Koronavirusas išblaškė žiūrovus. Todėl mėgindami žūtbūt likti jų akiratyje, Lietuvos teatrai savo repertuarą ėmė masiškai kelti į interneto svetaines ir socialinius tinklus, tiesiogiai transliuoti spektaklius. Statiški, viena kamera sukurti įrašai patinka ne visiems. Specialistai vadina juos žalingais, „antihigieniškais“ ir teigia, esą taip tik sėjama antipatija teatro menui.
Rodo spektaklius ir abejotiną meistriškumą
Karantino aplinkybėmis Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) elgiasi kiek kitaip – savo spektaklių internete nerodo. LRT.lt klausiama apie tokio „susilaikymo“ priežastį, LNDT teatrologė Daiva Šabasevičienė teigia, esą teatras neturi aukščiausius standartus atitinkančių įrašų, o vidutiniškais nenorėtų gadinti savo vardo.
„Teatras visų pirma – emocijų menas. O tokių įrašų visuma yra neprofesionali, ji naikina įspūdį, emociją. Todėl žiūrovas neturėtų matyti šių vaizdų, nes tai priešingas teatrui reiškinys. Po jų pertekliaus žiūrovai gali apskritai nebeiti į teatrą manydami, kad ten taip ir yra. Joks internete mano matytas įrašas neprilygo tam gyvajam teatrui“, – reiškia įsitikinimą D. Šabasevičienė.
Viena kamera įamžinta spektaklio dokumentacija, anot jos, labiau naudinga teatro kritikams, kai būtina prisiminti vaidmenis, mizanscenas, kostiumus ar scenografijos elementus. Ji tinka ir žiūrovams, kurie pasiilgo kažkada gyvai matyto spektaklio, mylimų aktorių.
Pasak teatrologės, Lietuvoje nebuvo ir nėra sąlygų nufilmuoti spektaklį taip, kaip tai pavyksta Nacionalinei Paryžiaus operai, Milano „La Scalai“ ar Vienos valstybinei operai.
Maža to. Anot D. Šabasevičienės, teatrų transliuojami įrašai apnuogina aktorių profesionalumo spragas, kai kurie pasirodymai atrodo lyg saviveikliniai.
„Kai kurie aktoriniai darbai atskleidžia neigiamą požiūrį į profesiją: jokios improvizacijos, jokios šilumos! – baisėjosi pašnekovė. – Mačiau vieną spektaklį vaikams – tikras antimenas. Ir tai rodo profesionalūs teatrai! Vien dėl to nereikėtų tų įrašų žiūrėti, jie kelia abejonių dėl profesionalaus Lietuvos teatro meniškumo.“
Vienintelė maloni išimtis
Bene vienintele malonia išimtimi pastaruoju metu, anot D. Šabasevičienės, tapo Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Mūsų klasė“ (režisierius Oskaras Koršunovas) įrašas, rodytas kovo 27-osios pavakarę Tarptautinės teatro dienos proga.
„Įrašas tikrai buvo aukščiausios prabos, puikūs aktorių darbai, puiki režisūra“, – teigė ji. Pasak teatrologės, tai dar kartą įrodo, kaip drastiškai su tikrove prasilenkė „Auksinių scenos kryžių“ komisija, „nepastebėjusi“ klaipėdiečių spektaklio, nepaminėjusi jo šalia geriausių režisūros pavyzdžių.
Tinka tik dekoracijų mašinistams
Teatro, kino ir televizijos režisierius Juozas Javaitis siūlo nepainioti teatro ir spektaklio audiovizualinio „failo“. Anot jo, viena kamera nufilmuotas spektaklis jokiu būdu nėra teatras – tik sceninio veiksmo dokumentacija.
„Teatras turi 7 ypatybes, bene pagrindinė jų – vyksmas čia ir dabar. Įrašas viena kamera paprastai yra skirtas reklaminei medžiagai, vaizdo klipams ar teatro partneriams profesionalams, kad šie galėtų susidaryti įspūdį apie spektaklį. Įrašas naudingas, kai reikia pakeisti aktorių, „įvesti“ dublerį. Vis dėlto tai tik informacija apie spektaklį, bet ne pats spektaklis“, – LRT.lt teigė J. Javaitis.
Anot jo, teatrai dažnai susikuria techninį įrašą dubliuojantiems aktoriams ar dekoracijų mašinistams, kad šie žinotų, ką scenoje keisti. „Pastato kamerą salės gale ir filmuoja bendrą vaizdą. Techninėms reikmėms toks įrašas tinka. Tačiau rodomas viešai jis ne tik nepritraukia žiūrovų, bet priešingai – atbaido juos“, – pabrėžė režisierius, sukaupęs 30 metų filmavimo patirtį.
Didesnės kokybės pasiekiama spektaklį filmuojant 4–6 kameromis įvairiais rakursais. „Toks įrašas, suprantama, teatrui neprilygs, tačiau tai bus aukštesnės prabos televizinė adaptacija“, – teigė J. Javaitis.
Jis pats taip yra filmavęs Rimo Tumino „Vyšnių sodą“ ir Eimunto Nekrošiaus „Mažąsias tragedijas“. „Pavyksta gana kokybiškas spektaklio atspindys. Vis dėlto pats geriausias variantas, kai spektaklis statomas specialiai televizijai ir savo estetika tampa artimas TV filmui. Kai atsiskleidžia saviti režisūros sprendimai“, – teigė pašnekovas.
Kokių sprendimų karantino sąlygomis galėtų imtis Lietuvos teatrai? Anot J. Javaičio – kurti laidas. „Gyvo dalyvavimo trūkumą galima kompensuoti papildomais komentarais – režisieriaus, aktorių, žiūrovų. O nufilmuota medžiaga galėtų iliustruoti jų pasakojimą. Būtų savotiška paskaita apie spektaklį su vaizdo ištraukomis“, – siūlė pašnekovas.
Anot jo, būtina vidinė cenzūra, solidesnė atranka, vidutiniškų spektaklių geriau nekelti į viešumą. „Viena yra rodyti Romeo Castellucci, Nekrošių, Koršunovą, Tuminą ar Vaitkų, o kitas dalykas – režisieriaus, kuris dar tik treniruojasi, darbus“, – teigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje režisūrą dėstantis J. Javaitis.
Kaip „papasakoti“ spektaklį
Prašomas nufilmuoti spektaklį 2–3 kameromis J. Javaitis paprastai atsisako. Nes tai ne daugiakamerinis filmavimas ir jo kokybė bus abejotina.
„O viena kamera filmuoti man patinka, – prisipažino teatro profesionalas. – Filmuojame taip, kaip juda žmogaus akis. Skirtumas tik tas, kad žiūrovai mato ir periferinį vaizdą. Vis dėlto randame būdų, kaip ir su viena kamera „papasakoti“ spektaklį, – teigė jis. – Tačiau tam reikia gerai teatro specifiką išmanančio operatoriaus. Tarkime, toks yra Donatas Buklys. Jei jis filmuoti negali, apskritai nesiimu užduoties. Nes kiti operatoriai nemoka pamatyti nematomų teatro dalykų: veiksmo, t. y. aktorių darbo medžiagos, ir konflikto, kuris yra režisieriaus darbo sritis.“
