Kultūra

2020.04.03 12:54

Vadovas po Krzysztofo Pendereckio muziką: mįslingas, atsidavęs, nerandantis ramybės

LRT.lt2020.04.03 12:54

Nuo Stanley Kubricko iki Aphexo Twino, nuo Davido Lyncho iki „Radiohead“ – lenkų kompozitoriaus sukurti ne šio pasaulio garsai įkvėpė ne vieną muzikantą ir suskambo ne viename filme, kuriant maksimalią įtampą, rašo „The Guardian“.

Philipas Clarkas pasakoja, kad tuomet, kai dar būdamas paaugliu vietos bibliotekoje aptiko Krzysztofo Pendereckio Simfonijos Nr. 1 partitūrą, jo supratimas apie tai, kokia gali būti muzika, pasikeitė negrįžtamai.

„Žinojau, kaip ant penklinės atrodo įprastas muzikinis kūrinys, bet K. Pendereckio simfonija atrodė kaip mokslinė Bizantijos laikų diagrama, kuri kažkokiu būdu kopijavimo aparate susipainiojo su „Ordnance Survey“ žemėlapiu: sutrūkinėjusios penklinės, išsibarsčiusios natos ir nuo puslapių nuslystančios storos juodos linijos. Kai galiausiai pavyko rasti įrašą, visa tai skambėjo taip pat puikiai – labai įtaigi neramių, nepaliaujamai stebinančių garsų dermė“, – prisimena teksto autorius.

Neseniai anapilin iškeliavęs K. Pendereckis gimė 1933 m. šiaurės vakarų Lenkijoje esančioje Dembicoje. Jis su didžiule jėga įsiveržė į šiuolaikinių lenkų kompozitorių elitą, kur jau spindėjo tokie grandai kaip Witoldas Lutoslawskis, Tadeuszas Bairdas, Andrzejus Dobrowolskis ir Henrykas Mikolajus Goreckis. Visi jie 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, žongliruodami natomis, konstravo kūrinius, dažnai pastūmėjančius muzikantus atrasti dar nepažintas jų instrumentų galimybes.

1960 metais jaunasis kompozitorius parašė kūrinį 52 styginiams instrumentams, kurį pavadino „8`37“. P. Clarkas pastebi: „Jį atliekant, garsai susipindavo taip, kad primindavo bičių avilio dūzgimą, instrumentai buvo trankomi ir daužomi, strykais buvo išgaunamas ne įprastas garsas, o cypimas ir žviegimas.“ Kūrinys iš karto sulaukė labai palankių vertinimų, tačiau kai apokaliptinių garsų emocinio krūvio paveiktas K. Pendereckis nutarė jį pervadinti į „Raudą Hirošimos aukoms“, jis tapo tikru hitu.

1973 metais užbaigta pirmoji kompozitoriaus simfonija žymėjo garsinių tyrinėjimų laikotarpio pabaigą. „Kai 1979 m. K. Pendereckis pradėjo rašyti antrąją simfoniją, pavadintą „Kalėdos“, jis jau buvo grįžęs prie Richardui Wagneriui, Antonui Bruckneriui, Gustavui Mahleriui ir Robertui Schumannui būdingo romantizmo ir, akivaizdu, tuo mėgavosi“, – tvirtina P. Clarkas.

Simfonijos pavadinimą pasufleravo į jos tekstūrą įpintos Kalėdų giesmės „Tyli naktis“ užuominos. Pasak teksto autoriaus, šioje vietoje K. Pendereckio gerbėjų nuomonės tradiciškai išsiskiria: „Tie, kas žavėjosi „Rauda“ ir pirmąja simfonija, reiškė pasidygėjimą kalėdine simfonija ir visu tuo, kas buvo sukurta vėliau, o tie, kas žavėjosi romantiškuoju K. Pendereckiu, dėkojo visatai, kad kompozitorius pasuko tolyn nuo avangardo.“

Iš tiesų nei viena, nei kita nuomonė tiksliai neatspindi paties K. Pendereckio. „Rauda“ ir panašūs kūriniai, kaip antai „Fluorescences“ ir „De natura sonoris I“, be jokios abejonės buvo įspūdingi, tačiau, anot P. Clarko, jiems šiek tiek trūko „tuo pačiu laikotarpiu parašytiems Gyorgy Ligeti kūriniams būdingo atidaus įsiklausimo, kai visas orkestras panaudojamas kaip garso masė.“

Vėlyvesnio K. Pendereckio planas, anot žurnalisto, buvo sukurti simfonijų, koncertų ir sakralinių kūrinių seką, kuri sužadintų nenumalšinamą klausytojų entuziazmą tokioms romantizmo apraiškoms, kaip G. Mahlerio ar Dmitrijaus Šostakovičiaus kūriniai.

Kalėdinė simfonija buvo labai ištęsta, tačiau 1966 m. baigta „Pasija pagal šv. Luką“ parodė, anot P. Clarko, kad varžantis tekstas gali padėti užaštrinti kompozitoriaus dėmesį: „Tą įrodė ir vėlesni sakraliniai kūriniai, pavyzdžiui, „Canticum Canticorum Salomonis“, „Lenkiškasis Requiem“ ir „De Profundis“.

Teksto autorius stebisi, kad vėlesniuose K. Pendereckio instrumentiniuose kūriniuose tarsi juntamas keistas nesusipratimas: „Į 2001 m. po Rugsėjo 11-osios išpuolių pasirodžiusį koncertą fortepijonui tarsi įpinta nerūpestingų bosinių linijų ir komiškų „neteisingų“ natų“.

„Ir vis dėlto K. Pendereckis išliko kultūriškai svarbus kompozitorius, atvėręs duris į šiuolaikinę muziką tiems, kas jautėsi palikti nuošalyje, – įsitikinęs P. Clarkas. – Jo kuriamus instinktyvius, tarsi ne šio pasaulio garsus noriai savo tikslams pritaikė filmų kūrėjai, o kitų disciplinų muzikantams jie pasirodė pakankamai lankstūs ir pakankamai lengvai pritaikomi naujuose kontekstuose.“

Kompozitoriaus muzika buvo panaudota kuriant „Egzorcistą“ (angl. „The Exorcist“), Davidas Lynchas ją pritaikė net keliose juostose: „Laukinė širdis“ (angl. „Wild at Heart“), „Vidaus imperija“ (angl. „Inland Empire“) ir neseniai pasirodžiusioje naujoje „Tvin Pykso“ (angl. „Twin Peaks“) versijoje. Teigiama, kad K. Pendereckis buvo labai nepatenkintas tuo, kaip S. Kubrickas juostos „Švytėjimas“ (angl. „The Shining“) kulminacijai sukarpė ir sujungė atskirus jo kūrinio „De natura sonoris II“ gabaliukus.

1991 m. pasirodžiusios grupės „Manic Street Preachers“ dainos „You Love Us“ pradžioje skamba nemaža ištrauka iš „Raudos Hirošimos aukoms“, o Aphexas Twinas, bendradarbiaudamas su pačiu kompozitoriumi, 2011 m. sukūrė „Raudos“ ir „Polymorphia“ remiksus.

2012 m. K. Pendereckis kartu su Jonny Greenwoodu iš „Radiohead“ išleido bendrą albumą, atvėrusį tuomet jau 80-mečio kompozitoriaus kūrybą visiškai naujai auditorijai. Tais metais J. Greenwoodas „The Guardian“ sakė, kad K. Pendereckio muzika jį traukė tuo, kad ja bylojama universali tiesa: „Ankstyvoji K. Pendereckio muzika ir visa tai, ką jis rašo orkestrui, vis dar labai šiuolaikiška. Kai mąstau apie ateities muziką, įsivaizduoju ją be elektrinio skambesio kokioje nors distopinėje apokaliptinėje ateityje. Ir būtent tai girdžiu K. Pendereckio kūryboje – žmonės muzikuoja, išsiimdami iš futliarų instrumentus ir jais grodami. Tai labai keistas ir šiuolaikiškas dalykas.“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.