Kultūra

2020.03.31 14:08

Justinas Dūdėnas. Laiškas bičiuliui Antanui apie mūsų bendrą turtą ir MO atsiradimą

Justinas Dūdėnas, architektas, semiotikas, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2020.03.31 14:08

Ne taip seniai, truputį prieš karantiną, vaikščiodami parke su kompanija, sutikome mano senokai matytą bičiulį Antaną. Taip sutapo, kad kaip tik prieš kelias dienas jį buvau paminėjęs kitame kontekste, diskusijoje apie 2005 metais vykusius „Lietuvos“ kino teatro Vilniuje saugojimo įvykius, ir, be abejo, apie tai jam užsiminiau.

Didelei mano nuostabai, Antanas, kaip visuomet atvirai kalbantis žmogus, sako maždaug taip: žinai, šiandien to nebedaryčiau. Kaip, klausiu, nebeprisidėtum prie „Lietuvos“ kino teatro išsaugojimo? Ne, atsako Antanas, juk 15 metų prarasta, prastovėjo apleista erdvė, o galėjo to nebūti.


Turėjau daug ką pasakyti ta tema, bet situacijoje, kai mūsų kompanijų keliai jau skyrėsi, nutariau ilgesnio pokalbio nebepradėti. Tačiau mintimis vis grįždamas prie to pokalbio, supratau, kad argumentai, kuriuos norėčiau išdėstyti savo bičiuliui, viešoje erdvėje apskritai beveik neaptariami. Todėl ir nutariau šį laišką draugui perduoti ne telefonu ar feisbuku, o plačiau girdimomis radijo bangomis.

Laikas

Suprantu, kodėl tie 15 metų nuo „Lietuvos“ kino teatro privatizavimo iki MO muziejaus atsiradimo tau atrodo svarbūs. Tai reikšminga laiko atkarpa žmogaus gyvenime, o tai reiškia, kad kiekvienam iš mūsų tame laike įvyksta didelė dalis visų miesto patirčių, kurias mums lemta turėti. Tačiau miestą reikėtų matyti kaip ilgalaikiškesnį projektą, kurio kokybė bus svarbi ne tik tavo, bet ir tavo vaikų bei anūkų patirtims.

Sutinku, kad tuos 15 metų erdvė merdėjo, tačiau jei nebūtume tada pasipriešinę, dabar toje vietoje pagal pirminį projektą stovėtų daugiabutis, kuris ateinančius metus būtų vertingas tik tiems keliasdešimčiai žmonių, kurie jame gyvena.

Ir MO muziejus tikriausiai būtų, bet jau kur nors kitur, turbūt gerokai toliau nuo miesto centro. Ir Pylimo gatvė, žyminti istorinio miesto ir užmiesčio ribą, būtų užmūrijusi savo charakteringą atvirų erdvių ritmą ir labiau supanašėjusi į bet kur kitur galintį būti transporto kanalą.

Tie alternatyvios realybės scenarijai, kuriuos čia vardiju, be abejo, galėtų būti ir kitokie, todėl dėl jų aštriai ginčytis sudėtinga. Turbūt pameni, kaip anuomet nekilnojamojo turto vystytojų advokatai protestuojantiesiems nuolat prikišdavo, kad štai kokie jie destruktyvūs, negeba nieko konstruktyvaus ir pozityvaus pasiūlyti, jokios įtikinamos ateities vizijos. Stačiai neaišku, ko nori, gal tiesiog nori trukdyti ir tiek.

Bet jei tada kas nors būtų pasakęs, kad štai, palaukit, pasirodys turtingas farmacininkas ir įsteigs privatų muziejų bei skverą, – būtų visiškai išjuoktas. Ateities juk negalima nuspėti, ir kol ji liks tokia nenuspėjama, ji ir bus įdomi, o mes būsime laisvi ją kurti.

Noriu pasakyti vieną dalyką: apleistos, nesutvarkytos erdvės nėra problema – tai potencialas ateičiai. Jei mieste neturėsime neišbaigtų, nevisiškai išeksploatuotų erdvių, ateities pokyčiai galės vykti tik kažkur kitur, už miesto ribų.

Tvarka

Antras aspektas, kurį čia jau pradėjau kritikuoti, – tai pati tvarkos samprata, tokia, kokia ji dabar naudojama urbanistiniame kontekste. Žodžiai „tvarka“ ir „tvarkymas“ savaime turi pozityvią konotaciją, todėl vadinamuosius sutvarkymo projektus atrodo sunku kritikuoti. Juk iš karto aišku, kad bus geriau, nei buvo. Bet drįsiu pakritikuoti gana dažną atvejį, kai sutvarkymu vadinami esminiai pokyčiai. Tai klaidina, nes juk namus tvarkome, kai jie jau pastatyti. Kai vertingas pagrindas jau sukurtas ir net nusidėvėjęs, apleistas ar nukentėjęs. Nors įprastai tvarkydamasis juk neturi ambicijos nieko gero sukurti. Tai tik kosmetika jau esančiam veidui. Pamėginkit nupiešti veidą vien kosmetikos pagalba – nebūtinai ant savęs, galima ir ant kartono, ir gausite tokio projekto viziją.

Autentiško veido, turinčio savą charakterį ir šarmą, vien tvarkydamas nesukursi. Tam reikalingas kūrybinis, intelektualinis procesas: visuomenės debatai ir architektūriniai konkursai. Na, nebent ateities kartos vieną kitą „sutvarkytą“ erdvę išsaugos, norėdamos su šypsniu prisiminti savo tėvų euroremontinių svajonių laikus.

Todėl vos išgirdus, kad savivaldybė ketina sutvarkyti vieną ar kitą vietą, iš karto kyla įtarimas: ar tik nebus tai beidėjis makiažas ir tuščias veiklumo demonstravimas. Kaip kad Reformatų parke, kuriame darytų nuotraukų tikriausiai negalėsime atskirti nuo darytų Bernardinų sode... Nors ten dėl saugumo ir patogumo būtų pakakę ir tikro sutvarkymo: tiesiog naujų šviestuvų ir suoliukų.

Tad kai kažkur pamatysi urbanistinę „netvarką“, pirma paklausk savęs, ar čia jau yra sukurta vertė, kurią pakanka tik aptvarkyti? O gal čia svarbesnis tikrų, mūsų kartos ir mūsų miesto vertų idėjų potencialas? O kol tos ateities idėjos ateis, argi ne puiku stebėti, kokią tvarką tame žmogaus neliečiamame plote siūlo pati gamta?

Nuosavybė

Paskutinis argumentas, kurio dar nepalietėme, bet kuris negali būti ignoruojamas tarsi dramblys kambaryje, tai privati nuosavybė. Kad nuosavybė yra šventa, šią savaitę girdėjau bent kelis kartus – vieną jų iš laikinojo Architektų rūmų pirmininko lūpų. Ir turiu su tuo sutikti – taip, nuosavybė yra neliečiama.

Bet tuomet privalau paklausti – ar tai galioja visų nuosavybei? Kaip su mūsų visų bendra nuosavybe, vieša erdve? Natūralu manyti, kad ji daug šventesnė. Ir nors „Lietuvos“ kino teatras buvo parduotas tarsi visuomenės vardu, jaučiuosi taip, tarsi mano brolis be mano žinios būtų pardavęs mūsų bendrą dviratį. Tai neteisinga. Ir kas miestui iš to? Sutvarkymas?

O netrukus pasimatė dar žiauresni procesai: kad mums visiems priklausanti žemė pigiai išnuomojama, ant jos statomi ir parduodami daugiabučiai, o „nuomininkas“ išsinuomotos žemės mums grąžinti tarsi visai nebeturi. Žemė tiesiog dingsta. Kas mums, piliečiams, iš tų menkų nuomos pinigų? Kur mes statysime stadionus po 100 metų, kai norėsime ir galėsime, bet mieste nebebus vietos ir miestas niekaip nesiryš iškraustyti tų dešimčių šeimų iš namų, kad panaudotų mums visiems priklausančią žemę.

Ne tik laikas mums visiems bendras, bet ir erdvė. Mūsų planetos dydis yra toks, koks yra, jis nepasikeis, tad žmonijai gausėjant turėsime vis protingiau dalintis tuo, kas mums visiems priklauso. Bus vis sunkiau išsaugoti, o ypač sukurti įdomias miesto erdves po atviru dangumi.

Mūsų visų bendras turtas turi būti neliečiamas be aiškios, toliaregiškos naudos visuomenei. Greiti vystytojų pelnai yra lašas jūroje, sekundė metuose, o pergrūsti kvartalai su minimumu saulės ir žalumos yra ilgalaikės miesto žaizdos, kurių, skirtingai nei sovietinių daugiabučių, net tvarkyti turbūt niekas nenorės.

Dėl to, kad pasiliktume galimybių ateičiai, dėl to, kad miestas būtų ne vien takų tinklas tarp namų ir parduotuvių, o visavertė mūsų gyvenimo erdvė, kultūros, istorijos ir kasdienio džiaugsmo infrastruktūra, – dėl to yra verta kovoti. Dėl to ir čia viešai tau pasakoju, Antanai, gal kiek per didaktiškai ir truputį per emocingai, nes manau, kad tai svarbu, ir labai noriu, kad kaskart, iškilus panašioms situacijoms, už savo ir mano neliečiamą turtą ir už turtingesnę miesto ateitį stotų kuo daugiau piliečių.

Architekto, semiotiko Justino Dūdėno komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“:


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.