Kultūra

2020.04.02 09:50

Elžbieta Banytė. Knygos nerimo laikui (knygų apžvalga)

Elžbieta Banytė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.04.02 09:50

Sako, kad senovės kinai vienas kitam linkėdavo negyventi įdomiais laikais. Kad laikai įdomūs – tikrai. Kad nerimo ir neapibrėžtumo jų gyventojams itin daug ir, panašu, tik daugės – taip pat. Literatūros kritikė Elžbieta Banytė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristatė dvi knygas.

Rekomenduoju dvi knygas, kurios tikrai nepadės šio laikotarpio išgyventi, bet galbūt bent atlieps ką nors, ko per visą bendrą nerimą nespėjai sau įvardyti.


Fernando Pessoa „Nerimo knyga“, iš portugalų k. vertė Audrius Musteikis, Vilnius: Odilė, 2020.

Fernando Pessoa (1858–1935) Lietuvoje geriau žinomas kaip poetas: pasirodė jo eilėraščių rinktinė (2010 m.), publikacijų periodikoje. Laimė, kad lietuviškai atsirado ir visas didysis jo gyvenimo darbas – „Nerimo knyga“, kurią jis rašė daugybę metų ant atskirų lapelių praleisdamas žodžius, kurių tuo metu nerado (lietuviškame leidinyje jie žymimi □), vietomis neįskaitomai. Nežinia, ar ketino kaip nors suredagavęs šiuos fragmentus publikuoti. Net jei ir taip, nespėjo. Po jo mirties namuose buvo rasta skrynia, pilna prikrauta rankraščių. Pradėjus juos rengti spaudai ir leisti prasidėjo antrasis F. Pessoa kaip kūrėjo gyvenimas – ir, beje, daug sėkmingesnis negu pirmasis, tas tikrasis. Jo tekstai ne tik tuo metu lokalią portugalų literatūrą stumte įstūmė į bendrą Europos literatūros erdvę, bet ir autoriui suteikė didžiulę pomirtinę šlovę.

Tikrajame gyvenime šlovės nebuvo, nors nepanašu, kad F. Pessoa kaip nors ypatingai būtų stengęsis ją įgyti. Jo rašymas pasižymėjo tuo, kad jis kūrėsi daugybę skirtingų poetų, diskutavusių tapusavyje – ir tai nebuvo tik žaidimas pseudonimais, kuris literatūros istorijoje nėra neįprastas. Pats F. Pessoa vadino savo sukurtus poetinius balsus „heteronimais“, o tai visai kas kita. Kiekvienai poetinei personai ar, galėtume sakyti, poetiniam balsui jis suteikė labai specifinę, tik šiam heteronimui būdingą leksiką, išraiškos būdus, poziciją kritikos ir poezijos atžvilgiu, biografiją, literatūrinių įtakų tinklą, subtilius persidengimus tarpusavyje – jie netgi diskutuodavo kritikos klausimais spaudoje. Manoma, kad F. Pessoa yra sukūręs daugiau nei 70 heteronimų.

Pagrindinis „Nerimo knygos“ veikėjas, apskaitininko padėjėjas Bernardas Soarešas – vienas tokių, kritikų laikomas pačiam F. Pessoa artimiausiu balsu. Knyga sudaryta iš neva jo užrašų. Fragmentiškas neišbaigtumas, netobulumas tik prisideda, o ne trukdo kurti itin melancholišką nuotaiką, kurioje žybteli tai humoro kibirštėlė, tai netikėta įžvalga, tai driekiasi nakties sapno uodega, tai Lisabonos kasdienybės detalės. Visame tame galima rasti literatūros teorijos atplaišų ir gana kategoriškų, vietomis naivių, bet dažniausiai žavingai išsakytų gyvenimo tiesų – beje, atidesnis skaitytojas netruks pastebėti, kad Soarešas kartais pats sau prieštarauja. Tačiau anokia čia problema: tikriausiai sau prieštaraujame bent jau vidiniame gyvenime kiekvienas, nes jeigu viskas visiems būtų aišku ir gryna, ko gero, gyventume kitokiame pasaulyje. Knygoje sakoma: „Vienintelis būdas sutarti su gyvenimu – nesutarti su savimi. Kurti teorijas, kantriai ir sąžiningai jas apmąstyti, vien tam, kad paskui veiktume prieš jas – veiktume ir savo veiksmus teisintume juos smerkiančiomis teorijomis“ (p. 27).

Knygai būdinga personažo introspekcija ir fragmentiška forma ją leidžia skaityti kokiu tik norite būdu – tikrai ne vien tradiciškai puslapis po puslapio. Trumpos atkarpos, ko gero, turinčios žymėti, kad užrašai tęsiami kitą dieną, leidžia perskaityti kelias jų prieš miegą arba daugiau dieną, išjungus socialinius tinklus ir žiniasklaidos dūzgesį apie pasaulio negeroves. Puikiai knygos nuotaiką perteikiantis vertimas toks pagavus, kad norisi į jį pasinerti arba jį ragauti: pagavau save kai kuriuos fragmentus skaitančią balsu. Pabandykite iš šios knygos burtis: atsiverskite atsitiktinį puslapį ir perskaitykite už akių užkliuvusį fragmentą. Ko gero, lėtai skaitinėjant ir leidžiant sau ilgai galvoti apie tai, ką perskaitei, neramiam mūsų laikui „Nerimo knyga“ kaip tik suteiks netikėtos ramybės.

Roberto Bolano „2666“, iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė, Vilnius: kitos knygos, 2020.

Dar vienas nebaigtas, nesuredaguotas romanas, bet visai kitoks. Originalo kalba išleistas 2004 m. taip pat po autoriaus mirties. Rašytojas nugyveno sudėtingą, bet labai įdomų gyvenimą ir vos penkiasdešimties mirė nuo kepenų ligos. Gimė Čilėje, dėl tėvo profesijos (tolimųjų reisų vairuotojas) dažnai kraustėsi, kol 1968 m. galiausiai apsistojo Meksike. R. Bolano nebaigė mokyklos – ne tiek dėl kraustynių, kiek dėl disleksijos, taigi liko formaliai mažamokslis. Tiesa, mėgo skaityti: viename interviu yra prisipažinęs, kad vogdavo knygas ir kad tai yra kur kas geriau nei plėšti seifus, nes prieš įvykdydamas nusikaltimą bent žinai, ką rasi viduje. Būdamas kairiųjų pažiūrų, grįžo į Čilę ir karštai rėmė prezidentą Salvadorą Allendę, tačiau, kaip žinia, istorija baigėsi liūdnai. S. Allendę nužudė perversmininkai, o Čilėje įsigalėjo militaristinė Augusto Pinocheto diktatūra. R. Bolano buvo suimtas, įkalintas, tačiau sklinda istorijos, kad jį atpažino du buvę bendraklasiai ir paleido. Trumpam grįžęs į Meksiką, rašytojas patraukė į Europą, apsigyveno netoli Barselonos ir dirbo fizinius nekvalifikuotus darbus, kurie leido jam pernelyg netrukdomam daug skaityti ir rašyti – pavyzdžiui, sargavo, rinko šiukšles ir kt. Save laikė visų pirma poetu, o prozą esą ėmė rašyti, nes taip lengviau užsidirbti pinigų ir išlaikyti šeimą, kuriai visą gyvenimą jautėsi šventai įsipareigojęs, nepaisant dažno kraustymosi ir priklausomybės nuo heroino.

Įsipareigojimu šeimai kartais aiškinama ir savotiška aptariamos knygos „2666“ struktūra. Ji sudaryta iš 5 dalių, kurios esą buvo planuotos kaip 5 nedidelės apimties romanai. Tačiau giminaičiai visgi apsisprendė išleisti vieną didžiulę, daugiau negu 1000 puslapių apimties knygą. Ji vos išleista tapo hitu – nors R. Bolano jau išleidęs „Pašėlusius detektyvus“ tapo ispanakalbio literatūros pasaulio įžymybe, po mirties jis tapo savotiškai idealizuojama, netgi mitine figūra, pasauline superžvaigžde, o jo kūryba tą mitą skaitytojų galvose padėjo tęsti. „2666“ veiksmas vyksta Santa Teresoje – tai yra Ciudad Juarezo, miesto, įsikūrusio JAV ir Meksikos pasienyje, literatūrinis prototipas. Pirmoje dalyje į Santą Teresą išsiruošia literatūros kritikai, apsėsti noro surasti mįslingą vokiečių rašytoją Arčimboldį. Antroje matome vienišą profesorių, depresuojantį po keistos žmonos mirties ir besibaiminantį dėl dukters saugumo pavojingame mieste, o trečioje – amerikietį žurnalistą, kuris atvyksta aprašyti sporto varžybų, tačiau galų gale susidomi mieste vykstančiu žmogžudysčių protrūkiu.

Jaunų moterų žmogžudystės Ciudad Juareze nėra autoriaus literatūrinė išmonė: iš tikrųjų mieste tarp 1993 m. ir 2007 m. jų įvykdyta daugiau negu 370, o reiškinys netgi gavo „feminicido“ pavadinimą. O ketvirtojoje aptariamos knygos dalyje, savotiškame jos epicentre, kaip tik ir kalbama apie nužudytas moteris – su žurnalisto kruopštumu ir patologo šaltumu vardijama, kur jos rastos, kas joms daryta, įterpiamos jų asmeninio gyvenimo detalės, o įtampa nuimama niūrokai pajuokaujant ar pateikiant kokių nors detalių iš policininkų veiklos. Netgi lengva pamiršti, kad rodomas miestas yra Santa Teresa, o nei viena taip atrodanti ar tokią gyvenimo istoriją turinti moteris nevaikščiojo šios žemės paviršiumi. Taigi pasakojimas įstrigęs kažkur tarp pramanų ir absoliutaus įtaigumo. Tai ypač akivaizdu paskutinėje dalyje, kur surišami palaidi galai – tiesa, ne visi, ir dėl to klasikinės struktūros mėgėjai šiai knygai dažnai priekaištauja dėl neišbaigtumo ar nenuoseklumo.

„2666“ iš tikrųjų yra gyvenimo veikalas ne tik dėl monumentalios apimties, bet ir dėl to, kad jame aiškiai parodomas R. Bolano kūrybai būdingas sekso ir smurto bei literatūros ryšys. Apskritai atsidavimas literatūrai, diskusijos su patinkančiais ir nepatinkančiais rašytojais, poetų gyvenimas turbūt yra svarbiausia jo kūrybos tema. Rašymas jam – visada pasipriešinimo veiksmas, pažeidžiantis įprastas ir saugias normas, be to, kūryba negali egzistuoti be jusliškumo, būdingo aistrai ir seksui. Vertėja Alma Naujokaitienė „Literatūros akiračių“ laidoje sakė, kad R. Bolano kūryba nuleidžia ant žemės manančius, kad literatūroje viskas turi būti tauru ir pakylėta. Sakyčiau dar griežčiau: „2666“ parodo, kad įmanoma nugyventi keistą, žiaurų, nepatogų sau ir kitiems, gal netgi nusikalstamą visuomenės dugno gyvenimą ir skaityti bei kurti poeziją. Tai niekaip vienas kitam neprieštarauja, o gal netgi yra natūrali vienas kito tąsa.

Knygų apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“: