Kultūra

2020.04.07 22:38

Autorius, kurį pagerbė pats Dalai Lama: dažniau ištarkime tuos tris žodžius

LRT.lt2020.04.07 22:38

Frankas Ostaseskis – pasaulinio garso atjaučiamosios slaugos mokytojas, vienas iš „Zen Hospice“ projekto San Fransiske steigėjų. Prie mirties slenksčio jis palydėjo per tūkstantį žmonių. Bebaimis, ramus ir pakantus žmogus savo didžiule patirtimi pasidalijo knygoje „Penki kvietimai“. Už ilgametę pagalbą mirštantiesiems ir jų šeimoms F. Ostaseskiui pagarbą yra išreiškęs Dalai Lama.

„Penki kvietimai“ (iš anglų kalbos vertė Vita Mikelionienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) – tai išgrynintos išminties gairės, geriausias būdas bet kuriam žmogui susidoroti su netektimi ar ištikusia gyvenimo krize, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Meilė – esminė žmogaus savybė, kuri leidžia priimti viską, o ne tik tai, kam teikiame pirmenybę. Meilė – tai jėga, kuri skatina mus žengti prie savo baimės, – ne tam, kad ją nugalėtume, o kad iš jos pasimokytume. Meilė neišranki. Ji rūpinasi visais ir viskuo. Niekas nepraslysta pro rūpestingas jos akis.

Kviečiame skaityti knygos „Penki kvietimai“ ištrauką

MEILĖ GYDO

Kai man dar nebuvo nė dvidešimties, gavau Raudonojo Kryžiaus gelbėtojo sertifikatą, leidžiantį mokyti plaukti vaikus su sunkia negalia. Jasmine buvo labai graži šešiolikmetė – tikra vidurinės mokyklos vakarėlių karalienė, deja, ji turėjo apsigimimą – spina bifida – įskilusį stuburą. Dėl ligos subjauroto kūno mergina drovėjosi apsivilkti maudymosi kostiumėlį ir prisijungti prie mūsų baseine. Tačiau jai labai patiko žiūrėti, žarstyti sąmojus ir flirtuoti.

Kelis mėnesius bandžiau ją įkalbėti pabandyti plaukti. Kasdien bandžiau žaismingai įkvėpti jai stiprybės, drąsos, nuotykio pojūtį ir parodyti jai iš vidaus sklindantį jos pačios grožį. Kai žmogus tiki, kad jis nevertas meilės, sunku jį įtikinti pamilti save. Tačiau galima parodyti, kad jis yra mylimas. Kaip poetas Galway Kinnellis rašė: „Kartais būtina iš naujo išmokyti būtybę būti žavingą.“

Vieną dieną Jasmine nuslydo nuo vežimėlio ir prisėdo ant baseino krašto. Po kelių savaičių nusimetė savo įtvarus bei sunkius ortopedinius batus ir įmerkė kojų pirštus į vandenį. O po šešių mėnesių pasirodė su turkio spalvos maudymosi kostiumėliu. Tada be mažiausios dvejonės susirangė ant baseino krašto, panardino prakaulias, susuktas kojas į vandenį, pasikvietė mane arčiau ir, plačiai šypsodamasi, įšoko man į glėbį – tarsi septynmetis vaikas.

Apimtas savo paties kančių siaubo, visada puoselėdavau viltį, kad vieną dieną kas nors mane išgelbės. Įsivaizdavau, kad mano gelbėtojas labai mane mylės. Iš tikrųjų buvo atvirkščiai. Mane išgelbėjo meilė, kurią jaučiau pats. Atradau meilę gerumo akimirkomis... ne man skirtomis, o sklindančiomis iš manęs. Vis prisimenu Johno O`Donohue žodžius: „Mums nereikia eiti ieškoti meilės, mums tik reikia ramiai laukti ir leisti meilei surasti mus.“

Patirtis, kurios įgijau bendraudamas su Jasmine ir kitais neįgaliais vaikais, išlaisvino atjautą, glūdėjusią giliai mano kančios šerdyje. Aš atradau esminę meilę – patikimą, didžiulę ir nepažeistą. Vėliau, daugelį metų dirbant hospise ir kartais patiriant nuostabių dalykų, o kartais tikrų išbandymų, ji man tapo tvirta atspara ir nepalaužiamu kelrodžiu.

Meilė buvo mano mokytoja. Pati meilė išmokė mane mylėti.

Meilės beribiškumas labiausiai akivaizdus tampa tada, kai beveik pranyksta riba tarp šio ir ano, nematomo, pasaulio. Gimstant ir mirštant meilė ištirpdo bet kokias perskyras. Ji dažnai leidžia mums žengti už mūsų įsivaizduojamos įmanomos ribos. Darome tokius dalykus, kokių negalėjome net numanyti. Pažinojau moterį, kuri gimdydama kentė neapsakomai stiprius sąrėmius, ji ištvėrė nuovargį, skausmą ir baimę tam, kad galop patirtų galingą meilės pliūpsnį. Meilės, kuri nepanaši į jokią ankstesnę. Yra be galo daug istorijų apie panašius patyrimus atėjus mirčiai, – tarkime, apie dukterį, kuri neįsivaizdavo gyvenimo be tėvo, bet galiausiai iš meilės jį paleido tardama: „Viskas gerai, tėti. Myliu tave... Gali eiti.“

Tokiais momentais išgyvename begalinę meilę. Aš kalbu ne apie tuos sukomercintus abipusiškai naudingus mainus, kurie būdingi daugeliui romantinių santykių (kai kas nors parodo meilę mums ir mes jaučiamės įsipareigoję atsakyti tuo pačiu). Tai visiškai kitokio pobūdžio meilė, ji trykšta iš paties giliausio mūsų esybės šaltinio. Ji atpažįsta įgimtą žmogaus širdies gerumą ir atsako į jį. Ji geba ir giliai priimti, ir laisvai lietis.

Tokia meilė siejama su universalesniu troškimu, kad visos būtybės, įskaitant ir mus pačius, būtų laimingos. Ji egzistuoja be sąlygų ir virš jų. Jos negalima užsitarnauti. Tai ne idealistinė meilė, kuri atrandama einant tam tikru keliu, taip pat ne kokios nors dvasinės būsenos rezultatas. Ji visada čia. Galima sakyti, kad tai – visų patyrimų pagrindas, pati mūsų būties esmė.

Ši meilė gyvena mumyse, taigi ji visada pasiekiama. Ji ateina į pagalbą tada, kai susiduriame su savo sustabarėjusiais, pažeistais, atstumtais savo asmenybės aspektais, taip pat tada, kai turime pasitikti ateities iššūkius. Ištirpdydama mūsų gynybines reakcijas, ji padeda mums grumtis su savęs nuvertinimo, gėdos, sumaišties, netekčių demonais ir kviečia nustoti jų vengti. Štai tada mes gyjame.

Galime manyti, kad, nusikaldinę užsispyrimo šarvus, apsisaugosime nuo skausmo ir tapsime nepažeidžiami. Tačiau tie šarvai atitveria mus nuo meilės, atbukindami mūsų jautrumą, vagia iš mūsų patirtis, užrakina švelnumą, paguodą, atjautą ir džiaugsmą, kurių mums taip reikia. Dažnai, pasislėpę po tais šarvais, būname išsigandę, jaučiamės vis labiau atitolę nuo kitų ir savęs pačių.

Po truputį gilindamiesi ir atsisakydami įprastų strategijų, kurių įkaitais anksčiau buvome, pamatome, kad netgi tie mūsų šarvai niekad nebuvo atskirti nuo meilės. Kaip pakilusi saulė ištirpdo ledą, paverčia jį vandeniu, paskui – garais ir pakelia atgal į atmosferą, taip niekas nėra atskirtas nuo šios beribės mūsų būties meilės – net patys bjauriausi ir mažiausiai mylimi mūsų asmenybės aspektai.

Ši meilė – tai šaltinis, kuris leidžia mums šiltai viską priimti ir nieko neatstumti. Atviras bebaimiškumas, kurio reikia norint atsiverti savo kančiai, įmanomas tik atradus gebėjimą plačiai priimti meilę.

Carlas buvo filosofas mėgėjas. Pokalbis su juo lengvai virsdavo klausimų srautu, po kurių kildavo dar daugiau klausimų. Vertinau jo smalsų intelektą ir logišką protą, bet man labai patiko ir jo širdis. Pastebėjau, kaip maloniai jis pasitikdavo pas jį atėjusius žmones. Jis tai darė taip svetingai, kaip būdinga seneliams. Kartą, kai jį aplankė du paaugliai – hospiso savanoriai, jis beveik valandą klausėsi, kaip šiedu scena po scenos pasakojo, kas vyko jų mėgstamame filme. Jis klausėsi taip įdėmiai ne tiek iš susidomėjimo, kiek iš pagarbos tiems paaugliams, kaip žmonėms.

Kadangi aplink buvo daugybė savanorių budistų, Carlo smalsumas neišvengiamai pastūmėjo jį pasidomėti meditacija. Jis naudojo automatinę morfijaus pompą, kuri sušvirkšdavo jam skirtą kiekį nuskausminamųjų, padedančių dorotis su skrandžio vėžiu, tačiau nuo jų jis kartais pasidarydavo apdujęs. Carlas pagalvojo, kad iškęsti pilvo skausmus jam galėtų padėti ne morfijus, o dėmesingo įsisąmoninimo meditacija. Taigi, jis paprašė pamokyti jį medituoti ir aš sutikau.

Medituojant skausmas laikomas didžiu mokytoju. Esama gausybės technikų dirbti su šiuo patyrimu. Pradėjau nuo labiausiai paplitusios – drąsinau Carlą pirmiausia pastebėti skausmą, sutelkiant dėmesį į visą kūną, paskui – konkretizuoti, iš kur ateina įtampa, aštrumas, deginantys, nuolat kintantys pojūčiai. Šį tiksliai nutaikytą, koncentruotą dėmesį pakaitomis nukreipdavome tai į skausmą, tai į kvėpavimą, kad jis vėl stabilizuotųsi, atsigautų ir kad Carlo protas nepervargtų.

Carlas buvo nusiteikęs ryžtingai. Pastebėjau surauktą jo kaktą ir raukšles aplink akis. Jis veikiau grūmėsi su skausmu, nei atsivėrė savo patirčiai, švelnino ją ir tiesiog leido jai būti. Carlas telkė dėmesingą įsisąmoninimą, kad nugalėtų skausmą, bet, rezultatams nepasirodžius tuojau pat, jį vis labiau smelkė nepasitenkinimas. Skausmo jam buvo per daug. Jis pradėjo šaukti.

Turėjome atrasti kitą būdą.

Švelniai uždėjau rankas Carlui ant pilvo. Šįkart drąsinau jį pajusti erdvę tarp jo skausmo centro ir mano rankų šilumos.

– Vis dar per daug skauda, – dejavo jis.

Šiek tiek atitraukiau rankas nuo pilvo.

– Kaip dabar? – paklausiau.

– Dabar šiek tiek geriau.

Dar labiau atitraukiau rankas, drąsindamas jį atpalaiduoti pilvo raumenis, kaktą ir leisti skausmui sklandyti naujai atrastame plote.

– O, dabar geriau, – pasakė jis.

– Na, dar truputį, – pasiūliau. Mano rankos buvo pusmetrį virš jo kūno.

– O, dabar visai gerai, – sušnibždėjo Carlas.

Tai nebuvo gydymas kokia nors energija. Jokios magijos čia nebuvo. Vyko štai kas – Carlas suteikė erdvės savo skausmui. Dabar jis kvėpavo lengviau. Jo žandikaulio raumenys atsipalaidavo. Jis atsilošė į pagalvę užmerkęs akis.

– Ar gali šioje būsenoje ilsėtis? – pasiteiravau.

– Ilsėtis meilėje, – sumurmėjo jis.

Tie žodžiai buvo pasakyti ne dėl manęs, jie suskambo iš kažkokios prigimtinės Carlo gilumos. Jo sąmoningumas dabar buvo įkvėptas meilės. Jis surado patikimą meilės šaltinį, iš kurio galėjo pasisemti, kai reikės. Jam visai nereikėjo generuoti meilės ar daryti ką nors ypatingo, kad būtų jos vertas. Meilė jau buvo jame, jos visiškai jam pakako.

Nuo to laiko, vos tik Carlas pajusdavo nepakeliamą skausmą, jis suspausdavo morfijaus pompą ir tardavo sau:

– Ilsėkis meilėje, ilsėkis meilėje.

Po kelių dienų jo aplankyti atvyko žmona. Nervinga moteris nerimavo dėl Carlo būklės labiau nei jis pats. Ji prisėdo šalia jo lovos, jos kojos trūkčiojo, rankos drebėjo. Carlas ištiesė ranką pro lovos groteles, lengvai ją palietė ir tarė:

– Ilsėkis meilėje, mano brangioji. Ilsėkis meilėje.

Vėliau šią istoriją prie pusryčių stalo papasakojau savo senam bičiuliui Ramui Dassui. Jis – daugelio mylimas dvasinis mokytojas, gerai žinomas dėl knygos Be Here Now (Būk čia ir dabar), kuri 1971 metais Vakaruose atkreipė dėmesį į Rytų filosofiją. Jis buvo švyturys trims kartoms. 1997-ųjų pabaigoje jis patyrė beveik mirtiną širdies smūgį, po kurio dešinė jo pusė liko suparalyžiuota, sutriko kalba, o tai ribojo galimybę reikšti mintis. Jo mokymai išaugo iš jo paties patirties išgyvenant skausmą.

Ramas Dassas iškėlė prielaidą, kad Carlas paragavo „meilės kupino sąmoningumo“ vaisių. Jis paaiškino, kad, norint suprasti meilės kupiną sąmoningumą, reikia tik žingsnelio „nuo ego iki dvasingos širdies“. Ramas Dassas iliustravo tai paprastu gestu, vesdamas kaire ranka nuo galvos link krūtinės ir ramiai sakydamas:

– Esu meilės kupinas sąmoningumas.

Jis tęsė:

– Kai esu meilės kupinas sąmoningumas, sąmoningai suvokiu viską išorėje ir viduje. Suvokiu vandenyno bangas, kinrožės žiedus sode, savo gąsdinančias mintis ir tamsius jausmus. Meilės kupinas sąmoningumas visa tai liudija su niekuo nesitapatindamas. Kai susilieju su meile, nebėra ko bijoti. Meilė išsklaido baimę.

Ramas Dassas kalbėjo apie atvirą, visa apimančią meilę. Mes visi įstringame ties savo simpatijomis ir antipatijomis. Meilė visai nereiškia, kad turėtume toleruoti nederamą elgesį ar sakyti „taip“, kai reikia pasakyti „ne“. Mes vis dar tampame abejonių, nevisavertiškumo, nuobodulio, aistrų ir apmaudo grobiu. Kartais mus vis dar valdo temperamentas, įsitikinimai, gyvenimo būdas. Meilė viso to neeliminuoja. Priešingai – ji suteikia mums progą pažvelgti į gyvenimą taip, kad mes mažiau tapatinamės su netikusiais įpročiais – ir šie nesustabarėja.

Meilė leidžia mums priimti save, savo gyvenimus ir kitus žmones tokius, kokie jie yra. Kai artėja kas nors labai nepageidaujamo – mirtis, liga, darbo ar santykių praradimas, suprantama, sukyla baimė. Tokiais momentais turime atrasti savyje tą savo dalelytę, kuri nebijo.

Kai bijai, argi nežinai, kad bijai? Vadinasi, viena tavo dalis, ta, kuri liudija baimę, nebijo. Ji neapimta baimės. Galime išmokti bendrauti su savo sunkiomis mintimis, stipriais jausmais ar iššūkius keliančiomis situacijomis, užėmę pranašumo – meilės kupino sąmoningumo – poziciją. Tuomet viskas tampa gerokai lengviau.

Mums patinka pozityvios gyvenimo patirtys. Jas palyginti lengva priimti, neklausiant, iš ko jos kyla. Tačiau viena iš nepaprastųjų meilės savybių yra jos gebėjimas priimti bet ką, su kuo susiduriama, netgi jei iš pirmo žvilgsnio situacija, patirtis ar žmogus atrodo nemielas. Meilė – savaip laisva. Kai jaučiame meilę, atrodo, kad jai visai nesvarbu, ką mylime. Meilės kupinas sąmoningumas įgalina mus priimti liūdesį, vienišumą, baimę, depresiją ir fizinį skausmą. Jo šviesa perskrodžia tamsą ir atskleidžia tikrąsias kentėjimo priežastis.

Meilė – tai ne kokia uždara bendruomenė. Kiekvienas žmogus, kiekviena mūsų pačių dalelytė mielai priimama. „Niekas nelieka nuošaly“, – sakoma zeno tradicijoje. Tai imlioji meilės funkcija.

Kai atrandame šį lobį, nėra jokios prasmės jį slėpti. Meilė neišsemiama, nebūtina jos taupyti. Mums jos nuolat trūksta, tačiau tai ne prekė, skirta mainams. Meilės šaltinis neišsenkantis, taigi galime ją nuolat dalyti. Vienas būdų nuolat semtis iš šios aktyvios meilės aruodų – budistinė praktika, vadinama metta.

Metta padeda sąmoningai sužadinti be galo šiltą jausmą. Kartojant tokias frazes kaip „Tegul visos būtybės būna laimingos ir laisvos“, po truputį užgimsta palankumas ir draugiškumas, tada šį gerovės bei laimės palinkėjimą siunčiame į visas puses. Metta išreiškia stiprų ramybės ir gerovės kitiems troškimą. Praktikuojant metta pripažįstama, kad meilė negali kam nors priklausyti, bet mūsų sąlytis su ja gali būti puoselėjamas praktikuojant. Esu įsitikinęs, kad meilės kupinas gerumas – esminė žmogaus savybė, kuri palaiko mirštančiuosius ir tuos, kurie jais rūpinasi.

Man džiugu prisiminti bendravimą su vyru, vardu Michaelas. Jis buvo menininkas ir ilgą laiką praktikavo budizmą. Michaelas buvo įšventintas į zeno dvasininkus ir su Parkinsono liga gyveno jau dvidešimt penkerius metus. Tuo metu jo gyvenimas jau artėjo prie pabaigos.

Jo žmona pakvietė mane pasikalbėti su Michaelu apie tai, kaip pasitikti mirtį. Jis pats nelabai tuo rūpinosi. Taigi, mes aptarėme jo paveikslus, pakalbėjome, kad jam šiuo metu reikėtų atsisakyti smulkių detalių, nes dreba rankos, tarėme, jog tapyboje atsiranda naujovių. Pasidžiaugėme, koks gražus slyvos medis, augantis po jo langais.

Susitikome kelis kartus, kaskart kalbėjome jo pasirinkta tema. Kartą pašnekėjome apie įrankius, ypač sodo darbų ir teptukus, abu sutarėme, kad juos reikia gerai prižiūrėti ir kruopščiai rinktis. Vėliau jis pasidalijo jaunystės prisiminimais, bet būdavo ir taip, kad tiesiog sėdėdavome tylėdami kieme ir klausydavomės paukščių čiulbėjimo.

Pasikalbėjome apie savo žmonas, vyrai tai daro dažniau, nei moterys įsivaizduoja. Michaelo santuoka buvo ypatinga, kupina meilės, tačiau kartu joje buvo ir įtampos, ir atskirtumo. Jis kalbėjo apie savo užsispyrimą ir įprotį viską kontroliuoti – tokie dalykai jiems pridarė nemažai žalos. Jiedu su žmona gyveno viename name, bet tuo pat metu – ir atskirai. Būdami santuokoje ir įsipareigoję vienas kitam, jie gana dažnai nesutardavo.

Žinoma, kalbėjomės ir apie zeną, tylos galią ir paradoksalius mokymus, sujaukiančius mums protą. Galiausiai prakalbome apie atsiskyrimo paprastumą ir visišką kūno bei proto atmetimą.

Paklausiau Michaelo, ką jis mano apie metta – meilės kupino gerumo praktiką.

– Šlamštas, – tepasakė jis.

Michaelo nuomone, metta praktikai trūksta aiškumo ir glaustumo – to, kas jį taip žavi zeno praktikoje. Tada jis pridūrė:

– Bet dabar truputis meilės man nepamaišytų.

Metta praktikai būdinga labai struktūruota ir specifinė tvarka. Tradiciškai Azijoje ji pradedama nuo kreipimosi į motiną arba į mylimiausią mokytoją. Tačiau vakariečių santykiai su šiais žmonėmis dažnai būna sudėtingi ir dauguma, mėgindami pradėti nuo meilės kupino gerumo, suklumpa. Taigi paprašiau Michaelo įvardyti asmenį, kurį jam nedvejojant būtų lengviausia mylėti.

Jis neskubėjo atsakyti. Po kiek laiko tarė:

– Mano šuo Džounsis. Mano vaikystės draugas, – paaiškino.

– Tavo šuo, hm... Kodėl? – paklausiau.

Michaelas atsakė:

– Ogi todėl, kad jis mane mylėjo, kad ir kas nutikdavo. Jei išvykdavau dienai arba ilgesniam laikui, man grįžus, pasitikdavo mane prie durų vizgindamas uodegą, plačiai šuniškai išsišiepęs. Jis buvo kupinas meilės man. Jam buvo visai nesvarbu, ar aš irzlus, ar nerūpestingas. Jis niekada manęs neteisė. Tiesiog mane mylėjo.

Taigi pradėjome nuo Džounsio. Michaelas atsigulė į lovą ir ėmė kartoti tradicines ir savo paties akimirksniu sugalvotas frazes apie meilę savo šuniui: „Būk laimingas. Būk laisvas. Linkiu tau gardžių kaulų, kiek tik panorėsi. Žinok, kad esi mylimas.“

Michaelui kartojant šiuos žodžius, jo veidą puošė džiaugsminga šypsena. Vėliau pasirodė dėkingumo ašaros. Jis tęsė šią praktiką visą mėnesį. Visada pradėdavo nuo Džounsio. Pamažu jo meilė tapo lyg sklidinas puodelis. Dabar, praktikuodamas metta, jis jau turėjo tiek meilės, kad jos užteko ir jo mokytojams, ir motinai, ir kartais net žmonai – taip jis pademonstravo ekspresyvią, į kontaktą orientuotą meilės funkciją.

Kai Michaelas mirė, jo žmona gulėjo šalia lovoje ir laikė jį apkabinusi. Jie rado savotišką būdą susitaikyti. Be žodžių iš naujo atradę meilę. Meilę, kuri visada gyvavo, bet buvo užgožta įpročių. Jei meilė tokia dosni ir nesibaigianti, kodėl visada jaučiame jos trūkumą ir norime stipriai įsikibti į savo mylimuosius? Iš dalies dėl to, kad painiojame meilę su prisirišimu.

Prisirišimas mėgsta apsimesti meile. Jis tartum sako: „Mylėsiu tave, jei duosi tai, ko man reikia.“

Meilė dosni, o prisirišimas apsėstas minties, kad turi būti patenkinti poreikiai. Meilė – tai mūsų esminės prigimties išraiška, prisirišimas – asmenybės išraiška. Meilę lydi ištikimybė, ji prasminga, kai nepamina mūsų vertybių. Prisirišimas įsikimba iš baimės prarasti ir stipriai spaudžia, kol pasiekia savo. Meilė nesavanaudė ir skatina laisvę; prisirišimas egocentriškas ir todėl savininkiškas. Prisirišimas palieka randų. Meilė skatina dėkingumą.

Štai kaip atrodo nesveikas prisirišimas: jis kelia įtampą, irzulį, skatina uždarumą ir kompulsyvumą. Dėl jo randasi nevisavertė priklausomybė. Pradedame tikėti, kad mūsų gebėjimas jausti malonumą ir laimę, patenkinti poreikius priklauso nuo kažkieno žodžių ir veiksmų, bet ne nuo mūsų pačių. O meilė apima viską. Galime ką nors mylėti, net jei nesutinkame su tuo žmogumi, net jei mums nepatinka jo įpročiai. Mano žmona mane myli, tačiau vis tiek suirzta, kai pamirštu uždaryti virtuvės spinteles. Meilė ne akla, ji regi kasdienes erzinančias smulkmenas, bet dėl to neblėsta.

Kuriant ir puoselėjant žmonių santykius, pavyzdžiui, tarp motinos ir vaiko, sveikas prisirišimas būtinas. Tačiau meilė tikrai gali egzistuoti be savininkiško prisirišimo – kai nesveikai įsikimbame ir nesuvokiame neišvengiamos tiesos apie laikinumą.

Esama seno budistinio padavimo apie šeimą, kurios meilė buvo pavyzdys visam kaimui. Šios šeimos nariai darniai gyveno ir brangino vienas kitą. Vieną dieną mirė vyriausiasis sūnus. Kaimiečiai atvyko paguosti šeimą dėl netekties. Atvykę pamatė, kad visi jos nariai – laimingi. Jie paaiškino savo meilės ir harmonijos paslaptį – tiesiog žinoję, kad vieną dieną teksią išsiskirti. Kada ir kaip tai atsitiks, nežinojo niekas, taigi jie gyvenę taip, tarsi tai galėję nutikti bet kurią akimirką. Dabar, kai tas laikas atėjęs, jie buvo pasirengę.

Ši istorija neragina idealizuoti atsaką į mirtį. Visi mes gedime. Netgi man žinomi labiausiai nušvitę žmonės gedi. Tokios istorijos kaip ši kviečia permąstyti savo šiandieninį elgesį ir pamąstyti, kas lemia palankų rezultatą. Turime sąmoningai apgalvoti, kaip mes mylime savo gyvenimo žmones.

Pastebėjau, kad prie mirties artėjantiems žmonėms iš tiesų rūpi tik du klausimai: „Ar aš mylimas?“ ir „Ar aš mylėjau?“

Po širdies smūgio ir operacijos atsidūręs prie mirties slenksčio, pradėjau iš tikrųjų suprasti, kokie gilūs šie klausimai. Dabar jie man padeda atrasti palankų gyvenimo kelią.

Po širdies operacijos sveikau sunkiai. Jaučiausi sukrėstas iki kaulų smegenų. Mane užvaldė skausmas, susitapatinau su savo neįgalumu, jaučiau didžiulę baimę. Krito mano savivertė. Mane apėmė bejėgystės jausmas, nors pagrindo jam nebuvo. Nerimavau, kad mane visi pamirš. Jaučiausi visai sutrikęs.

Iš pradžių net negalėjau savarankiškai nueiti į tualetą ar dušą. Buvau trapus, silpnas, neadekvatus, priklausomas, subjaurotas randų. Kartais mano protas be tikslo klajojo, o kartais – lojo lyg piktas šuo. Jaučiausi atgrasus, nepatrauklus ir nemylimas. Tai buvo tikras siaubas.

Visa laimė, kad buvo žmonių, kurie mane mylėjo. Užrašytas mano vardas buvo dedamas ant altoriaus budizmo cent-ruose, o draugai ir mokiniai giedojo jį praktikų metu.

Iki tol nežinojau, kad buvau taip mylimas. Kitų meilė leido man pamilti save, atsiverti ir giliau pažinti tą beribę meilę, kurią mes tyrinėjome. Tai buvo ne tik emocinis atsakas. Tai buvo apčiuopamas, šiltas, malonus ir didžiulį pasitenkinimą teikiantis jausmas. Jaučiausi globojamas, man buvo primintas manyje slypintis prigimtinis gerumas. Džiaugiausi švelniu, intymiu suvokimu, kad mano būties esmė – iš tiesų meilė.

Kelis mėnesius tiesiog pravirkdavau kaskart, kai suprasdavau, kokia tai palaima – patirti tiek meilės. Draugams sakiau: „Gydytojai man neleidžia šlapinti žaizdų, bet kasdien esu tiesiog maudomas meilėje.“

Patiriama meilė leido man pasitikėti ne tiek kitų veiksmais, netgi ne savo ankstesne patirtimi, kiek manyje pačiame glūdinčiu supratingumu – mylinčiu kelionės po nežinomą teritoriją vadovu. Tai buvo pasitikėjimas procesu, kad tai, kas vyksta, yra geriausia, žinojau – kad ir kas man nutiktų, viskas išeis tik į gera. Mane užliejo natūralus gyvybingumas. Tai buvo ne tikėjimas, o veikiau žodžiais neišreiškiamas pasitikėjimas, į kurį galėjau atsiremti, tarsi kas nors visą laiką būtų buvęs šalia. Pastebėjau, kad kiti ant mirties slenksčio atsidūrę žmonės jaučia tą patį.

Ši meilė ir pasitikėjimas sudarė sąlygas rastis giliausiam poilsiui. Jaučiau didžiulį palengvėjimą, tarsi mano venomis būtų tekėjęs auksinis medus, raminęs ir guodęs. Išsilaisvinau iš savo protinių pančių, kurie vertė mane stengtis viską pakeisti. Nebereikėjo priešintis ir kabintis. Aš tiesiog ilsėjausi ramiai stebėdamas, kaip reiškiniai atsiranda, keičiasi ir išnyksta. Kūnas ilsisi. Širdis ilsisi. Protas ilsisi.

„Ilsėkis meilėje, – galvojau sau. – Ilsėkis meilėje.“

Kai žmonės serga arba yra sužeisti, tiesiog mylėkite juos. Mylėkite tol, kol jie vėl pamils save. Man tai padėjo. Galbūt meilė – iš tiesų pats geriausias vaistas?

Meilė – esminė žmogaus savybė, kuri leidžia priimti viską, o ne tik tai, kam teikiame pirmenybę. Meilė – tai jėga, kuri skatina mus žengti prie savo baimės, – ne tam, kad ją nugalėtume, o tam, kad iš jos pasimokytume. Meilė neišranki. Ji rūpinasi visais ir viskuo. Niekas nepraslysta pro rūpestingas jos akis.

Kodėl meilė skatina šiltai viską priimti? Žvelgdami į pasaulį tik iš savo varpinės, – iš mažo, atskirtojo „aš“ pozicijos, – nuolat ieškome, kas mus skiria vienus kuo kitų. Tačiau į viską pažvelgę iš beribės meilės požiūrio taško, pradedame matyti, kas mus jungia.

Meilė gimdo meilę.