Kultūra

2020.04.03 22:33

Sovietmečio Vilniaus kultūra: bohema „Suokalbyje“, „Literatų svetainė“ ir pirmoji vaikų kavinė „Nykštukas“

LRT PLIUS laida „Stop juosta“, LRT.lt2020.04.03 22:33

„Kasdienybė visada yra marga ir įvairi, nepaisant to, kokia valdžia ar santvarka yra. Sovietmetis Vilniuje nebuvo tik monolitinis gyvenimas, jis nebuvo pilkas, vienodas“, – pasakoja miesto tyrinėtojas, knygų autorius Darius Pocevičius. Sovietmečio kavinių ir restoranų kultūrą tyrinėjo LRT PLIUS laida „Stop juosta“.

Legendinė „Literatų svetainė“ – vieta, kurioje praktiką atliko ištisa poetų karta

Laidos „Stop juosta“ komanda keliaus į legendinę „Literatų svetainę“ – vietą, kurioje praktiką atliko ištisa literatų karta. 20 amžiaus pradžioje čia atsidarė pirmoji Vilniuje lietuviška kavinė „Birutė“, o tarpukariu – populiari tarp menininkų Rudnickio kavinė, kurioje mėgdavo lankytis ir Česlovas Milošas. „Literatų svetainės“ steigėja – LTSR Rašytojų sąjunga, kuri tikėjosi gauti savo nariams privilegijų, pavyzdžiui – staliukų rezervacijai.

Nuo Rudnickio laikų čia rinkosi ne tik lietuvių, bet ir lenkų, baltarusių, žydų, rusų literatai ir žurnalistai. Sovietmečiu tradicija tęsėsi. Čia profesoriai netgi pasirašinėdavo įskaitas studentams. Anot poeto Marcelijaus Martinaičio, čia karo praktiką atliko ištisa literatų karta.

Stop juosta. Maršrutas nr. 110 – Vilnius. Legendinės miesto kavinės – „Literatų kavinė“, „Nykštukas“, „Suokalbis“ ir „Čitalka“

„Tarpukario Rudnickio cukrainė buvo viena iš keturių pagrindinių Vilniaus tarpukario kavinių. Joje vyravo šeimyniška aplinka, čia lankytojai jausdavosi kaip namuose. Po Antrojo pasaulinio karo čia veikė dietinė valgykla, o 1960 metais atsidarė „Literatų kavinė“, kurioje lankydavosi su menu susiję žmonės. Tai buvo antroji kavinė po „Neringos“, turėjusi tam tikrą respektabilumą, savo išskirtinį patiekalų asortimentą, interjerą“, – pasakoja Vilniaus miesto tyrinėtojas D. Pocevičius.

„Literatų svetainės“ interjerą kūrė garsus sovietmečio dailininkas Laimutis Ločeris, įrengęs kavinėje itin modernų interjerą su apšvietimu lubose ir scena, kurioje koncertuodavo lietuviškos estrados žvaigždės.

Pirmoji Lietuvoje vaikų kavinė „Nykštukas“

„Nykštukas“ – pirmoji Lietuvoje kavinė, skirta vaikams. Kavinės interjerą buvo pavesta kurti dailininkui Laimučiui Ločeriui, o į pagalbą šis pasikvietė dailininkų porą – Algirdą Steponavičių ir Birutę Žilytę. Dailininkų pora dirbo iliustruotojais vaikų žurnale „Genys“. Įdomu tai, kad kavinės architektas Zigmantas Liandsbergis taip susidomėjo dailininkų kūryba, kad po darbo ateidavo stebėti, kaip ant kavinės sienos gimsta slibinai, vilkai ir kiti pasakų herojai.

„Tikiu, kad ne tik vaikystė, bet ir pats gyvenimas yra pasaka. Ir aš gyvenu turbūt taip ilgai dėl to, kad man gyvenimas yra kaip pasaka. Aš negyvenu realaus gyvenimo, nes tada tik raudočiau“, – atvirauja dailininkė B. Žilytė.

Nors kavinė „Nykštukas“ užsidarė ir jos interjeras buvo sunaikintas 1998 metais, šį rudenį Birutės tapyta freska buvo atkurta skaitmeniniu pavidalu.

Rašytojų sąjungos namai ir „menžmogių“ kavinė „Suokalbis“

Kita stotelė – Rašytojų sąjungos namai. Pastato sklypą, kuriame šiandien stovi neobarokiniai rūmai, 19 amžiaus pabaigoje nusipirkęs grafas Ignotas Korvin-Milevskis pavertė tikrais rūmais. Vėliau namą nusipirko Plungės dvaro savininkė, kunigaikštienė Marija Skuževska-Oginskienė, kuriai rūmai priklausė iki pat Antrojo pasaulinio karo. Jos valdymo metu rūmuose atsirado unikalūs kalti metaliniai šviestuvai bei vestibiulio laiptai, o fasaduose – jos inicialai.

Po karo į rūmus įsikėlė ne tik rašytojų, bet ir kompozitorių sąjunga. Čia pat buvo „Pergalės“ (dabar „Metų“), „Literatūros ir meno“ redakcijos bei savotiškas rašytojų bendrabutis buvusiuose grafų apartamentuose, kur iki savo ankstyvosios mirties gyveno rašytojas Petras Cvirka. Vėliau čia buvo įrengti butai – viename jų gyveno ir poetas Paulius Širvys. Tuo tarpu rašytojų sąjungos kavinėje „Suokalbis“ virė audringas bohemos gyvenimas.

„Kadangi tai buvo pusiau uždara, nelabai kam žinoma kavinė, reikėdavo pažinoti kokį nors „menžmogį“, kad galėtum čia patekti po uždarymo, vidurnaktį. Kai čia atėjau pirmą kartą, įspūdis buvo pritrenkiantis. Aš supratau, kad kompanija, kuri čia susirinkusi, tikrai žino, kad rytoj bus pasaulio pabaiga. Jie linksminosi taip, kaip linksmintųsi paskutinį kartą. Niekas čia nekiurksėjo prie alaus bokalų, visi buvo buvo kažkokie hiperaktyvūs, kaip sugreitintame kine. Jeigu kas pasakodavo savo kūrybines idėjas – tai pasakodavo taip, kad iš burnos plūdo purslai. O jeigu kas šoko – tai niekas lėto šokio čia netoleravo, visi makabriškai judėjo, nevengdavo nusirengti“, – istorijomis iš „Suokalbio“ dalinasi Darius Pocevičius.

„Suokalbis“ turėjo ir savų tradicijų – pavyzdžiui, kavinėje muzikantus būdavo privaloma vadinti „maestro“. „Kavinėje dažnai lankydavosi muzikos pasaulio žmonės, kuriuos čia buvo privaloma vadinti „maestro“. Jeigu nepavadini maestro – žiūrėk, dar ir įsižeisti gali. Pamenu, kai privedė vieną sunkiai vaikštantį maestro prie pianino ir jis netikėtai prabudo – sugrojo melodiją visai kaip filharmonijoje“, – pasakoja Vilniaus miesto tyrinėtojas.

Deja, bet daugelis „Suokalbyje“ prarado sveikatą, o kai kurie – ir gyvybę. Į rūsį vedantys statūs be turėklų laiptai buvo praminti „mirties laiptais“ po to, kai nuo jų nukritę mirė trys žmonės: rašytojas Antanas Ramonas, dailininkas Zenonas Šteinys ir poetė Elena Mezginaitė. 2006 metų vasarą visą Lietuvą sukrėtė rašytojo Gintaro Beresnevičiaus mirtis – jis buvo suimtas šioje kavinėje, o vėliau tą pačią naktį paslaptingai mirė. Neužilgo po šio tragiško įvykio kavinė uždarė.

„Ši vieta susijusi su keturių menininkų mirtimis. Yra simboliškai vadinami mirties laiptai, vedantys į tualetą, kuomet net trys menininkai nuo tų laiptų paprasčiausiai nudardėjo. Tai buvo paskutinis Vilniaus baras su aiškiai išreikšta specifika, skirtas meno žmonėms. Vėliau visi barai suvienodėjo ir „Suokalbio“ dabar labai trūksta“, – apgailestauja Vilniaus miesto tyrinėtojas.

Sovietmečiu jaunimo pamėgta kavinė „Čitalka“

Sovietmečiu, 1962-aisiais, „Žinijos“ draugijos skaityklos patalpose atsidarė komjaunimo organizacijos globojama jaunimo kavinė vadinta „Skaitykla“ arba „Čitalka“. Kavinės baldai buvo pagaminti pagal architekto Eugenijaus Cukermano projektą.

„Tai buvo džiazo, kultūrinių renginių kavinė, kuri buvo alternatyva „Neringai“. Vyresni žmonės lankydavosi „Neringoje“, o „Skaitykloje“ – jaunimas. Čia nuolat grojo džiazas ir būtent čia gimė visi žymiausi Lietuvos džiazistai“, – pasakoja D. Pocevičius.

Kavinės scenoje, prie raudono rojalio, pasirodydavo džiazo muzikantai: Viačeslavo Genelino vadovaujamas kvartetas, grojo Grigorijus Talas, Remigijus Pilypaitis ir Aleksandras Melnikas. „Čitalka“ gyvavo vos 3 metus.