Kultūra

2020.04.05 21:29

Yana Ross: biochemikai atrado DNR kodą, Čechovas padarė lygiai tą patį, tik su žmogaus siela

Margarita Alper, LRT PLIUS laida „Teatras“, LRT.lt2020.04.05 21:29

Šiemet daugiausia – šešias – „Auksinių scenos kryžių“ nominacijų, tarp jų ir už režisūrą, pelniusio spektaklio „Vienos miško pasakos“ režisierė Yana Ross trejiems metams išvyko dirbti į Šveicariją, Ciuricho „Schauspielhaus“ teatrą. „Man labai keistas klasikinės dramaturgijos statymas pažodžiui – tą galima padaryti tik vieną kartą“, – teigė Y. Ross.

Tuos trejus metus jos darbų Lietuvoje neišvysime – ji drauge su naująja Meno taryba ėmėsi formuoti šio Ciuricho teatro repertuarą. Sezonas pradėtas festivaliu, per kurį parodyti spektakliai, tarp jų ir Y. Ross darbas „Pageidavimų koncertas“, sukurtas Varšuvos „Rozmaitosci“ teatre. Tai garsios Lenkijos teatro ir kino aktorės Danutos Stenkos monospektaklis. Bendradarbiavimą su šia aktore Y. Ross tęsia toliau.

Ciuriche žiemą įvyko jos spektaklio „Vyšnių sodas“ premjera, kuriame pagrindinį Ranevskajos vaidmenį sukūrė D. Stenka. Scenografiją ir muziką kūrė nuolatiniai Y. Ross kūrybiniai bendradarbiai – lenkų scenografė Justyna Elminowska ir švedų kompozitorius Jonas Redigas. Kūrybinėje grupėje – ir lietuviški vardai: šviesų dailininkas Vilius Vilutis, projekcijų autorius Algirdas Gradauskas.

Y. Ross ir Ciuriche statydama „Vyšnių sodą“ su tekstu dirbo tuo pačiu metodu, kaip statydama A. Čechovą, H. Ibseną ar kitą klasikinę dramaturgiją. Taip Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre, bendradarbiaudama su dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi, ji statė „Tris seseris“ ar Valstybiniame jaunimo teatre – „Vienos miško pasakas“. „Vyšnių sode“ ji bendradarbiavo su šveicarų dramaturge Fadrina Arpagaus. Šveicariškame „Vyšnių sode“ veiksmas vyksta reabilitacijos klinikoje. Daug aplinkybių ar prisitaikymo situacijų, sprendžiant personažų santykius, priklausė nuo vaidinančių aktorių, ypač nuo D. Stenkos.

Apie „Vyšnių sodo“ gimimą kalbamės su Y. Ross ir D. Stenka.

– Ar „Vyšnių sodą“ pasirinkote statyti, kai jau žinojote, kad dirbsite su aktore D. Stenka? Ar kūrinį pritaikėte pagal aktorių, ar vis dėlto norėjote būtent šią A. Čechovo pjesę statyti Ciuricho „Schauspielhaus“ scenoje?

Y. Ross: Ciuriche turiu galimybę rinktis aktorius, nes mes, naujoji Meno taryba, tuos 3 metus formuosime trupę ir repertuarą. Pagalvojau, kad būtų įdomu vėl dirbti su Danuta ir grįžti į „Vyšnių sodą“ po 30 metų, nes ji yra vaidinusi Ranevskają, kai jai buvo 32-eji, norėjau, kad ji vėl „pasimatuotų“ Ranevskajos vaidmenį. Pamaniau, o jeigu Danuta vaidintų Ranevskają ir neslėptume jos identiteto. Juk ji turės vaidinti vokiškai, o ji vokiškai nekalba. O ir Ranevskajos pavardė rusų kalboje – tarsi nuoroda į lenkiškas šaknis. Taigi sugalvojome, kad ji yra Lenkijos žydė, kuri įsimylėjo šveicarą, ir „Vyšnių sodas“ tampa šveicariškas. Ranevskaja iš tikrųjų kovoja su praeitimi, kovoja su savo identitetu, Antrojo pasaulinio karo nebaigtomis temomis tarp šveicarų, vokiečių, lenkų – taip atsirado erdvės interpretuoti per tą prizmę.

Jei Ranevskają vaidintų kita aktorė, būtų kitoks sprendimas. Apskritai spektaklio sprendimas priklauso nuo kiekvieno trupės aktoriaus. Leo (Gajevo atitikmuo pjesėje) vaidinantis aktorius Michaelis Neuenschwanderis yra šveicaras, jis atstovauja sodui, tai šveicariškai žemei. Ranevskajos dukrą Anią vaidinanti aktorė Wiebke Mollenhauer – vokietė, jos tėvai kilę iš Rytų Vokietijos. Kai ji buvo vaikas, tėvas jai dainuodavo lenkišką dainelę, kartą ji per repeticiją visų nuostabai uždainavo lenkiškai. Kitas aktorius – vokietis Millian Zerzawy, turėjo draugę Krokuvoje, jo gera klausa, tad jis gali kurti personažą ir su D. Stenkos Ranevskaja kalbėtis lenkiškai. Tokie nenuspėjami dalykai gimsta per repeticijų procesą. Todėl svarbu, kad kiekvienas aktorius būtų lygiavertis spektaklio kūrėjas, nes į spektaklio dramaturgiją įneša dalį savo gyvenimo.

– Su aktore D. Stenka jau dirbote kartu, o kaip atsirinkote kitus trupės aktorius, kurių nepažinojote?

Y. Ross: Negaliu dirbti su aktoriumi, jei jo prieš tai nemačiau vaidinant kine ar teatro scenoje, – man tai svarbiausias dalykas. Turėjau galimybę kelis kartus atvažiuoti, pamatyti kiekvieną jų vaidinantį. Kitas etapas – mes bendraujame, bandau pažinti, atspėti, koks tai žmogus, koks galėtų būti jo ryšys su vaidmeniu. Būtent tai man yra pagrindas. Man kiekvienas aktorius yra lygiavertis kūrėjas, asmenybė, jis turi būti intelektualus, išsilavinęs, atviras žmogus ir, aišku, labai talentingas. Mūsų trupėje nemažai vokiečių, istoriškai taip susiklostė, kad Šveicarijoje, ypač Ciuriche, teatro scenoje, kalbama vokiškai, ne šveicariškai, nes teatro tradicija ateina iš Vokietijos.

Bet mūsų tikslas suburti tarptautinę komandą – mūsų trupėje yra žmonių iš Japonijos, Amerikos, Prancūzijos, Ganos, išties gražus ansamblio branduolys. Nematau didelio skirtumo tarp švedų, lenkų, lietuvių aktorių. Geras aktorius yra universalus. Kai kuriame, kalbamės paukščių kalba, kai tu pradedi dirbti, svarbiausia, ar susikalbame ir esame toje pačioje planetoje, tas pats ir Vilniuje. 10 žmonių repeticijų salėje, ir kiekvienas pjesę supranta kitaip, mano darbas – pajusti, kada kiekvienas žmogus pradeda truputį artėti į tą pačią planetą.

– Kaip atradote tokį darbo metodą su klasikine dramaturgija, kai spektaklio kūrimas vyksta keliais etapais, o galutinis spektaklio tekstas gimsta per repeticijas?

Y. Ross: Kad pasiektume organikos kūryboje, reikia daug laiko. Ką turime geriausio Lietuvoje – tą laisvę ir laiką kurti, tu gali susitarti su trupe: „Na, padirbkim truputį ilgiau, ne du mėnesius, o pusę metų, parepetuokim ir palikime ramybėje kuriam laikui.“ Taip dirbti nėra įprasta. Ir Ciuriche reikėjo teatrui pasirūpinti, kad galėčiau dirbti etapais: mes pradėjome birželį, o premjera – gruodį. Tie etapai reikalingi, kad mes atrastume tą planetą, kad skirtingu laiku ateitume į tą tašką, kuriame galėtume pradėti kurti.

Birželį tyrinėjome A. Čechovo būtas vietas, mums reikalingą pagrindą, tiesiog bendravome. Tada trys savaitės užstalinio darbo, ir kažkuriuo momentu jau matau, kad jie supranta vieną ar kitą sceną, tada mes tą sceną padedam į šoną, ir jie ją suvaidina savo žodžiais, bet paradoksas tas, kad vaidindami jie sako A. Čechovo tekstą, tik jis nebūtinai išbyra pagal eiliškumą. Todėl ir spektaklyje scenų eiliškumas ne toks kaip pjesėje. Ne visada man reikia dirbti būtent taip – dažniausiai su klasika.

Esu tikra – teatre turi būti gyvas dramaturgas. Jis rašė tuo laiku konkrečiam aktoriui, tas aktorius jau miręs, tu negali atkurti tos būsenos. Dramaturgija – kitoks audinys, tai nėra romanas, tai literatūra, kurią tu turi „suvartoti“ per repeticiją. Todėl man labai keistas klasikinės dramaturgijos statymas pažodžiui – tą galima padaryti tik vieną kartą. Tų aktorių, kuriems tekstas rašytas, jau nebėra, o kitiems jis nelimpa.

Aktorė D. Stenka, Ranevskajos vaidmenį vaidinusi prieš porą dešimtmečių, sako, kad šįkart patirtis visai kitokia.

– Su Y. Ross jau esate pažįstama, dirbote drauge Lenkijoje, spektaklyje „Pageidavimų koncertas“. Ar galite palyginti šias patirtis ir darbą su Y. Ross?

D. Stenka: Tai buvo visiškai kitokia patirtis, nes ten repetavome tik dviese, ir tame spektaklyje neištariu nė žodžio. Repetavome ne tekstą, o situacijas. Pastaraisiais metais man kolegos vis sakydavo, kad turėčiau sukurti monospektaklį. Režisieriai siųsdavo tekstus, aš atsisakydavau, nes maniau, kad nepakelsiu monodramos, – tai man per stipri forma. Ir prieš keletą metų Varšuvos „Narodowy“ teatre režisierius K. Bogomolovas pastatė spektaklį pagal V. Sorokino „Ledą“. Mano vaidmuo tame spektaklyje buvo paremtas monologais – stovėjau viena ir be jokių gestų kalbėjau kokias 20 minučių. Tada ir pagalvojau: o gal iš tikrųjų atėjo laikas monospektakliui?

Mano klausimas nukeliavo į kosmosą, ir iš kosmoso atėjo atsakymas. Skambutis: „Ar nenorėtumėt vaidinti Y. Ross spektaklyje?“ Mes buvome kaip tik susipažinusios – po G. Jerzynos spektaklio, kuriame vaidinau, premjeros, ji buvo atėjusi pažiūrėti spektaklio. Susidomėjau, ji man atsiuntė tekstą, o ten – toks mūsų pokalbių „skenas“, skaitau, skaitau, situacijų aprašymas, verčiu, verčiu, ir pabaiga. „O, dieve, kas tai?“ – pagalvojau. Supratau, kad tai bus monospektaklis, kuriame neištarsiu nė žodžio. Dar daugiau – vėliau supratau, kad jis vyks kaip instaliacija, o žiūrovai ne sėdės kaip įprasta, o vaikščios aplink tą scenos aikštelę, kurioje vaidinsiu. Nuostabi nepakartojama patirtis.

– Kadangi spektaklis pastatytas Ciuricho teatre, iš anksto žinojote, kad „Vyšnių sode“ teks vaidinti ne gimtąja kalba. Ar kada nors teko vaidinti ne lenkiškai teatro scenoje? Ar numanėte, kokie sunkumai lauks ir kaip juos pavyko įveikti?

D. Stenka: Yra tekę vadinti kine, bet tai kas kita. Teatre taip pat buvo tokių vaidmenų, kai vaidini ne lenkę, užsienietę. Bet kokiu atveju, tie spektakliai vyko Lenkijoje, kai mes su žiūrovais užsienio kalbą girdime vienodai, ji mums skamba kaip ne gimtoji kalba. Čia visai kita situacija. Aš esu vienintelė aktorė scenoje, kuri nemoka tos kalbos, kuria kalba visi žiūrovai. „Vyšnių sode“ sunkiausia yra tai, kad galvoju lenkiškai, repetuojame angliškai, o vaidinti reikia vokiškai – kalba, kurios nemoku ir nesuprantu. Lygiai taip pat tai galėtų būti švedų, ispanų, kinų – jokio skirtumo, vokiečių kalba man tiek pat nežinoma. Manyje nėra jokio atspirties taško.

Prancūzų kalbos mokiausi mokykloje prieš 40 metų, visiškai jos neatsimenu, jau viskas žole užžėlė. Bet jei tai būtų prancūziškai, žinau, kad ten yra kažkokia atspirtis, galiu tas žoles išravėti ir pasėti vaidmenį. O vokiečių kalba man – kaip užbetonuota žemė, kurioje turiu pasėti vaidmenį. Iškalu tokias skyles ir tuos grūdelius ten įleidžiu – tai toks sunkus darbas. Palyginus su vokiečių kolegomis, neturiu daug teksto, bet man tai teksto okeanas, nes aš neturiu jokių sąsajų. Tai kaip skaptavimas: turiu kaltu iškalti, pripratinti burną, žandikaulį, liežuvį, kad nuo valingo kalbėjimo pradėčiau kalbėti normaliu ritmu. O juk už viso to – man svarbu ne tik išmokti tą tekstą, bet turiu jį įsidėti vidun, kad jis po to galėtų išplaukti su jausmais, nes tas tekstas, išeinantis iš manęs, turi būti su jausmu.

– Spektaklyje visus A. Čechovo personažus perkeliate į reabilitacijos kliniką. Kaip atsirado šis sprendimas?

Y. Ross: Viskas prasidėjo nuo A. Čechovo „Vyšnių sodo“ pirmojo veiksmo, kai Ranevskaja atvyksta 3 valandą nakties. Ji prašo kavos ir nori išgerti tabletes, kurias suryja Pyščikas. Tas raminamųjų ir kavos mišinys yra nemenkas signalas apie Ranevskajos būseną. Jos bandymas nusižudyti Paryžiuje irgi yra didelis signalas, kas ji per žmogus. Praradusi sūnų, po didžiulės traumos, ji pabėga po tos tragedijos, ji palieka dukras Anią ir Varią. Aniai – vos 11 metų. Vienam vaikui mirus, ji kitus palieka. Tai mane įkvėpė tokiai interpretacijai, kad Ranevskaja bėga nuo savęs, bandydama kažką pajausti.

Ji – žmogus, kuris visiškai užšalęs viduje po tragedijos ir bando save reanimuoti per kažkokią priklausomybę – alkoholio, vaistų ar sekso. Priklausomybė – kaip vienas iš variklių. Iš esmės jos grįžimas ją gelbsti po bandymų nusižudyti. Mes kuriame reabilitacijos sanatoriją, centrą, kurių prie Ciuricho ežero yra 22, o poilsio kaina tokiame centre – nuo 1 000 iki 20 000 Šveicarijos frankų per dieną, tai apmoka sveikatos draudimas. Į kelis buvome nuvažiavę – pasakiškai gražios vietos, su vaizdu pro langą, puikiu aptarnavimu, privačiu psichiatru, bet tragedija ta, kad žmonės vis tiek žudosi. Šveicarijoje yra tabu kalbėti apie emociją, žmogaus būseną, viskas orientuota į gražią išvaizdą. Tu tikrai negali sau leisti parodyti emocijų, tada kažkuriuo metu žmogus sprogsta.

A. Čechovas gyveno 15 metų su liga, nuo 25-erių žinojo, kad mirs, kad tai nepagydoma, o, rašydamas „Vyšnių sodą“, jis skaičiavo valandas. Kaip bebūtų keista, jis labai norėjo nuvažiuoti tais metais į Šveicariją. Iš Jaltos ėjo laiškai žmonai O. Kniper: „Ar tu jau susitvarkei pasus? Kada mes važiuojam į Šveicariją?“ Jis beveik atvažiavo, mirė likus valandos keliui nuo Ciuricho, Badenvailerio kurorte. Būtent ten mes pradėjome repeticijas, vaikščiojome po tas vietas, kur jis buvo apsistojęs, – po prabangią sanatoriją, iš kurios jį išmetė po 3 dienų dėl bjauraus kosulio, pasakę: „Atsiprašome, bet mūsų tokia prabangi publika, o jūs gadinate visą vaizdą.“ Tada jis persikėlė į kitą vilą. Taigi toks keistas ryšys su Šveicarija, ji mums yra svarbi.

– Įvairiuose teatruose Lietuvoje, Suomijoje, Islandijoje statote A. Čechovo pjeses „Žuvėdra“, „Dėdė Vania“, „Trys seserys“, dabar „Vyšnių sodas“. Kuo traukia A. Čechovo dramaturgija?

Y. Ross: Man A. Čechovas yra mokslininkas, gydytojas. Kaip, pavyzdžiui, biochemikai atrado DNR kodą, tai A. Čechovas padarė lygiai tą patį, tik su žmogaus siela. Absoliučiai tiksliai, lakoniškai, sudėliojo mūsų DNR, tik menine, emocine kalba. Kiekvienoje A. Čechovo pjesėje matome: atvažiuoja, išgeria arbatos, balius ir išvažiuoja. Pavasaris, vasara, ruduo – ciklai. Iš esmės ir personažai keliauja iš vienos pjesės į kitą, nes jis atrado tą lakoniškumą – o kam plėstis?

Jo pjesėse yra viskas – nuo gimimo iki mirties, kiekvienos pjesės scena yra apie tai, kad gyvenimas jau baigėsi. Tau atrodo, kad laiko yra, bet faktas, kad per vėlu. Vyšnių sodas jau prarastas, Ranevskaja važiuoja su meilužiu į Mentoną, nusipirkdama vilą, užstato sodą, tai yra A. Čechovo pjesėje išdėliota ir parašyta: ji užstatė jau žinodama, tai jau buvo pasirinkimas. Mes dažnai tą prašokame, ne, dabar tik pasekmė, tas sprendimas buvo priimtas, dabar mes tik laukiame apokalipsės.

Plačiau – LRT PLIUS laidoje „Teatras“:

Teatras. Režisierė Yana Ross: parodyti emocijų sau neleidžiantis žmogus galiausiai sprogsta