Kultūra

2020.04.05 11:52

Juškevičius ir kova dėl Kuršių nerijos: 10 metų verslas nuodijo marias, nenustebčiau, jei užasfaltuotų kopas

Henrikas Juškevičius, ilgametis UNESCO Generalinio direktoriaus pavaduotojas, „Santara“2020.04.05 11:52

Nors Paryžiuje juokaujama, kad praeivis paklaustas, kas yra UNESCO, greičiausiai atsakys, jog tai rumunų rašytojas, šios organizacijos veikla buvo ir išlieka labai reikšminga. Tą reikšmę betarpiškai patyriau ne vienus metus dirbdamas UNESCO Generalinio direktoriaus pavaduotoju, kai reikėjo spręsti aibę svarbių tarptautinių problemų. 

Viena labiausiai žinomų – Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencija. Jos pasirašymas 1972 m. tiesiogiai susijęs su 1959 m. UNESCO organizuota Nubijos šventyklų gelbėjimo kampanija. Per ketverius metus buvo išgelbėtos Abu Simbel šventyklos, kurios, pastačius Asuano užtvanką, būtų apsemtos Nilo vandenų.

Per du dešimtmečius buvo perkeltos 22 Senovės Egipto šventyklos ir architektūriniai kompleksai. Tai buvo pirmas neįkainuojamas UNESCO pasiekimas, išsaugant kultūros objektus Pakistane, Maroke, Nepale, Indonezijoje ir Graikijoje. Šiandien į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašyta 1121 vietovė 167 pasaulio valstybėse.

Verta prisiminti ir UNESCO paramą Lietuvai, dar nebuvusiai šios organizacijos nare. 1991 metais po Sausio 13-osios įvykių, kai sovietų kareiviai paliko suniokotą Lietuvos radiją ir televiziją, jos generalinis direktorius Skirmantas Valiulis kreipėsi pagalbos. Tuo metu UNESCO Generaliniu direktoriumi buvo Federikas Mayoras – žymus ispanų mokslininkas, poetas, intelektualas, pasaulio elito žmogus. Jis labai greitai suvokė situaciją, skyrė 25 tūkst. dolerių iš UNESCO rezervo ir man leido tokią pačią sumą panaudoti iš mano vadovaujamo Komunikacijų ir informacijos sektoriaus biudžeto.

Tuo metu Lietuvai tai buvo nemenkos lėšos. 1991 metų spalio 15 dieną UNESCO Generalinėje konferencijoje Lietuvos kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys įnešė Lietuvos trispalvę į Generalinės konferencijos salę. Lietuva tapo UNESCO nare. Jį lydėjo Lietuvos delegacijos nariai Halina Kobeckaitė, Osvaldas Balakauskas, Alfredas Jomantas, Gintas Buzinskas, Vladimiras Zubovas ir Ugnė Karvelis.

D. Kuolys savo kalboje pasiūlė naują programą „Pasaulio atmintis“. Ji buvo daugelio išgirsta. O tuo metu Vytauto Landsbergio padėjėju dirbęs Ramūnas Bogdanas, viešėdamas Londone, įkalbėjo savo šefą pasirašyti ten laikomą UNESCO Konstituciją.

Pirmąja Lietuvos ambasadore UNESCO tapo U. Karvelis, tada žinoma intelektualė ne tik Prancūzijoje, bet ir Lotynų Amerikoje. Jos nuopelnu prancūzų kalba prabilo Kristijonas Donelaitis, Maironis, Balys Sruoga, Salomėja Nėris, Vincas Mykolaitis-Putinas, Jurga Ivanauskaitė, Justinas Marcinkevičius, Lotynų šalių rašytojai Julio Cortazaras, Pablo Neruda, Octavio Pazas. Ugnė puikiai bendradarbiavo su Lietuvos intelektualais. Ją suprato ir palaikė prezidentai Algirdas Brazauskas ir Valdas Adamkus.

Vilniaus senamiestis buvo įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą ne iš karto. Kandidatūra kelis kartus buvo atmesta dar sovietiniais laikais, nes dokumentuose į senamiesčio zoną buvo įtraukti ir keli nauji statiniai. Dar vienas pasiūlymas buvo sukritikuotas vienos kaimyninės šalies eksperto. Vilniaus senamiesčio įtraukimo į UNESCO paveldą proga į Lietuvą atvyko UNESCO Generalinis direktorius Federikas Mayoras. Džiaugiuosi galėjęs dirbti šalia šio žmogaus. Stebino jo ryžtas ginti žodžio laisvę ir žurnalistus, patekusius į valdžios nemalonę.

Kai 1995 metais UNESCO 50-mečio proga į Generalinę konferenciją buvo pakviestas Kubos vadovas Fidelis Castro, Federikas Mayoras sulaukė nemažai kritikos. Po konferencijos dalyvavau F. Mayoro ir F. Castro susitikime. Generalinis direktorius pateikė svečiui mūsų sektoriaus paruoštą įkalintų Kubos žurnalistų sąrašą ir paprašė juos išlaisvinti. Jis savo žodį ištesėjo. Kai kurie tų žurnalistų tebedirba UNESCO Paryžiuje. F. Mayoro nuopelnu vyko aktyvus dialogas tarp Palestinos ir Izraelio. Įvertindamas F. Mayoro indėlį Lietuvai, prezidentas A. Brazauskas jį apdovanojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu.

Net ir įtraukus Vilnių į UNESCO paveldo sąrašą buvo mėginta tą sprendimą sukritikuoti. Šiaip daug Vilniui nusipelnęs meras Artūras Zuokas 2005 metų kovo 29 interviu „Ekstrai“ pareiškė, kad reikėtų patikrinti, ar ekspertai nėra KGB agentai arba rezervininkai, nes jie neva nori sustabdyti Vilniaus vystymąsi. Tuo metu ambasadore prie UNESCO dirbo Ina Marčiulionytė, dabar vadovaujanti Lietuvos ambasadai Kinijoje.

UNESCO ekspertais, vertinančiais Vilniaus senamiestį buvo pakviesti Suomijos antikvaro tarybos vyriausioji patarėja Margareta Ehstrom, žinomas Norvegijos architektas, Šiaurės šalių pasaulio paveldo vyriausias ekspertas Hansas Jakobas Roaldas, pasaulio paminklų ir vietovių tarybos prezidentas, žinomas pasaulyje specialistas, maltietis Rėjus Boutinas. Jeigu meras nebūtų I. Marčiulionytės atsiprašęs, galėjo kilti nemažas tarptautinis skandalas.

Rusijos naftos kompanija LUKOIL irgi pareiškė, kad norima sustabdyti Rusijos ekonomikos plėtrą Kuršių nerijoje, kai Kuršių nerija buvo įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą. U. Karvelis puikiai bendradarbiavo su Rusijos atstovu UNESCO, literatūros kritiku, poetu Jevgenijumi Sidorovu. Jis, beje, buvo vienas iš protesto Maskvoje organizatorių po Sausio 13 dienos įvykių Vilniuje. Tada protesto demonstracijoje dalyvavo per 200 tūkst. maskviečių. E. Sidorovas ryžtingai kovojo ir dėl Kuršių nerijos išsaugojimo. Jo rūpestį Lietuvos vadovai įvertino įteikdami Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordiną.

Kova dėl Kuršių nerijos nesibaigė. Rusija įtraukė Kuršių neriją į Rusijos Nacionalinių parkų sąrašą ir nori kurti ypatingas turizmo ir rekreacijos zonas. Kaliningrado universiteto mokslininkai skambina pavojaus varpais. Skaudu, kad Lietuvoje nesibaigia ginčai dėl Neringos plėtros. Nesutariama, ką statyti ir ką griauti. O gal statyti tiltą į Kuršių neriją. Deja, po to, kai dešimtmetį buvo nuodijamos Kuršių marios ir Klaipėdos gyventojai, jau ne taip fantastiškai skamba tvirtinimas, kad dėl pelno verslas užasfaltuotų ir Kuršių nerijos kopas.

Įtraukiant Vilniaus senamiestį ir Kuršių neriją į UNESCO paveldo sąrašą nemažai teko bendradarbiauti su U. Karvelis. Bet Struvės geodezinį lanką, Kernavę I. Marčiulionytė įtraukė į UNESCO paveldo sąrašą visai savarankiškai. Jos iniciatyva į nematerialaus paveldo sąrašą buvo įtrauktos lietuviškos sutartinės, kryždirbystė ir kryžių simbolika, Baltijos šalių dainų ir šokių šventės, o į Pasaulio atminties registrą Radvilų archyvai ir Baltijos kelias.

Kol kas tuo ir baigėsi Lietuvos paveldo pergalės UNESCO. Vienas ekspertų, ruošusių Vilniaus senamiesčio pateikimo dokumentus, architektas Augis Gučas teigia, kad „Misionierių sodai“ yra didžiausias smūgis senamiesčiui nuo Stalino laikų. Jo nuomone, su tuo bagažu, kas įvyko ir kas vyksta dabar, Vilniaus istorinis centras tikrai nepatektų į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Nors būtent Vilniaus senamiestis ir Kauno naujamiestis yra pačios esminės, reikšmingiausios ir vertingiausios, nacionalinės Lietuvos urbanistinio paveldo saugotinos teritorijos.

Šalys, pasirašiusios Pasaulio paveldo konvenciją, gali šalies teritorijoje esančias paveldo vertybes, kurias ateityje ketina siūlyti įrašyti į Pasaulio paveldo sąrašą, įrašyti į preliminarųjį sąrašą. Mūsų šalies preliminariajame paveldo sąraše yra Kauno modernizmo architektūra ir Trakų istorinis nacionalinis parkas. Bijau, jei Lietuvos atstovybėje UNESCO neatsiras stiprus ir ambicingas ambasadorius (jei iš viso toks bus) UNESCO Paveldo sąrąšas Lietuvos objektais nepasipildys.

I. Marčiulionytė buvo puikus Lietuvos atstovas UNESCO. Ji sugebėjo dalykinius santykius palaikyti su visų šalių atstovais. 2006 metų jubiliejinė – 30-oji – Pasaulio paveldo komiteto sesija vyko Vilniuje. Jai pirmininkauti patikėta I. Marčiulionytei. Į sesiją atvyko ir tuometis UNESCO Generalinis direktorius Koichiro Matsuura. Neatsitiktinai I. Marčiulionytę visos trys Baltijos šalis pasiūlė kandidate į UNESCO Generalinio direktoriaus postą. Deja, ji nesulaukė elementaraus Lietuvos vadovybės palaikymo.

Priešingai. Įpusėjus rinkimams, I. Marčiulionytei buvo įsakmiai „pasakyta“ atsiimti savo kandidatūrą ir balsuoti už Europos Komisijos komisarę iš Austrijos. Šis sprendimas nebuvo derintas su kitomis Baltijos šalimis. Generaline direktore buvo išrinkta bulgarė Irina Bokova, žinomo Bulgarijos komunistų veikėjo dukra, Maskvos tarptautinių ryšių instituto auklėtinė. Ji buvo visai nebloga Generalinė direktorė. Tiesa, kompleksavo dėl savo komunistinio išsilavinimo (ne ji viena).

Lietuvoje UNESCO nacionalinės komisijos generaline sekretore jau virtinę metų darbuojasi Asta Junevičienė. Sekretoriatas yra kultūros ministerijos sudėtyje. Tai siaurina jos galimybes ir įtaką. Jei jis būtų Vyriausybės struktūroje, profesionaliau būtų sprendžiami tarptautinės jurisdikcijos klausimai.

Štai pavyzdys. Lietuvoje ne visos Pasaulio paveldo konvencijos nuostatos yra integruotos į nacionalinę teisę. Nė viena Lietuvos pasaulio paveldo vertybė neturi privalomo valdymo plano (management plan) arba valdymo sistemos. Todėl nėra bendro susitarimo, kaip toliau turi vystytis konkreti vietovė atsižvelgiant į Konvencijos reikalavimus, vietos bendruomenės lūkesčius ir t. t.

„Misionierių ansamblio“ sunaikinimas tikriausiai ir buvo tokios padėties rezultatas. Prie Pasaulio paveldo konvencijos Lietuva prisijungė dar 1992 metais, t. y. buvo viena pačių pirmųjų tarptautinių konvencijų. Kadangi Lietuvos Konstitucijoje įtvirtinta, kad galioja tik ratifikuotos tarptautinės sutartys, kultūros ministerijos teisininkai (!?) dar nėra įtikinti, kad vadovaujantis Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių, Pasaulio paveldo konvencija yra privaloma.

Šiandien UNESCO vykdomojoje taryboje 58 nariai. Tokios skaitlingos tarybos neturi nė viena kita tarpvyriausybinė organizacija. Gaila, bet organizacijoje vėl jaučiami šaltojo karo vėjai. Reikia turėti tvirtą stuburą, norint įgyvendinti UNESCO tikslą ugdyti taiką žmonių sąmonėje, nepaisant politinės konjunktūros ar asmeniškos karjeros tikslų. Ar turėsime UNESCO tokius Lietuvos atstovus, parodys artimiausios savaitės. Gal UNESCO paveldo metai Lietuvoje padės juos surasti.