Kultūra

2020.04.05 17:40

Chameleonė Davido Lyncho mūza – ir sekso simbolis, ir mergina iš gretimo namo

Izolda Keidošiūtė, Žurnalas „Kinas“2020.04.05 17:40

Davido Lyncho mūza Laura Dern perkopusi penktąją dešimtį jaučiasi vis taip pat reikalinga. Ji viena iš tų aktorių, kurios paneigė mitą, kad Holivude sunku rasti gerų vaidmenų brandaus amžiaus aktorėms. Kaip tvirtina amerikiečių medijos, prasidėjo tikras Lauros Dern renesansas.

Ypač noriai ji įkūnija ekrane sėkmingas moteris, kurios nesirengia pasiduoti diskriminuojamos dėl amžiaus. Būtent tokia jos advokatė Nora režisieriaus Noah Baumbacho filme „Santuokos istorija“, atnešusi aktorei pirmąjį „Oskarą“ už antro plano vaidmenį.

Laura Elizabeth Dern priklauso amerikiečių elito šeimai. Jos protėvių biografijos gana įspūdingos. Senelis George`as Dernas aštuonerius metus buvo Jutos valstijos gubernatoriumi, o 1930 m. tapo JAV gynybos ministru. Senelio žmona – garsi aktorė Mary Lanier. Laura yra poeto, Kongreso bibliotekos vadovo Archibaldo McLaishe`o dukterėčia. Jos dėdė buvo dramaturgas Tennessee Williamsas. Tėvai Diane Ladd ir Bruce`as Dernas – populiarūs savo kartos aktoriai, ne kartą nominuoti „Oskarui“. Simboliška, kad Laura buvo pradėta, kai tėvai filmavosi hipių dvasia persmelktoje juostoje apie motociklininkų gaują „Laukiniai angelai“ („The Wild Angels“, 1966). Būsimoji aktorė gimė 1967 m. vasario 10 d. Los Andžele. Tėvai nuolatos baiminosi dėl Lauros, nes jų pirmoji pusantrų metų dukrytė nuskendo baseine. Po penkerių metų gimusi Laura augo mirusios sesers šešėlyje ir buvo ypač saugoma artimųjų.

Laurai buvo dveji, kai tėvai išsiskyrė. Mergaitę auklėjo mama ir senelė. Tačiau, sulaukusi septynerių, atostogas praleido dviejų legendinių režisierių filmavimo aikštelėse: Alfredo Hitchcocko „Šeimos intrigose“ („Family Plot“, 1976) filmavosi tėvas, o Martino Scorsese dramoje „Alisa čia nebegyvena“ („Alice Doesn`t Live Here Anymore“, 1976) antro plano vaidmenį atliko mama. Laura sako, kad būtent tada nutarė savo gyvenimą paskirti kinui. Motina ją palaikė, tačiau perspėjo, kad reikės daug dirbti ir užmiršti apie atostogas bei laisvadienius. Jodinėjimą ir baletą pakeitė aktorinio meistriškumo pamokos. Devynerių metų ji jau mokėsi garsiosios Lee Strasbergo aktorių mokyklos „Actor`s Studio“ vaikų skyriuje.

Bet jau ir anksčiau mergaitė su mama buvo nusifilmavusi detektyvinėje dramoje „Baltas žaibas“ („White Lightning“, 1973). O labiau jai įsiminė antrasis filmavimas per minėtas atostogas: Laura suvaidino mažytį epizodą „Alisa čia nebegyvena“. Ji smaguriavo ledais, kai šalia bučiavosi pagrindinius filmo personažus vaidinantys aktoriai Ellen Burstyn ir Krisas Kristoffersonas. Tai scenai režisieriui prireikė dvidešimties dublių ir 19 ledų ragelių mažajai atlikėjai. Martinas Scorsese pajuokavo dėl tokio pasiaukojimo ir pavadino mažąją Laurą aktore iš prigimties.

Pirmo tikro vaidmens ji sulaukė trylikos. Režisieriaus Adriano Lyne`o dramoje apie paauglius „Lapės“ („Foxes“, 1980) ji suvaidino Debi. Iš pradžių tuomet jau išstypusi mergaitė sumelavo režisieriui, kad jai septyniolika. Labai norėjosi pagrindinio vaidmens. Tačiau režisierius paskambino mamai ir pasakė: „Viskas gerai, bet jūsų duktė atrodo tokia jauna, tokia nekalta tam vaidmeniui.“ Tad pagrindinis vaidmuo atiteko Jodie Foster. Tačiau filme Laura vis dėlto suvaidino įdomų, nors ir ne pagrindinį vaidmenį. Po „Lapių“ Laura Dern nebuvo itin išranki vaidmenims iki 1985 metų. Išaugo gražia aukšta mergina, bet atmetė visus pasiūlymus tapti modeliu. Galvojo tik apie kiną.

Režisieriaus Arthuro Hillerio graudžioje socialinėje dramoje „Mokytojai“ („Teachers“, 1984) Laura suvaidino nėščią mokinę Dajaną. Po metų jai iškilo pirma rimta dilema renkantis vaidmenis. „Buvau šešiolikos, kai man pasiūlė filmuotis didelės Holivudo studijos meilės istorijoje. Tuo pat metu buvau pakviesta suvaidinti nedidelį aklos mergaitės vaidmenį režisieriaus Peterio Bogdanovichiaus filme „Kaukė“ („Mask“, 1985). Seniai svajojau vaidinti pas šį režisierių, todėl atsisakiau brangaus projekto. Mano agentas to nesuprato ir atsisakė su manimi dirbti.“ Ji labai įtikinamai vaidino aklą merginą, įsimylėjusią filmo herojų, vaikiną subjaurotu veidu, ir gavo JAV kino kritikų asociacijos apdovanojimą. Tais pačiais metais ji pasirodė režisierės Joyce Chopra trileryje „Malonus pokalbis“ („Smooth Talk“, 1985). Jos nepriklausoma, maištaujanti paauglė Koni jaučia nerimą dėl bundančio seksualumo, o prasidėjęs flirtas su pavojingu nepažįstamuoju gresia traumuojančiomis pasekmėmis. Būtent šį filmą pamatęs Davidas Lynchas liepė savo atrankos agentei rasti tą merginą. Taip Laura Dern pateko į trilerio „Mėlynas aksomas“ („Blue Velvet“, 1986) bandymus.

„Tai buvo scenarijus, apie kurį visi mano pažįstami sakė, kad jis yra bauginantis, siaubingas. Kaip gali tai vaidinti: tai beprotybė. O aš, perskaičiusi scenarijų, pamaniau, kad tai komedija. Toks mano požiūris labai patiko Davidui Lynchui.“ Ji suvaidino vietinės policijos detektyvo dukterį Sendi Viljams, įsimylėjusią smalsų koledžo studentą Džefrį, kuris suranda nupjautą ausį ir pradeda savo tyrimą. Būtent Sendi prieš jam einant į paslaptingosios dainininkės namus retoriškai klausia: „Nežinau, kas tu – detektyvas ar iškrypėlis?“ Po šio vaidmens Laura buvo nominuota Nepriklausomos dvasios premijai. Per filmavimą ji užmezgė romaną su savo partneriu Kyle`u MacLachlanu ir vėliau jie kartu vaidino vieno nepriklausomo Niujorko teatro scenoje.

Pažintis su Lynchu pakeitė Lauros Dern gyvenimą ir karjerą. 1990 m. kartu su motina Diane Ladd ji filmavosi jo siurrealistiniame kelio filme „Laukinė širdis“ („Wild at Heart“), už kurį režisierius Kanuose gavo „Auksinę palmės šakelę“, o Diana Ladd nominuota „Oskarui“ už antro plano vaidmenį. Ką tik iš kalėjimo paleistas nusikaltėlis Seiloras, nepaisydamas policijos draudimo, leidžiasi į kelionę po Kaliforniją su paaugle Lulu. Apsistodami pigiuose moteliuose, jie klausosi metalo muzikos, daug šoka ir mylisi. Tačiau Lulu motina negali susitaikyti su dukters pasirinkimu ir jų ieškoti pasiunčia samdomą žudiką, kuris nerūpestingą meilužių kelionę paverčia bėgimu nuo mirties.

„Perskaitęs Barry Giffordo knygą „Laukinė širdis“, – sakė Lynchas, – pamilau pavadinimą, Seilorą, Lulu ir nepaprastai realų knygos pasaulį. Tai man sukėlė įvairiausių minčių.“ Scenarijų šiam filmui jis parašė per savaitę. Niekuo nepasižymintį siužetą Lynchas paverčia siurrealistiniu, netikru, paremtu fantazija. Lulu ir Seiloras tampa nuolatos keliaujančiais, nuo piktosios raganos – Lulu motinos – bėgančiais įsimylėjėliais. Lauros Dern kuriama Lulu – maištinga, ekscentriška, bet kokia kaina siekianti išsiveržti iš jungo ir atgauti laisvę mergina. Anot aktorės, Davidas Lynchas sužadino jai norą eksperimentuoti.

„Žinau, kad Davidui, kai jis rašė scenarijų, buvo labai svarbu, o kartu ir labai sunku atpasakoti tą kelią ekrane. Mūsų bendradarbiavimas visada rėmėsi tarpusavio pagarba ir dosnumu. Vaidinau pas jį tokius skirtingus vaidmenis. Jis – menininkas, kuris imasi nepaprastai sunkių temų. Jo moterys visada įdomios asmenybės – su traumų našta, neteisybėmis, kurios joms tenka, su būtinybe apsispręsti. Šis motyvas yra visoje jo kūryboje. Niekada darbas su tokia medžiaga negąsdino manęs, atvirkščiai – inspiravo. Viliojo savo daugiaprasmiškumu ir komplikacijomis“, – apie savo svarbiausią gyvenimo režisierių kalbėjo Laura Dern. „Davidas sukūrė man du tipažus, beprotiškai nepanašius vienas į kitą, – sakė aktorė. – Po „Mėlyno aksomo“ man imta siūlyti pačių paprasčiausių pasaulyje merginų vaidmenis. Vos po kelerių metų, po „Laukinės širdies“, prodiuseriai pradėjo mane vertinti kaip patrakusią, seksualią, lemtingą moterį.“ Lauros Dern gyvenimo vaikinu ir vėl tapo kino partneris Nicolas Cage`as.

Iškart po šio filmo pasirodė dar vienas šio trejeto kūrinys: „Industrinė simfonija nr. 1: sudaužytos širdies sapnas“ („Industrial Symphony No. 1: The Dream of the Broken Heart“, 1989). Tai penkiasdešimties minučių nufilmuotas performansas, kai dalį laiko stebime realų žmogų ir jo aplinką, o paskui jis pasineria į sapnišką, įsivaizduojamą erdvę. Realybei atstovauja Nicolaso Cage`o ir Lauros Dern bevardžiai herojai. Cage`o herojus sudaužo Dern herojei širdį (ji titruose taip ir vadinama – moteris sudaužyta širdimi), telefonu pranešdamas apie nutraukiamus santykius. Vėlesni įvykiai – tai sapnas su keista scenografija, vaidybiniais bei šokio elementais ir, svarbiausia, muzika, sukurta paties Lyncho ir Angelo Badalamenti. Tai vienintelis Lyncho perfomansas, vėliau perkeltas į ekraną.

Po metų Laura Dern vaidino Marthos Coolidge dramoje „Viliokė Rouz“ („Rambling Rose“, 1991) pagal Calderio Willinghamo to paties pavadinimo knygą. Daugelio kritikų nuomone, nimfomanė Rouz buvo stipriausias ankstyvosios aktorės karjeros vaidmuo. Laura vaidina našlaitę merginą, tampančią guvernante plantatorių šeimoje. Ši iš pirmo žvilgsnio naivi, nekalta būtybė, vos pasirodžiusi konservatyviame, apipelijusiame Džordžijos valstijos miestelio pasaulėlyje, netikėtai sukelia erotines audras. Jauna ir nepatyrusi Rouz savo nepaprasta seksualine emanacija veda iš proto visus miestelio vyrus. Stengiasi prisitaikyti prie bet kokių gyvenimo sąlygų, bet taip ir lieka visų ujama benamė. Tačiau iš tikrųjų Rouz – ne patvirkusi nimfomanė, o tiesiog dideliame pasaulyje pasiklydusi mergina, bandanti įveikti traumuojančią patirtį. Šiame filme Laura Dern vėl filmavosi kartu su savo motina. 1992 m. pirmą kartą „Oskarų“ istorijoje motina ir duktė buvo nominuotos už vaidmenis tame pačiame filme:. Diana Ladd – antro plano, Laura Dern – pagrindinį.

„Mano mama – nuostabi aktorė. Lyncho filme „Laukinė širdis“ jos herojė įkūnijo tamsą, o filme „Viliokė Rouz“ – šviesą. Bet kiekvieną vaidmenį ji priima kaip psichoterapiją: ji išmoko savęs pažinimo ir išgijimo meną paversti kūryba. Mama ir mane išmokė gyventi akimirka ir jai atsiduoti. Dabar žinau, kad filmas, kuris mane aplanko, – tai dovana, kuri nebūna atsitiktinė. Aš niekada nedirbau kartu su tėvu, bet tikiuosi, kad mes tai ištaisysime“, – viename interviu kalbėjo Laura Dern.

Pagal tikrus įvykius sukurtoje televizijos dramoje „Sudegus“ („Afterburn“, rež. Robert Markowitz, 1992) Laura Dern įkūnijo žuvusio karo lakūno žmoną, kuri netiki vadovybės paskelbta žinia, kad avarijos priežastis buvo piloto klaida. Ji įsitikinusi, kad taip norėta paslėpti lėktuvo defektą. Drąsi našlė pradeda kovą už vyro gerą vardą ir paduoda į teismą galingą korporaciją. Šis vaidmuo atnešė jai pirmą „Auksinį gaublį“ ir nominaciją „Emmy“ apdovanojimui.

Pagaliau Laurą Dern kviečia ir legendinis Stevenas Spielbergas: „Juros periodo parke“ („Jurassic Park“, 1993) ji suvaidina mokslininkę, daktarę Eli Satler. Aktorė sakė, kad ją sudomino ne filmo turinys, o malonumas dirbti su tokiu režisieriumi, taip pat galimybė įgauti naujos patirties. Juk kompiuterinė grafika tada buvo naujovė. „Ką reiškia „visa kita nupiešime“? – piktinosi aktoriai. – Kine taip nedaroma.“ Visa tai atrodė kaip nepriklausomo režisieriaus eksperimentas, o ne didelės studijos projektas. Aktoriai, kaip ir daugelis kitų skeptikų, nepakankamai įvertino Spielbergo galimybes. Buvo daug filmo tęsinių, o naujausias šio ciklo filmas pasirodys kitąmet, ir jame Laura Dern vėl įkūnys savo daktarę.

Tais pačiais metais kartu su Kevinu Costneriu ir Clintu Eastwoodu aktorė pasirodo pastarojo režisuotame trileryje „Tobulas pasaulis“ („A Perfect World“). Čia ji užsispyrusi ir pikta kriminalistė Sali Gerber.

„Man kažkodėl visada sekėsi. Nuo pat pradžių vaidinau nepažabotas, laukines, nors kartais ir palūžusias moteris. Tokias kaip pamišėlė Rut režisieriaus Alexandro Payne`o filme „Pilietė Rut“, – kartą prisipažino aktorė. Tiesa, ji šiek tiek abejojo jauno debiutanto sugebėjimais, tačiau scenarijus patiko ir, nors visi ją atkalbinėjo, Laura Dern sutiko vaidinti šiandien gerai žinomo režisieriaus juodojoje komedijoje „Pilietė Rut“ („Citizen Ruth“, 1996) ir pelnė prizą už geriausią moters vaidmenį tarptautiniame Monrealio festivalyje. Nevykėlė Rut gyvenime plaukia pasroviui. Narkotikai, alkoholis, atsitiktiniai partneriai ir naktys nakvynės namuose. Penktą kartą pastojusi nuo kažkokio valkatos, Rut netikėtai įtraukiama į abortų priešininkų ir šalininkų kovas.

Pagal tikrus įvykius sukurtame televizijos filme „Kaltinamasis Rubi Ridžas“ („The Siege at Ruby Ridge“, rež. Roger Young, 1996) Laura Dern suvaidino ekstremizmu apkaltinto žmogaus žmoną, drauge su vyru pasipriešinančią policijai. Aktorė pati pasisiūlė dalyvauti dokumentiniame seriale „Tikroji Ellen istorija“ („Real Ellen Story“, 1998), pasakojančiame apie aktorę Ellen Degeneres, pirmą moterį, viešai išpažinusią savo homoseksualumą, ir už šį pasirodymą buvo nominuota „Emmy“ apdovanojimui. O „Aukso gaublį“ jai atnešė daugiavaikės motinos, gyvenančios automobilio priekaboje, vaidmuo režisierės Jane Anderson televizijos dramoje „Kūdikių šokis“ („The Baby Dance“, 1998), kurį prodiusavo artima aktorės draugė Jodie Foster. Šį kartą jos nėščia keturių vaikų motina, pavargusi nuo skurdo ir nevykėlio bedarbio vyro, ryžtasi parduoti būsimą kūdikį bevaikei šeimai. Už indėlį į nepriklausomą kiną Laura Dern net gavo specialų apdovanojimą 1999 m. Sandanso kino festivalyje.

Tais metais ji daug vaidino ir komerciniame kine, dažniausiai žinomų režisierių filmuose, kur jos partneriais buvo puikūs aktoriai. Buvo viena iš gausybės Richardo Gere`o vaidinamo daktaro moterų Roberto Altmano komedijoje „Daktaras T ir moterys“ („Dr T and the Women“, 2000). Kartu su tuometiniu gyvenimo draugu Billy Bobu Thorntonu suvaidino santuokinių porą jo režisuotoje komedijoje „Tėtušis ir kiti“ („Daddy and Them“, 2001). Režisieriaus Davido Atkinso detektyvinėje komedijoje „Novokainas“ („Novocaine“, 2001) filmavosi kartu su Helen Bonham Carter, Kevinu Baconu ir Steve`u Martinu. Šalia kitų garsių aktorių pasirodė dramoje „Aš esu Semas“ („I Am Sam“, rež. Jessie Nelson, 2001), kur pagrindinį vaidmenį atliko Seanas Pennas. Johno Currano dramoje „Mes čia nebegyvename“ („We Don`t Live Here Anymore“, 2004) susikryžiuoja kelių porų meilės istorijos.

21 amžiaus pradžia aktorei nebuvo sėkminga. Filmavosi nedaug ir tik epizodiniuose vaidmenyse. Priežastys buvo jos asmeniniame gyvenime. 2001 m. gimė sūnus, po trejų metų – duktė. Laura Dern nusprendė, kad nesiplėšys tarp karjeros ir šeimos kaip jos motina. Ištekėjusi už roko muzikanto Beno Harperio gastrolėse ji lydėdavo vyrą.

2006 m. įvyko persilaužimas. Į ekranus Laurą sugrąžino ne kas kitas, o jos draugas Davidas Lynchas. Anot režisieriaus, juodu buvo seniai nesimatę ir susitikę pagalvojo, kad reiktų ką nors sukurti. Laura atsimena, kaip jis paskambino: „Tu ką tik vėl pagimdei. Idealus laikas eksperimentuoti ir būti drąsiai.“ Ir jie pamažu ėmė ruoštis „Vidinei imperijai“ („Inland Empire“, 2006), kurios filmavimas užtruko trejus metus ir atskleidė Lauros aktorinį talentą visai nauju kampu. Iš pradžių scenarijaus nebuvo, bet nebuvo ir jokių ribų ar draudimų. „Tik Lynchas, aš ir garso įrašymo kamera. Tai buvo prabangi galimybė apmąstyti, kokia aktore aš noriu būti, už ką myliu kiną ir tam tikra prasme pradėti viską iš naujo“, – prisimena Laura Dern. Knygoje „Pagauti didžiąją žuvį“ Davidas Lynchas rašo: „Parašiau keturiolikos puslapių monologą, Laura jį išmoko atmintinai, ir iš to išėjo septyniasdešimt minučių filmuotos medžiagos. Laura buvo nepakartojama. Nenorėjau tokios medžiagos dėti į internetą, ji buvo per gera, joje slypėjo kažkokia paslaptis ir tai skatino dirbti toliau. Taip atsirado antra, trečia scenos ir pagaliau visas filmas.“

Lauros heroję, Holivudo aktorę Niki, aplanko iš Lenkijos neseniai atsikėlusi kaimynė ir išpranašauja, kad filmas, kuriame ji gaus pageidaujamą vaidmenį, yra prakeiktas. Taip prasideda tik Lynchui būdingi mistiniai siužeto posūkiai ir siurrealistiniai vaizdiniai. Lauros Dern vaidinama herojė pasidalija į du fizinius kūnus: už filmavimo aikštelės ribų žiūri pati į save, dirbančią su filmavimo grupe. Aktorė taip apibūdina savo heroję: „Visi aktoriai egoistai, todėl man atrodo, kad tai filmas apie moterį, mano heroję, apie jos kelionę po pasąmonę. Kur ji, beje, sutinka savo alter ego – lenkų merginą.“ Filmo pavadinimas irgi atsirado aktorės dėka. Kaip atsimena savo knygoje Lynchas: „Dar filmavimo pradžioje kartą kalbėjau su Laura Dern ir sužinojau, kad jos vyras Benas Harperis yra kilęs iš Inland Empire Los Andžele. Ji tiesiog paminėjo tą pavadinimą. Neįsivaizduoju, kaip taip išėjo, bet aš iškart pasakiau: „Tai bus mano filmo pavadinimas.“ Tuo metu dar nedaug ką apie jį žinojau. Bet norėjau pavadinti „Vidinė imperija“.“ Režisierius prisipažino, kad šis filmas buvo jam labai reikšmingas: jis buvo scenaristas, režisierius, muzikos autorius, operatorius, montažo režisierius ir net prodiuseris. Pirmą kartą naudojosi skaitmenine kamera. Be to, jis įsitikinęs, kad be Lauros filmo nebūtų buvę – Dern pavyko kartu įkūnyti aktorės, namų šeimininkės ir prostitutės vaidmenis.

Kritikai pranašavo „Oskarą“, tačiau į kandidatų sąrašą filmas nepateko. „Vidinę imperiją“ JAV kino akademija tiesiog ignoravo. Net režisieriaus protestai neprivertė akademikų nominuoti Lauros Dern „Oskarui“. Tačiau filmas buvo apdovanotas Venecijoje kaip skaitmeninis ateities kinas. O 2007 m. Laura Dern ir Davidas Lynchas atsiėmė Nepriklausomos dvasios apdovanojimą už ilgametį bendradarbiavimą.

Po šio filmo aktorė ėmė daugiau filmuotis, ypač serialuose. Kaip ir anksčiau, išbandė įvairiausius žanrus. Na o Lynchas, neradęs Laurai vaidmens filmuodamas pirmąją „Tvin Pykso“ dalį, pakvietė ją į „Tvin Pykso“ („Twin Peaks“, 2017) tęsinį. Čia ji suvaidino agento Deilo Kuperio tariamą sekretorę Dajaną Evans. Reikšmingas Laurai Dern vaidmuo laukė seriale „Nušvitusi“ („Enlightened“, 2011– 2013), kuris, deja, išsilaikė tik du sezonus, nes tokiam atvirumui Holivudas dar nebuvo pasirengęs. Jos vaidinama nemalonioji Emi Dželiko patiria dideles metamorfozes ir net tampa dvasiniu guru.

Pirmą kartą žiūrovas pamato Emi nelengvoje situacijoje: buvusi vadybininkė turi susivokti, kaip gyventi po sukrėtimo darbe: tie, kurie nebuvo išmesti iš darbo, yra pažeminti ir virto pastumdėliais. Prasideda finansinės problemos, ir po skyrybų su vyru narkomanu Emi turi kraustytis pas nuolatos priekaištaujančią motiną (motiną ir vėl vaidino Diane Ladd). Emi nusiteikusi atkeršyti firmai, kuri su ja taip bjauriai pasielgė. „Žiūrovai negali atsikratyti minties, kad Emi pamišusi, – kalbėjo Dern,– kaip ji gali galvoti, kad jai pasiseks pakeisti buvusį vyrą, motiną ir didžiulę firmą? Tačiau pasirodo, kad Emi įniršis yra jos didžiausias turtas. Savo svarbiausią ydą sudrausmina ir panaudoja tikslui pasiekti: pakeisti tą mažą pasaulio dalelę, kurioje jai reikės gyventi. Tai yra ta žinutė, kurią siuntėme savo žiūrovams.“ Ir dar pridūrė: „Tai serialas apie prabudimą, tapimą geresne savo versija. Tačiau tai daroma su ironija, su humoru. Dabar, kai dvasingumas, meditacija ir savęs tobulinimas Valstijose tapo būtini mąstantiems žmonėms, „Nušvitusi“ galėtų sulaukti tęsinio.“

Vieną po kitos Laura Dern pradeda vaidinti ir motinų vaidmenis. Nepriklausomas, nepakartojamas, mylinčias. Pagal Johno Greeno romaną sukurtoje dramoje „Dėl mūsų likimo kaltos žvaigždės“ („The Fault in Our Star“, 2014) ji įkūnijo vėžiu sergančios merginos motiną. Tais pačiais metais buvo nominuota „Oskarui“ už antro plano moters vaidmenį kanadiečio Jeano-Marco Valleee biografinėje dramoje „Laukinė“ („Wild“, 2014), sukurtoje pagal garsią Cheryl Strayed atsiminimų knygą. Po motinos mirties Šeril nugrimzta į depresiją ir narkotikus, išyra jos santuoka. Norėdama palikti tamsias šmėklas praeity, Šeril išsiruošia į ilgą kelionę pėsčiomis Ramiojo vandenyno pakrante. Kelionės metu bando pamiršti narkotikus, neatsargų seksą ir kitas bėdas. Jos atsiminimuose kaip didžiausias gyvenimo šviesulys nuolat iškyla Lauros Dern vaidinama motina Bobi. „Aš nepaprastai laiminga, kad man teko suvaidinti žmogų, taip daug reiškiantį jos artimiesiems, – po filmo kalbėjo aktorė. – Man labai padėjo, kad filmavimo aikštelėje nuolatos buvo Cheryl Strayed, kuri rūpestingai saugo motinos atminimą. Ir todėl aš tiesiog jaučiau Bobi buvimą šalia.“ Laura Dern ne kartą prisipažino, kad tokias mylinčias motinas ji vaidina įkvėpta savo motinos meilės. Iš jos išmoko mylėti ir savo vaikus.

Režisierės Kelly Reichardt dramoje „Tikros moterys“ („Certain Women“, 2016) Lauros Dern vaidinama advokatė susiduria su nuolatiniais nepastovaus kliento kaprizais. Nufilmuotas 16 mm juosta filmas pasakoja apie Montanos valstijos kasdienybę ir rūpesčius. Istorinėje biografinėje dramoje „Įkūrėjas“ („The Founder“, rež. John Lee Hancock, 2016) ji vaidina vieno iš „McDonald`s“ tinklo įkūrėjų Ray`aus Kroco žmoną Ethel. Ši moteris gyvena šalia vyro, apimto sėkmės manijos. Susipažįstame su jais, kai Ray`us ir Ethel išgyvena vedybinę krizę. Ethel tekėjo už verslininko svajotojo, kuris tikėjosi įgyvendinti visus savo sumanymus ir tapti laimingas. Tai pasakojimas apie prarastas iliuzijas.

Laura Dern su malonumu nusifilmavo ir naujausiame kosminės epopėjos epizode „Žvaigždžių karai: paskutiniai džedajai“ („Star Wars: Episode VIII – The Last Jedi“, 2017). Anot aktorės, savo suvaidintą viceadmirolę Admilyn Holdo ji traktuoja kaip moterų teisių ir galios gynėją. Tarsi bendražygę feminisčių protesto mitinguose. Holdo – naujas ir ne visai tipiškas legendinio ciklo personažas. Grimuotojai nepaslėpė jos raukšlių ir amžiaus, nepavertė platinine blondine, o kostiumų dailininkai aprengė ne seksualiais odiniais šarvais, o ruda suknele.

Prasidėjus Harvey Weinsteino skandalui Laura Dern prisipažino keturiolikos metų irgi patyrusi seksualinį priekabiavimą. Todėl jai labai artimas buvo filmas „Istorija“ („The Tale“, 2018), kuriame režisierė Jennifer Fox pasakoja savo istoriją. Būdama trylikos metų ji įsipainiojo į santykius su keturiasdešimtmečiu vyru ir tik suaugusi suprato, kad buvo išnaudojama. Prisimindama savo ankstyvą karjerą Laura sakė, kad jos kilmė palengvino paauglystę negailestingoje Holivudo aplinkoje. „Patyriau daug nemalonių, gal net bjaurių dalykų, tačiau visada galėjau tikėtis pagalbos ir apsaugos, kas yra Holivude didelė privilegija.“

Naujausi aktorės vaidmenys, be abejo, jos brandaus laikotarpio viršūnė. Pirmiausia tai „Auksinio gaublio“ ir „Emmy“ apdovanojimus atnešęs Renatos Klein vaidmuo seriale „Nekaltas melas“ („Big Little Lies“, rež. David E. Kelly, 2017). Vienai iš serialo penkiukės herojų Renatai įkyrėjo jos arogantiškas nebrendila vyras, sužlugdęs šeimos verslą ir dar susidėjęs su dukrelės aukle. Tad paskutinėje antrojo sezono serijoje Renata griebiasi beisbolo lazdos ir sudaužo sutuoktinio žaisliukų kolekciją – kompiuterinius žaidimus, muzikinę įrangą, – tai, ką jis pirmiausia gelbėjo nuo antstolių. Ir pareikalauja skyrybų. Paskui gulėdama su dukrele lovoje motina tikina, kad jiedvi susidoros su sunkumais. Lauros Dern Renata tapo daugumos žiūrovių didvyre – sėkminga moteris, kuri neatsiprašinėja už tai, kad nori būti turtinga, įtakinga ir įžymi.

Panaši į Renatą ir jos Nora Fenšo – skrupulų neturinti advokatė iš komiškos dramos „Santuokos istorija“ („Marriage Story“, 2019). Anot aktorės, šio filmo režisierius Noah Baumbachas nesiima tokių ribinių temų kaip Davidas Lynchas, bet dirbti su juo irgi reikia turėti drąsos.

„Esame seni draugai ir norėjom dirbti kartu. Apsidžiaugiau, kai papasakojo apie „Santuokos istorijos“ sumanymą ir pasiūlė drauge su Adamu Driveriu bei Scarlett Johansson dalyvauti ne tik filmavime, bet ir visame kūrybiniame procese. Gal pusantrų metų susitikdavome pietų, vakarienės ir kalbėdavomės. Apie viską. Ką reiškia būti tėvais? Ką reiškia būti menininkų vaiku, juo labiau kad menininkais buvo mūsų tėvai ir paskui patys tapome menininkais. Meilės istorija apie skyrybas, tokia graži ir net žaisminga istorija.“

O paskui režisierius pavertė aktorius trupe ir visus jų pašnekesius, atviravimus pritaikė filmui. Visi ilgai repetavo, kartu skaitė scenas ir nuolat dalyvavo filmo kūrimo procese. Lyg kuriant teatro spektaklį, kad aktoriai pagautų bendrą pasakojimo ritmą. Lauros Dern Nora – ir drąsi, ryžtinga, ir jautri asmenybė. Kovodama dėl savo klientės tampa net žiauri. Yra ir teisininkė, ir terapeutė, o jos ryšiai su Nikole labai asmeniški, net intymūs. Ji geba priversti vyrus nusileisti. Na, o Noros ginamoji kalba apie moterį, kuri visada lieka su vaiku, ir tėvą, didįjį nebuvėlį, tiesiog nepakartojama... Pagaliau Laura Dern be „Aukso gaublio“ bei BAFTA atsiėmė ir „Oskarą“.

Dar viena praėjusių metų premjera – Gretos Gerwig „Mažosios moterys“ („Little Women“). Tai jau aštunta 1868 m. Louisos May Alcott romano ekranizacija. Filmas pasakoja apie keturias seseris, gyvenančias Naujojoje Anglijoje pilietinio karo metais, apie jų brendimą ir pirmąją meilę. Režisierei pavyko pakviesti į filmą daug žvaigždžių: vaidina Saoirse Ronan, Emma Watson, Florence Pugh, Eliza Scanlen, Meryl Streep. Laura Dern šiame filme įkūnijo Marmi Marč, dar vieną ryžtingą ir stiprią moterį, kuri gina savo vaikus. Šio įdomaus moteriško filmo Amerikos kino akademija, deja, nepastebėjo.

Per daugiau nei keturiasdešimt karjeros metų Laura Dern, žinoma, keitėsi, tačiau charakteringiausi jos bruožai – energija, laisvumas, ryžtas – liko tie patys. „Visą gyvenimą buvau suvaržyta. Kaip savo tėvų duktė. Kažkieno mergina, savo vaikų mama. Sekso simbolis arba mergina iš gretimo namo. Arba Lyncho mūza. Žmonės neturėjo supratimo, kas aš esu.“ Šiandien Laura Dern nebesirūpina, kad pritrūks vaidmenų. Juk Holivudas pamažu keičiasi, ir brandžios aktorės nestokoja darbo. O jei nebegaus pasiūlymų Amerikoje, sako Laura, ji visada galės persikelti į Europą, kur kino negąsdina senstančios aktorės. „Metams bėgant jautiesi vis geriau ir išmoksti labiau pasitikėti savimi. Tai nuostabus jausmas. Tikiuosi, ir mane supantys žmonės vertina išmintį, kuri lydi brandą. Tai labai seksualu, kai nesuki galvos dėl to, kiek tau metų. Tačiau šito negali suprasti būdama dvidešimties“, – sako aktorė.