Naujausioje savo darbų serijoje menininkas Andrius Repšys nuo pat Lietuvoje įvesto karantino pradžios kiekvieną dieną 18:08 fiksuoja centrines didžiųjų miestų aikštes. „Kasdien apie 4–7 valandas praleidžiu kelionėje“, – LRT.lt kalbėjo fotografas. Projekto pavadinimas ir fotografavimo laikas – užuomina į šiuo metu Lietuvoje veikiančią koronaviruso karštąją liniją: 1808.
Menininkas viliasi, kad jo projektas taip pat ir geriau padės įsiminti karštosios linijos numerį. LRT.lt pasakodamas apie savo projektą, A. Repšys kaip tik vyko į Plungę. „Karantinas – studija uždaryta, paroda atšaukta, renginiai nevyksta, bet laiko neturiu dar labiau, nes kasdien apie 4–7 valandas užtrunka nuvažiuoti į miestą ir atgal“, – kalbėjo fotografas.
„Pradžioje buvo labai įdomu fotografuoti, dabar tiesiog reikia pabaigti“, – prisipažino autorius, planuojantis dar aplankyti Kretingą, Palangą ir Visaginą. A. Repšys rengia 18 nuotraukų seriją, vėliau fotografuos pirmą „laisvės“ dieną po karantino – apvažiuos kiek įmanoma daugiau miestų ir fiksuos pokyčius.
Vos paskelbus karantiną, A. Repšiui kilo mintis nufotografuoti ištuštėjusią aikštę. „Daug kas fotografuoja dronais, bet aš specializuojuosi drono fotografijoje – tuo užsiimu rimtai ir kokybiškai – į šių metų spaudos fotografijos konkursą pateko 7 mano nuotraukos ir fotopasakojimas“, – pasakoja A. Repšys, daugkartinis „Lietuvos spaudos fotografija“ apdovanojimų nominantas ir nugalėtojas.
Iki miestų aikščių fotografas gali nukakti ir be navigacijos – fotografuodamas Kalėdų eglutes pagal užsakymą, jis pažino ne vieno miesto pagrindinę aikštę. Kaip ir ankstesnėse savo darbų serijose, fotografas savo kūriniuose kelia problemas, sujungdamas geografines erdves ir jų specifiškumą su žiūrovui gana gerai įskaitomomis simbolinėmis prasmėmis, atsiskleidžiančiomis per kiekvienos geografinės vietos detales.
„Kardinaliai pasikeitęs mums įprastas vaizdas simbolizuoja ne tik kiekvieno mūsų laikinumą, bet ir šiandien patiriamos vienatvės, atskirties būseną“, – komentuoja menininkas. Reti praeivių siluetai tik dar labiau padidina tuštumos jausmą – išryškėja erdvių mastelis, sustiprinamas vienišo žmogaus įspūdis.
„Dauguma dienų buvo apsiniaukusios. Dėl to Vilniaus, Kauno aikštės atsiveria naujai – žaisdavo žmonių šešėliai, o dabar, kai žmonių nėra ir pavieniai praeiviai neapšviesti, geriau įžiūrima architektūra“, – kalbėjo menininkas. Iš viršaus fiksuojamos architektūrinės kompozicijos pradeda panašėti į abstrakčių figūrų išsidėstymą bei ritmą, kartkartėmis nutraukiamą žmonių „paliktų“ ženklų, tokių kaip mašinos, šiukšliadėžės, stulpai. Aplink Kauno aikštę jis pamatė labai gražų stogų siluetą.
Be to apsiniaukusios dienos padėjo perteikti autoriaus žinutę: „Aikštės niūros, nebekviečiančios žmonių eiti, burtis, jos siūlo pasilikti namuose.“ Vieno kadro padarymas trunka minutę ir per šią vis pralekia raudonos ar geltonos spalvos mašinos. „Tokių spalvų mašinos retai pravažiuoja, o dabar – lyg tyčia, lyg savo ryškumu įspėtų neiti į gatves“, – stebėjosi menininkas.
Anot autoriaus, tuo pačiu kvestionuojamas ir žmogaus vidinis pasaulis: ar tokioje situacijoje namai staiga virsta kalėjimu? Ar mokame gyventi bendruomenėje net būdami vieni?
„Vykstant esminėms permainoms gamtoje ir visame pasaulyje, keičiasi ir mūsų vertybės bei nusistatymai“, – tikina A. Repšys. Tad A. Repšio serija „1808, Karantinas“ ne tik dokumentuoja istorinį įvykį, bet ir nagrinėja šiam laikotarpiui artimas temas. Tarsi suvokiame, jog nėra abejonių, kad po viruso pasaulis pasikeis, tačiau, rodos, menininkas mūsų klausia – kaip?
Pats menininkas kalbėjo: „Šiandien mes, fotografai, esame nelabai reikalingi – studija uždaryta, renginiai nevyksta. Po karantino arba bus suaktyvėjimas, nes visi darbai žmonėms kaupiasi ir jie puls vytis, arba atsigavimas lėtai judės, tai priklauso nemaža dalimi nuo valstybės pagalbos“, – svarstė A. Repšys.
