Kultūra

2020.04.04 20:56

Giedrius Kuprevičius. Dovanų galia

kompozitorius dalijasi pasakėčią primenančia patirtimi
Giedrius Kuprevičius, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2020.04.04 20:56

Prieš keletą metų apturėjau svarbią patirtį, susijusią su gebėjimu į aplinką žvelgti kitu kampu, įsižiūrėti į tai, ką regime, įsiklausyti į tai, ką girdime. Trumpai tą labai pamokančią ir šiandien itin aktualią patirtį dabar ir atpasakosiu, užbaigdamas, kaip ir dera labiau patyrusiems, nedideliu moralu. O buvo taip.

Birštone vyko Neįgaliųjų metams skirtas penktasis aklųjų ir silpnaregių estradinės muzikos festivalis „Baltijos banga“. Buvau pakviestas pirmininkauti komisijai. Konkurse dalyvavo daug kolektyvų. Visi spalvingi, pakylėti, apimti jaudulio. Kai konkursas baigėsi, atėjo prizų metas.

Suglumau: geriausiesiems įteikiamas pagrindinis prizas – didžiulis televizorius. Antrasis – ne mažiau keistas – sieninis laikrodis. Trečiasis – spalvingų knygų rinkinys. Bet ir tai ne viskas – pavakary visus akluosius organizatoriai pakvietė pasižiūrėti... sportinio parašiutizmo meistrų atliekamų triukų. Kai per šventinę vakarienę man suteikė žodį, padėkojau visiems dalyviams ir nedrąsiai užklausiau, ką gi reiškia tie keisti prizai.

– Taigi čia viskas aišku! – vienas per kitą ėmė komentuoti prizus surinkusieji. – Televizorius – tai sapnų ir fantazijų dėžė. Nematydami vaizdo, o tik girdėdami tekstus, neregiai įsivaizduoja, prikuria, papildo laidas savo vidiniu regėjimu, taip sukeldami savyje tik jiems suvokiamą dvasinį išgyvenimą. Televizorius skiriasi nuo radijo tuo, kad iš jo sklindantys tekstai yra kitokie, jie ne viską paaiškina, todėl nematančiam tenka fantazuoti. Argi neįdomu?

– O laikrodis?

– Nesvarbu, kad jo nematome, tačiau girdime tiksėjimą, dūžius. Neregiai, gyvendami amžinoje tamsoje, nemato dienų ir naktų kaitos. Tiesa, paros pokyčius jaučia kūnu, kuriame, kaip ir visų žmonių ar gyvių, tiksi tiksliausias biologinis laikrodis. Laikrodis neregio kambaryje palaiko ryšį su pasauliu, o jo tylūs dūžiai byloja apie laiko tėkmę, ši – apie gyvenimą, kupiną vienas kitą vejančių įvykių.

– Knygos? Ką jūs veikiate su knygomis? – klausinėju toliau.

– Tradicinė knyga aklajam yra labai svarbus ryšys su įgaliųjų pasauliu. Beje, mėgstame, kai bičiuliai, tyliai vartydami puslapius, garsiai skaito mums iš tų įprastų knygų. Tuomet lyg vaikai prisigalvojame visokių vaizdinių, apie kuriuos nerašoma tekstuose. Neregio vaizduotė didi paslaptis tik tiems, kurie regi...

– Na, o parašiutai?

– Tai, gerbiamasai, didžioji neregių svajonė. Daugelis iš mūsų tikrai nematėme, nei kaip danguje mažais taškučiais parašiutininkai šoka iš lėktuvo, nei kaip sminga žemyn ar staiga pakimba po išsiskleidusių parašiutų gaubtais, nei kaip tiksliausiai nusileidžia ant pievos nubrėžtame rate. Ar pastebėjote, kad bemaž prie kiekvieno neregio stovėjo visa tai regintis ir pasakojo, atsakinėjo į klausimus, tikslino spalvas ir greitį, kuriuo tie drąsuoliai leidosi iš dangaus. Nusileidusiuosius neregiai jautriais savo pirštais lietė ir jų veidai spindėjo nenusakomo džiaugsmo šviesa... Argi ne taip? Juk dovanos, kurias ketiname teikti mylimiems žmonėms, visuomet turi būti tikslios ir motyvuotos...

Kai visai sutemo, ant Nemuno kranto suliepsnojo didingas laužas. Susispietę aplink jį aklieji šildėsi ir džiūgavo:

– Tu matai, kokia nuostabi liepsna?

– Ak, kokia ji didelė!

– Kaip dangus... – atliepė kažkas iš būrio.

Įsigalėjo tyla, kurioje netikėtai išgirdome, kaip šnara dangun skrendančios žiežirbos. Paskutinė to vakaro dovana. Dabar jau – visiems.

O dabar ir tas mano moralas, gal net greičiau suklusimas, stabtelėjimas. Esame tikrai pakankamai sveiki – ir akys regi, ir ausys girdi, o ar tikrai regime? Ar tikrai girdime? Ar pakankamai įžvalgiai ir nuovokiai priimame dabarties iššūkius, ar mokame į juos žvelgti kitu kampu? Juk tikriausiai tokiu būdu rastume geresnius sprendimus, o ūmios emocijos neužtemdytų mūsų smulkmenose skęstančių protų. Remkimės mums teikiamomis gyvenimiškomis patirtimis, kurios brangintinos ne tik kaip daugiareikšmės dovanos, bet ir kaip mūsų egzistenciją saugojančios kultūros galia.

Komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.