgių niekada neturėjau. Viską, ką dariau savo gyvenime, tai dirbau ir buvau mama. Žinoma, kaip asmenybė stengiuosi tobulėti: mėgstu knygas, bet hobių niekada neturėjau. Visada norėjau važinėti motociklu, bet, turėdama vaiką, turbūt nesėsčiau prie motociklo vairo, nes atsiranda baimė, tu esi atsakingas už tuos mažus žmones ir negali sau leisti kai kurių dalykų. Mėgstu daug dalykų, bet jiems reikia laiko, o mano profesijoje ir dar esant mama to visai nėra.

Rokenroliškumas yra labiau mano charakterio savybė. Žmonės, kurie mane pažįsta, sako, kad dabar operoje esu didesnė pankė nei būdama trylikos. Galbūt tai yra laisvės pojūtis – man sunku atsakyti.

Žmonės, kurie mane pažįsta, sako, kad dabar operoje esu didesnė pankė nei būdama trylikos.

– Sakote pankiškumas operoje?

– Tai yra neprisirišimas prie tam tikrų dogmų, tradicijų. Aš esu tas, kas esu. Kažkam atrodo, kad aš pankė ir daug kitų dalykų. Čia reikėtų paklausti draugų ar žmonių, kurie taip sako. Galbūt jie galėtų tiksliau paaiškinti.

Parengė – Gabrielė Sagaitytė.

Išsamiau – LRT OPUS laidoje „Švelnūs tardymai“: