Kultūra

2020.04.03 18:20

Karantinas keičia rašytojų gyvenimą: siuvinėja, švariai išplauna grindis, ryžtasi net Gailiaus romanui „Oro“

LRT.lt2020.04.03 18:20

„Šis laikotarpis galbūt mus moko. Nesusireikšminti. Tiesiog būti. Tyloje, ramybėje. Kad ir kaip tai kartais atrodytų nejauku, kad ir kaip norėtųsi bėgti, veikti, pasinerti į raminantį triukšmą ir pamiršti, kad esi labai laikinas, pažeidžiamas, trapus ir galbūt – visiškai nereikšmingas“, – taip sako rašytoja Renata Šerelytė. Tiesiog išgyventi, išbūti ir išmokti šio laikmečio pamokas siūlo ir kiti leidyklos „Alma littera“ autoriai, rašoma pranešime žiniasklaidai. 

Šių metų pradžioje leidyklos „Alma littera“ išleista R. Šerelytės knyga „Pro rūdijančią naktį“, kurioje susikerta du realūs laikotarpiai – sovietmetis ir pokaris, yra tarsi įrodymas, kad kai kurie dalykai, kuriuos mums tenka išgyventi, nesikeičia. Per karantiną rašytoja skaito senas knygas, kurios jai patinka labiau nei šiuolaikiniai bestseleriai, ir ryškiomis spalvomis siuvinėja savo seną, iš spintos ištrauktą suknelę. „Dar nežinau, kas išeis – ryškios gėlės, rytietiški ornamentai ar tiesiog abstraktūs kringeliai“, – pasakoja apie savo kasdienybę.

„Ar dabar kam nors svarbu, kiek valandų?“ – retoriškai klausia romano „Babelis“ autorius, žurnalistas, religijos tyrinėtojas ir politikas Andrius Navickas. Jam patinka gyventi be žadintuvo ir jis nemurmėdamas perėjo į namų rėžimą.

„Kadangi man bendravimas su žmona ir dukra visada buvo didžiulis malonumas, džiaugiuosi galėdamas kartu būti tiek, kiek pavykdavo nebent per atostogas“, – sako Andrius.

Su savo socialinių tinklų skaitytojais kasdien jis pasidalija viena linksma ir viena analitine įžvalga. Kai rašė savo romaną „Babelis“, apie koronaviruso epidemiją negalvojo, nors šiandien atrodo, kad rašyta taip, tarsi būtų numatęs ateitį. „Babelis“ yra knyga, kurios neperskaitysi vienu prisėdimu, – teigia rašytojas. – Rašiau knygą apie santykius, apie tai, kad dažnai pasiklystame savyje ir pernelyg daug reikalaujame iš kitų žmonių“.

Tiems, kas jaučia nerimą, Andrius siūlo Viktoro Franklio psichoterapijos knygas, Melody Beattie „Ne-priklausomi“ ar Andrzejaus Sapkovskio knygų apie Raganių seriją. „Tai – ne vienadieniai blizgučiai“ – sako jis.

Pandemija sugriovė tinklaraštininkės ir saviugdos trenerės Ramintos Lapinskaitės planus pristatyti naująją knygą „Palaimintos moterys“. Ji sako labiausiai pasiilgstanti gyvų pokalbių, šilto akių kontakto ir bendrystės. Vienas knygos skyrius skirtas netikėtų pokyčių laikui, kai subyrėjus gyvenimui tenka statyti save iš naujo. „Gyvenimą kuriame savo šiluma ir rūpestingumu. Pokyčių metu būkime sau ypač švelnios ir dėmesingos, nes tuo metu meilės mums reikia labiausiai. Bepigu mylėti save pasitikinčią ir žinančią, kaip viskas šiandien klostysis“, – sako rašytoja.

Hamburge gyvenanti ir Vilniaus knygų mugėje šiemet pristačiusi aštuntąjį leidyklos „Alma littera“ išleistą savo romaną „Žinau, kad nieko nežinau“ rašytoja Jolita Herlyn įsitikinusi: tokiais sudėtingais laikais svarbiausia yra išlaikyti sielos ramybę. „Atsikėlusi ryte būtinai pasiryškinu akis ir net pasidažau lūpas. Apsirengiu daug puošniau nei anksčiau. Kai vyras paklausia, kur susiruošiau, atsakau jam, kad į pasimatymą su gyvenimu“, – apie savo kasdienybę pasakoja rašytoja.

„Alma littera“ bestselerį „Gaono kodas“ išleidęs žurnalistas Rytis Sabas šiandien stengiasi gyventi pagal savo sugalvotą karantino planą – be žadintuvo jis keliasi apie pusę aštuonių. Tada – kava ir naujienos, po jų dirba, gamina pietus ir netgi leidžia sau lengvai nusnausti. Po miego vėl – darbas, vakarienė šeimai, o po jos – darbas prie naujosios knygos. „Geroji karantino žinia, kad kol jis pasibaigs, ji bus parašyta“, – sako ir išduoda, kad naujame jo romane bus daug Napoleono ir jo paslapčių, bus daug Lietuvos ir Lenkijos, riterių, ordinų ir jų palikimo.

Per vieną dieną įvykusi izoliacija knygos „Sadistas“ autorei Astai Padagaitei atnešė vienintelį – déjà vu pojūtį. „Rodos, tokioje situacijoje buvau ir anksčiau, tik tie anie „karantinai“ vadinosi motinystės atostogos. Staiga supratau, kad turiu visai neblogų įgūdžių gyventi izoliacijoje, neišradinėju dviračio ir bandau prisitaikyti prie situacijos tais pačiais metodais, kaip ir augindama kūdikius“, – sako Asta. Ji sako panirusi į smurto artimoje aplinkoje nagrinėjimą.

Asta sako, kad erzulį, neaiškų nerimą ar sunkiau suvaldomą nervą efektyviai nuramina fizinė veikla. Jei emocijos veržiasi per kraštus, o sunku užsiimti sportine veikla, visada galima švariai išplauti namie grindis, padeda ne ką prasčiau.

Karantinas stipriai pakeitė ir šiais metais Vilniaus knygų mugėje pirmąją savo knygą „Nėra vietos dviem“ pristačiusio verslininko, keliautojo Kristijono Kaikario šeimos dienotvarkę. „Dabar viskas kitaip – namuose dirbu ne tik aš, bet ir žmona, mokosi vaikai“, – sako Kristijonas. Dabar, kai važinėti nebereikia, prie vairo sutaupytą laiką Kristijonas išleidžia knygoms. Pasiryžo perskaityti Metų knyga išrinktą Marijaus Gailiaus „Oro“. Galvoje sukasi ir naujos knygos – trilerio scenarijus.

Populiarių vaikiškų knygelių „Marmiai. Olis ir dažų kibirėlis“, „Marmiai ir džiaugsmo fabrikėlis“ vienai autorių Indrei Pavilonytei karantinas suteikė galimybę pagaliau baigti pradėtus darbus. Tarp jų ir naują knygelę apie marmius. Savo knygoje „Marmiai ir džiaugsmo fabrikėlis“ ji pasakoja apie teigiamą požiūrį į pasaulį ir mūsų pačių rankose glūdinčio pozityvumo galią.

Rašytojo Mariaus Marcinkevičiaus knygelę „Kaip pelėdžiukas iš namų pabėgo“ iliustravusiai dailininkei Agnė Nananai ramybės šiandien suteikia galimybė niekur neskubėti. Su vaikais namuose ji žaidžia kavines ir šitaip nuramina parodų, galerijų ir bibliotekų ilgesį. Primena, kad M. Marcinkevičiaus knyga apie pelėdžiuką tėvams galėtų tapti idėjų ir kūrybiško bendravimo su vaikais vadovėliu. „Eiliuotas tekstas mažiesiems yra labai gera atminties ir kalbos lavinimo priemonė ypač dabar, kai ugdymas – visiškai tėvų rankose“, – sako iliustruotoja.