72 metus einantis aktorius Vladas Bagdonas nutraukė karjerą teatre – ne scenoje. Kūrybingas, nenustygstantis, daugybės veiklų susimanantis kūrėjas LRT.lt teigė ateityje su žiūrovais rengs kamerinius susitikimus, nedidelėse salikėse. Kalbėjo liūdnai, be aktoriams būdingo polėkio, sakė, minorinės gaidos per pandemiją labiau derančios.
Pastaruoju metu V. Bagdonas kūrė vaidmenį oratorijoje „Mažvydas“. Tačiau į sceną taip ir nepakilo – paskelbė baigiantis karjerą.
– Kas atsitiko, kad nusprendėte baigti sceninę karjerą? Seniau skundėtės nugaros skausmais, sakėte „Otele“ prisiskraidęs su balerina Egle Špokaite. O kas atsitiko dabar?
– Manau, kad pavargau nuo teatro. Pavargau jau nuo skraidymo į Peterburgą, Maskvą. Man pasirodė, kad to užtenka.
– Kai toks amžius, vos per 70...
– Amžius leidžia pasėdėti, pastovėti scenoje, bet pavaidinti – jau ne visada.
– Fiziniai krūviai?
– Iš tiesų tų krūvių esu išmėginęs nemažai, pats dalyvavau krūvių bandymuose. Tiesą sakant, neprimatau ir neprigirdžiu. Ir kojos operacija apie save primena. Taip pat silpsta atmintis. Tad viskas susideda į viena.
Iš „Mažvydo“ išėjau vien dėl to, kad tiesiog neturiu tokios atminties, kokią turėjau anksčiau.
– Koronavirusas grėsmingas, bet ar dabar nebijote numirti iš nuobodulio?
– (Nusijuokia.) Bijau. Žinote, buvo keista. Iš Peterburgo skridau per Rygą. Pirmame lėktuve šalia manęs sėdėjo dvi kinės. Paskui – dvi italės. Tad situacija buvo gana įtempta tuo metu.
– Bet tas laikas jau praėjo?
– Praėjo. Grįžau iš Peterburgo atsisakęs visų darbų. Dar ketinau pratęsti darbo vizą, bet kai sužinojau, kad Lietuva uždaro sienas, turėjau skubiai grįžti namo.
Vizos reikėjo tam, kad galėčiau dirbti su Oskaru Koršunovu naujame pastatyme. Tas projektas taip ir liks neįgyvendintas. Maskvos Dailės teatre vasario pabaigoje jis pastatė „Žuvėdrą“, o Peterburgo teatre „Baltijskij dom“ ketino statyti Aleksandro Suchovo-Kobylino „Bylą“.
Taip pat skaitykite
– Esate nenustygstantis kūrybingas žmogus, rašote dainas, imate į rankas gitarą. Ką dabar rinksitės – lieka lėlių teatras, juokauju?
– Nieko nesirinksiu, lauksiu, kol praeis šis marazmas, vadinamas pandemija. Ką nors mėginsiu veikti, bet labai mažose salėse.
– Po Jaunimo teatro spektaklių, po Eimunto Nekrošiaus spektaklių, po „Pirosmani, Pirosmani...“, „Tartiufo“, kažkur pradingote, tapote savas Rusijai, Italijai, Meksikai, Čilei, o Lietuvai – tarsi nereikalingas... Kodėl jau dešimtį metų niekas iš režisierių jūsų nepastebėjo, nepakvietė vaidinti Lietuvoje?
– Kodėl gi – esu vaidinęs keliuose kameriniuose Jono Vaitkaus spektakliuose. Taip pat kelis vaidmenis sukūriau Kauno muzikiniame teatre. Tad darbo netrūko. Tik gal pastaruosius 10 metų, ir ypač – po E. Nekrošiaus išėjimo mano keliai pasisuko į svetimą šalį.
– Kameriniai darbai – tiesa, bet didžiosios Lietuvos scenos...
– Dabar visai ko kito reikalaujama iš artistų. Šiaip esu draminio pobūdžio aktorius. O dabar dauguma vaidinimų daromi masiniam pasigėrėjimui. Nesu iš tų, kurie gali kelti pasigėrėjimą.
– Manote, „Mažvydas“ sukurtas ne masiniam pasigėrėjimui?
– Taip, jis iš tiesų kels masinį pasigėrėjimą. Tačiau manęs, deja, ten nebus.
– Otelas – iškiliausias jūsų kūrybos vaidmuo?
– Turbūt. Buvo svarbus ir Faustas, ir Pirosmanis, ir Serebriakovas, ir Daukantas. Šiaip ar taip už šiuos vaidmenis buvau giriamas.
Kai kuriems žmonėms susidarė įspūdis, kad vienas geriausių mano vaidmenų yra Venička spektaklyje „Maskva-Petuški“ Peterburge. Kai kuriems. Kiti visiškai nepriėmė to spektaklio. O kai kurie sakė, kad tai kultinis vaidinimas.
Kažkada kultiniu vaidinimu jaunimas vadino J. Vaitkaus režisuotą „Gagarino gatvę“. Toje gatvėje beveik iki pabaigos pragulėjau maiše. Turėjau daug įdomių darbų.
– Tad karjerai iš tiesų „kaput“, kaip kadaise sakėte?
– Teatro – taip.
