Šiemetiniame virtualiajame 25-ajame „Kino pavasaryje“ galite pamatyti animacinį trumpametražį filmą „Pieno baras“, režisuotą Urtės Oettinger. Tai – istorija apie sudėtingus šeimų santykius, tikrus draugus ir cinamoną. U. Oettinger įsitikinusi, kad apie sudėtingas temas ekrane reikia vaikams pasakoti ir tai daryti paprastai, nedramatizuojant.
Kasdien po pamokų meškiukas Mikas su vovere Sonata ir katinu Gabrieliumi susitinka pieno bare. Nors auga visiškai skirtingose šeimose, tai jiems netrukdo draugauti. Vieną dieną pieno bare jie atranda nuotrauką su į Miką be galo panašiu meškinu – bandelių valgymo čempionu. Galbūt tai Miko tėtis? „Pieno baras“ – tai nuotaikingas animacinis filmas visai šeimai apie nuoširdumą ir tikrus draugus, kaip skelbiama filmo apraše.
Šio filmo scenarijaus autorės – Marija Kavtaradzė, U. Oettinger bei Agnė Adomėnė. Personažus įgarsino būrys aktorių: Gelminė Glemžaitė, Agnė Kaktaitė, Marija Laukė, Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė, Vytautas Rašimas. Taip pat savo balsą paskolino ir dainininkas Justinas Jarutis, o angliškoje filmuko versijoje voverių šeimyną įgarsino Erica Jennings. Muziką filmukui kūrė Paulius Kilbauskas.
U. Oettinger pasakoja: „Agnė kepė pyragą, laukėsi tuo metu Benedikto ir rašėme, ką norėtume parodyti savo vaikams. Aš vaikų neturėjau dar tada. Ir, kai prisijungė Marija, viskas susidėliojo labai gražiai į savo vietas.“
Tai – istorija apie modernias šeimas, tikrus draugus ir cinamoną. Taip pat kalbama gana jautriomis temomis: apie savęs paieškas, nežinomybę, nesaugumą, norėjimą įtikti, norą nusipelnyti tėvų meilę.
„Man aktuali nepilnos šeimos tema, aš pati užaugau su patėviu, bet ir pažinojau savo tėtį. Emigracija Lietuvoje buvo labai suintensyvėjusi, dėl kurios vaikai turi augti su seneliais. O personažai tikriausiai atsirado iš tokių žmonių, kuriuos mes esame sutikusios, iš to, kaip pačios save matome. Atrodo, kiekviename personaže yra šiek tiek manęs ir šiek tiek Agnės“, – teigė U. Oettinger.
A. Adomėnė pasakojo: „Pradėjome šio filmo idėją vystyti dar 2012 metais, praėjo 8 metai nuo pačios pradžios iki užbaigto filmo. Mes su Urte nuo pat pradžių norėjome sukurti tokį filmą, kad vaikai, jį žiūrėdami, galėtų atpažinti save, norėjome, kad filmas jiems būtų kaip padrąsinimas.“
Kaip kalbėti apie emigraciją, nepilnas arba labai gausias šeimas, kūrėjoms sufleravo jų pačių vaikai. „Manau, kad kalbėti apie sunkias temas paprastai, nedramatizuojant – labai geras dalykas“, – tvirtino U. Oettinger. Pasak jos, kūrėjos taip pat norėjo parodyti, kad draugai gali papildyti šeimą.
A. Adomėnė įsitikinusi, kad ne tik animacijos, bet ir vaidybinio kino, skirto vaikams ir jaunimai, Lietuvoje yra sukuriama per mažai: „Labai svarbu, kad mūsų vaikai, jaunimas augdami matytų lietuviškus filmus, kuriuose yra kalbama apie mūsų kultūrines vertybes.“
Marija Kavtaradzė pasakojo, kad, padėdama Urtei ir Agnei rašyti scenarijų, nemąstė, jog vaikams pasakoti reikia supaprastinta kalba: „Aš nemanau, kad vaikams nerūpi rimtos temos. Norėjosi rašyti kaip lygus lygiam.“
M. Kavtaradzė sakė puikiai prisiminanti Vilniuje veikusį pieno barą, bet svarbiausia jai buvo temų artumas: „Ta neegzistuojančio tėvo linija man pažįstama iš mano asmeninės patirties. Suprantu tą personažą – meškiuką, berniuką, vaiką.“
Šį filmą galima pamatyti internetinėse ir televizijos platformose, platinančiose „Kino pavasario“ filmus.
Parengė Austėja Mikuckytė-Mateikienė
Laidos įrašas:
