Kultūra

2020.03.25 22:16

Malyje Viktorija Diawara rašyti nebegalėjo – personažai atgijo tik grįžus į Lietuvą

knygos „Džiaugsmo ašaros“ ištrauka
LRT.lt2020.03.25 22:16

Antroji Viktorijos Prėskienytės-Diawaros knyga – apsakymų rinkinys „Džiaugsmo ašaros“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) – tai pasakojimai iš pokarinio laiko, rašytojos jaunystės metų, tai ilgai brandintos istorijos. Pagrindinės knygos herojės – jaunos moterys. Jos gyveno tada, kai tvyrojo užslėpta neapykanta okupantams, kai netrūko ir keliaklupsčiaujančių prieš juos.

Pilkoje, be prošvaisčių sovietinėje kasdienybėje tokia buvo išdavystės kaina, jeigu nenorėjai likti nuošaly nuo privilegijuotųjų. Išlikti savimi nebuvo lengva, bet ir tada išgyveno meilę, aistrą, pavydą, neapykantą, buvo ištikimi, atsidavę, tikėjo ir vylėsi.

Publikuojame Viktorijos Prėskienytės-Diawaros apsakymą „Uždrausta meilė“.

Uždrausta meilė

Audrė, susmigusi lėktuvo krėsle ir užmerkusi akis, vaizduoja snaudžiančią. Jai visai nesinori kalbėtis su Vitia, savo tariamu vyru. Rodos, viskas buvo išsakyta, viskas nuspręsta. Po metrikacijos kino studijos mašina juos nuvežė tiesiai į oro uostą, – lagaminai per ceremoniją laukė talpioje bagažinėje. Domas, jų vedybų liudininkas, į lėktuvą nelydėjo. Kaip ir jos draugė Kristė. Jie net neužšoko į „Neringą“ susidaužti šampano taurėmis. Šis aukštas šviesiaplaukis berniokiško veido padaužiškai besišypsantis vyras dabar oficialiai yra jos. Apsivilkęs madingu golfu ir zomšiniu užsienietišku švarku, kainuojančiu krūvą dolerių, traukia ne vien moterų žvilgsnius. Jis ne tik dailus, elegantiškas, bet ir intelektualas, mokantis kelias užsienio kalbas, baigęs vidurinę, skirtą Kremliaus ponų vaikams, ir prestižinį Valstybinį kinematografijos institutą. Ten Vitia, būsimasis filmų dekoratorius, ir susipažino su Domu, studijuojančiu ekonomiką. Naujiena, kad Audrė išteka už ruso ir išvažiuoja į Maskvą, daugumai jos draugų ir pažįstamų leido lengviau atsikvėpti. Tas incidentas su Vakarų Vokietijos kibernetikų komanda, išsiųsta iš sovietinės Lietuvos ir paskelbta persona non grata, daugumą pastatė į keblią padėtį: bendrauti su į tą istoriją įsipainiojusiais lietuviais buvo lyg ir neatsargu, o nebendrauti – negarbinga. Ypač su Audre. Tad šis gražuolis maskvietis daugumą išvadavo nuo galvos skausmo. Sklido kalbos, kad jis labai įžymus tapytojas, avangardistas, kad jo kūrinių parodos rengiamos visur užsienyje, net Amerikoje, bet tik ne Maskvoje ar kokioje sovietinėje respublikoje. Jis atstovauja pogrindinei avangardistų tapybos krypčiai ir dar bendradarbiauja su žmogaus teisių gynėjais, oficialiai persekiojamais valdžios. Metrikacijos biure viską sutvarkė Domas. Šiaip, padavus pareiškimus, laukti reikėtų mažiausiai mėnesį, o juos sutuokė tą pačią dieną. Ir štai ji, Vitios žmona, skrenda su juo pas jį į Maskvą. Saldainis, kurį prieš pakylant lėktuvui keleiviams duoda stiuardesė, baigia ištirpti burnoje. Šį kartą jai neužgulė ausų. Jie jau skrenda virš debesų, ir Vitia, žvilgtelėjęs į snaudžiančią Audrę, užsisako konjako. Audrė pradeda nesusigaudyti: ar ji tik vaizduoja snaudžiančią, ar tikrai sminga į kažkokią blyškią, pilką bedugnę. Tokią pilką kaip senų nuotraukų fonas, tik jame nematyti nieko aiškaus ar konkretaus. Kaip ir jos ateitis – abejotina ir miglota, tarp svetimų, jai nepažįstamų žmonių. Atsipeikėjusi Audrė akies krašteliu stebi Vitią. Jis sėdi šalia, traukia dūmą, ramiai gurkšnoja konjaką ir su mįslinga veido išraiška žiūri tiesiai priešais save. Apie ką jis galvoja? Vitia už ją vyresnis beveik dešimčia metų. Kaip susiklostys jųdviejų santykiai? Ar jų planas pavyks? O gal jis mąsto apie savo naują paveikslą? Savo kūrinių parodą, ruošiamą Paryžiuje? Ar apie praėjusią naktį, praleistą su Domu? Uf, kas jai darbo... Ji turi džiaugtis, kad ištrūko iš Vilniaus, iš Lietuvos, kad nebegirdės amžinų tetos priekaištų ir bandymų išpiršti už kokio senbernio santechniko, kad liausis motinos telefono skambučiai ir maldavimai grįžti namo. O ką ji ten veiks? Mažame provincijos miestelyje – Akmenėje. Ir ar Jorgui ateitų į galvą jos ten ieškoti? Eina jie visi velniop. Ji pagaliau susirado darbą: tapo savo fiktyvaus vyro ekonome su garantuota alga. Pagaliau galės lengviau atsikvėpti finansiškai ir motinai šiek tiek pamėtėti, grąžinti skolas. Taip, tik atsikvėpti. Burnoje tebejaučia kartų meilės skonį, ir vien prisiminus filmo kadrus darosi šleikštu. Dėstytojai ir moksladraugiai smalsiai stebi jos su Jorgu „ištvirkavimo“ vaizdus. Ar Jorgas numano tapęs pornografinio filmo aktorium? Siaubas... Šlykštybė... Bet klaikūs ne jie tuose slapta kamera viešbučio kambaryje nufilmuotuose kadruose, o tie, kurie smalsiai juos stebi. Kaip ir visa tai, kas dedasi aplink ją. Jorgai, Jorgai, kur tu? Mus skiria geležinė uždanga. Ar man pavyks per ją prasprukt pas tave? Vitios dėka. O gal tas planas visiškai nerealus?
– Jau atskridome, – atsargiai pajudina ją už peties Vitia. – Gerai nusnaudei?
– Aha, – sumykia Audrė ir pasikėlusi išsiropščia į tarpueilį. Jos naujas gyvenimas. Rusijoje. Rusų kalba, kurią ji šiek tiek moka. Su baisiu akcentu. Bet tai geriau, nei sėdėti be darbo ar tapti, kaip sakė Domas, prostitute. Ne, ne prostitute, o ištikimai tarnaujančia sovietinei tėvynei ir besimylinčia su nurodytais užsieniečiais, kad ištrauktų iš jų informaciją. Ne, ne ir dar kartą ne.
Maskvoje šilčiau nei Vilniuje. Rudeniška. Taksi greitai skrieja plačiomis gatvėmis.
– Maskva – ne Vilnius, – apglėbdamas Audrę per pečius plačiai nusišypso Vitia. – Teks tau, žmonele, prisitaikyti prie naujo gyvenimo būdo, kitokių, nei įpratusi, santykių su naujais pažįstamais. Tikiuosi, greitai susirasi draugų.
– Tikrų draugų ar draugais prisistatančių, – pajuokauja Audrė.
Ji supranta, kad tas apkabinimas skirtas taksi vairuotojo akims apdumti. Visiškai neaišku, kas yra kas, ir saugotis reikia visų. Vitia ją perspėjo: niekuo nepasitikėti, namie nieko nekalbėti telefonu, nes jam viešint Lietuvoje jie tikriausiai prismaigstė aparatų. Jeigu iškils kokių klausimų – siūlyti eiti pasivaikščioti. Tai labai svarbu, kol jo padėtis išaiškės.
– Rytoj pristatysiu tave tėvams. Neišsigąsk. Ypač mamos. Ji – sena partinė veikėja. Tėvas ne toks fanatikas... Aš jiems, žinoma, daug nemalonumų pridariau... Bet tai savotiškai išgelbėjo juos nuo dar didesnių pažeminimų. Chruščiovo laikais per mane buvo išsiųsti dirbti į Kazachstaną... Chruščiovą nuvertus, juos grąžino į Maskvą... Ir dar paaukštino. O sesuo Maša Londone – jos vyras diplomatas, tai susipažinsi, kai grįš su vaikais Naujiems metams. Maša – teisinga sovietinė mergaitė. Ji turi sūnų Vasią ir dukrą Tonią. Jie – visiški jos ir mano mamos priešingybės, jau paaugliai ir tikri laisvamaniai, žmogaus teisių gynėjai. Su savo senele, mano mama, visą laiką ginčijasi, o mane ir mano tapybą dievina. Štai ir atvažiavome.

Taksi sustoja prie didelio daugiaaukščio namo, panašaus į akademikų gyvenamąjį prieš Lenino aikštę Vilniuje, tik dešimt kartų didesnio ir aukštesnio. Vairuotojas paslaugiai iškelia lagaminus, ir Vitia jam duoda dosnių arbatpinigių. Atidaręs sunkias laukujes duris, Vitia padeda jai užvilkti didelį lagaminą, o tada įtempia savąjį. Jie prieina prie lifto, ir Vitia nuspaudžia iškvietimo mygtuką.
– Penktas aukštas. Jei neveiks, teks kulniuoti pėstiems. Kol pataisys. Ačiū Dievui, veikia. Kitaip tektų vilkti lagaminus laiptais. Taip atsitinka, nelabai dažnai, bet...
Liftas nusileidžia, ir pro duris išeina pagyvenusi pora. Vyras dėvi leninišką kepurę su snapeliu ir pilką aiškiai ne vietinės gamybos puspaltį, o moteris vilki madingą lietpaltį ir ryši dailią pilkšvą šilkinę skarelę. O jau batai!.. Vien batai abiejų... Vyras avi storapadžius įsimaunamus pusbačius, o moteris apsitempusi batus kojines, kurie, beje, jau nebemadingi. Ir greičiausiai itališki, ne vietinės gamybos, iš spec. parduotuvės ar tiesiai iš bazės.
– A, Vitia. Sveikas. Sugrįžai? Kur buvai išvykęs? – užkalbina moteriškė.
– Čia pat, netoliese. Pabaltijyje. Ir žmoną iš ten parsivežiau. Susipažinkite – Audronė Povilovna.
– Žmoną? – nutęsia abu vienu balsu taip nustebę, lyg perkūno trenkti vidury giedros dienos.
– Aha, – žengteli link jų Audrė-Audronė Povilovna ir ištiesia ranką.
Tuodu apstulbę susižvalgo ir negrabiai paspaudžia Audrei ranką. Moteris įdėmiai nužiūri ją nuo galvos iki kojų lyg turguje išstatytą parduoti karvę ir kreipiasi į Vitią:
– Ji ne rusė?
– Lietuvė, – nusišypso Vitia. – Iš Vilniaus. Kino aktorė.
– A... – nutęsia vyriškis, nedrąsiai apglėbia iš pradžių Audrę, paskui Vitią ir draugiškai patapšnoja šiam per petį. – Sveikinu. Malonu susipažinti. – Ir dar kartą ištiesia ranką. – Vladimiras Fiodorovičius Lenskis, tapytojas, jūsų vyro kolega. O čia mano antroji pusė – Lidija Germanovna Lenskaja. Ji – dailės kritikė.
Ir stumteli žmoną, kad toji apkabintų Audrę.
– Tikiuosi, susidraugausime, – pakštelėdama į skruostą su dirbtine šypsena iškošia moteris. – Galų gale atsirado viena, kuri suraitė tą užkietėjusį senbernį. Tai bus džiaugsmo Antaninai Akimovnai. Ji seniai laukia tos dienos... Ir dar kartą įdėmiai nuo galvos iki kojų nužvelgia Audrę.
– Aš suruošiu banketą, tik dar nesugalvojau kur. Gal CLN? Ateisite?
– Be abejo, – patvirtina Vladimiras Fiodorovičius. – Gal Mėlynojoje salėje?
– Puiki mintis. Pasitarsiu su draugais.
– Ar nebijosi pristatyti draugams? – šelmiškai nusišypso Vladimiras Fiodorovičius. – Vedei išskirtinio grožio merginą. Laikyčiau uždarytą, nes draugužiai tikrai pasistengs ją nuo tavęs pavilioti.
– Ką jūs, Vladimirai Fiodorovičiau, – pasiunčia jam kerinčią šypseną Audrė ir pasistiebusi pakšteli Vitiai į skruostą. – Vitios man niekas nepakeis, jis – tobulybė. Mielasis, aš vos ant kojų pastoviu. Lėktuvas...
– Atleiskite, užsiplepėjome. Tokia naujiena: Vitia vedė, – užsuokia Lidija Germanovna. – Kilkite aukštyn. Gera vonia kaipmat atgaivins. Ir gurkšnelis konjako.
Sunešant į liftą lagaminus, Audrė pasiteirauja:
– O kas tas CLN? Mėlynoji salė? Tu rimtai ruošiesi ten pobūvį suruošti?
– Nežinai, kas tai? – nustemba Vitia, spausdamas lifto mygtuką. – A, tiesa, tu Maskvoje pirmą kartą. Aš šiaip pasigyriau, kad juos paerzinčiau. CLN – tai kultinis šiuolaikinės literatūrinės bohemos klubas, Centriniai literatų namai. Uždara teritorija tokiems kaip mano kaimynai. Į CLN galima patekti tik tada, jei tave įsiveda koks nors Rašytojų sąjungos narys. Ten vyksta įdomūs renginiai, yra geras restoranas, kavinė. Būna čekiško ar lenkiško alaus ir krevečių ar vėžių prie jo. Kitados rūmai priklausė grafui Aleksejui Onsurjevui. Ten buvo rusų masonų ložė. Na, o atšvęsti Mėlynojoje salėje – didžiausia garbė. Beje, gal taip ir padarysiu. Tas nusmurgėlis pakišo neblogą idėją. O ir tau bus įdomu. Turiu ten blatą ir galiu laisvai lankytis. Supratai?
– Beveik, – sušnabžda Audrė.
Liftui kylant, Vitia nusišypso ir sako:
– Jie neteko žado tave pamatę. Matei? Padarei jiems pritrenkiantį įspūdį. Mano kolega... – ironizuoja. – Kurgi ne... Subinlaižys. Vaizduotės nė už grašį, talento taip pat. Socialistinio realizmo aršus šalininkas... Paslaugus partijos tarnas. Jei galėtų, mane vandens šaukšte paskandintų. Būk labai atsargi. Jie manęs neapkenčia, skundus rašinėja... Tikri Pavliko Morozovo pasekėjai. Mano tėvams pataikauja. Tarp mūsų kaimynų nėra nė vieno patikimo. Laiptinėje buvo kitas dailininkas – Morozovas... Žmonai paliko butą, o pats išvažiavo į Leningradą pas meilužę... Jis – nieko vyrukas, ir tapytojas neblogas, nors prisilaiko oficialiosios socrealizmo tendencijos. Bet jo žmona – klaiki kalė. Jam tiek nemalonumų pridarė. O štai mes ir namie.
Jų buto durys laiptinėje vidurinės. Vadinasi, iš abiejų pusių apsupti priešų.
– Man tą butą tėvas pramušė, dar Chruščiovo laikais. Manėme, atšilimas. Dabar vargu ar priemiestyje komunalkoje kokį kambariūkštį gaučiau... Kaimynai bandė iškraustyti... Nepavyko. Na, užeik.
Audrė atsiduria prieangyje su sieninėmis spintomis paltams. Priešais – didelis veidrodis su lentynomis batams. Pro dvivėres duris matyti erdvus stilingas salonas su prabangiais šviesaus tikro medžio baldais. Tikriausiai suomiškais. Priešais įrengtas baras, už jo kabo lentynos, apstatytos įvairių dydžių ir formų taurėmis ir buteliais, o iš kitos pusės stovi aukštakojės taburetės. Sienos išmuštos plaunamais tapetais, aiškiai ne sovietinės gamybos, pastelinių spalvų su įmantriu piešiniu. Tikra užsienietiška prabanga, Audrės matyta tik kino filmuose. Toliau – koridorius ir dvejos durys. Vitia į vieną iš tų kambarių nuneša lagaminus.
– Užeik, – kviečia. – Čia – mūsų miegamasis, o kitas kambarys – draugų.
Audrė pereina saloną ir aikteli: miegamajame plati balta lova vos ne per visą kambarį, – apie tokią ji pasvajodavo pažiūrėjusi fondinių filmų. Vienoje lovos pusėje – didelė balta spinta, kitoje – balta komoda su įmantriais raižiniais.
– Tu čia susikrauk daiktus, šita pusė tavo, o ana – mano; taip pat ir komodoje: viršus tau, apačia man. Nesivaržyk, jauskis kaip namie, nes nuo šiol tai ir bus tavo namai. O dabar atleisk: man reikia skubiai paskambinti. Išsiaiškinti, kas vyksta, kaip mano parodos organizavimas.
Jis palieka Audrę vieną apsidairyti ir nuskuba į koridorių prie telefono, stovinčio ant mažos spintelės palei duris. Telefonas yra ir prie lovos. Audrė pakelia ragelį ir išgirsta Vitią klaikiai rusiškai keikiantis. Išsigandusi skubiai padeda ragelį. Niekada negirdėjo jo taip keikiantis. Tiesa, Audrė jo visai nepažįsta, tik kelios dienos. Lietuvoje visi keikiasi rusiškai, bet tai veikiau madingi pertarai, frazių pagražinimas. Matyt, prastos naujienos.
Audrė prisėda ant minkštos lovos, užklotos baltu dirbtiniu kailiu. Kaip suderinti bendrą gyvenimą? Juk teks miegoti vienoje lovoje, jei visur prikimšta pasiklausymo įrangos. Nieko baisaus – lova plati, vietos pakaks. Dabar Audrė žino, kad pasiklausymo įranga – tai skaudi sovietinio gyvenimo realybė. Koks galėtų būti gražus gyvenimas taip madingai įrengtame bute su mylimuoju... Bet visa tai netikra. Tai ne jos, Audrės, gyvenimas. Svetimas. Ji pakliuvo į kitą, paralelinį pasaulį. Įdomu, kiek sovietikų priversti gyventi taip, kaip ji?
– Klausyk, brangioji, – įkiša galvą į miegamąjį Vitia. – Labai atsiprašau, bet man reikia skubiai išeiti. Turiu lėkti į studiją susitikti su Volodia. Labai nenoriu, bet teks palikti tave vieną. Kai tik išspręsiu skubias problemas, parlėksiu šviesos greičiu. Atleisk, tai nenumatyta, bet tikrai skubu, svarbu. Štai raktai, o čia pinigai. Vonios kambarys ten. Sveta, mano draugė, apie kurią tau pasakojau, pripirko maisto, sudėjo į šaldytuvą, bare yra vyno, konjako. Kai grįšiu, išgersime šampano. Eikš, parodysiu, kaip įsijungti televizorių.
Audrė nueina paskui Vitią, ir tas prie jos akių įjungia ir išjungia didelį televizorių, stovintį salone priešais minkštasuolį.
– Nesirūpink, – sako ji. – Jei skubu, tai keliauk. Aš čia susitvarkysiu.
– A, tiesa. Vonioje rasi butelį su skysčiu. Tai putos. Žinau, kad jūs, moterys, mėgstate jose pagulėti. Tarp kitko, aš irgi. Labai atgaivina. Paprašiau Svetkos, kad tau specialiai gautų iš farcovščikų. Na, iki.
Vitia pakšteli jai į skruostą ir išskuba. Audrė lieka viena. Grįžta į miegamąjį, perskaičiuoja ant lovos numestus pinigus: penkiasdešimt rublių. Galės mamai nors pradžiai kokius dvidešimt pasiųsti. O paskui reikės sąrašą sudaryti, kiek ir kam skolinga. Pusė metų be darbo, be jokių pajamų. Gerai dar, kad skolino, o tai seniai būtų užlaužę ar tekę pas mamą grįžti. Vaida su Violeta taip ir padarė. Audrė iškrausto savo ir Vitios lagaminus, sudėlioja daiktus į atskirus spintos ir komodos skyrius. Apsiavusi šlepetes apžiūri butą, išnaršo visas pakampes. Atlieka tikrą tyrimą ir sunkiai atsidususi nueina į erdvų vonios kambarį. Randa butelį ir įpila į vonią kvapnaus skysčio. Nuo tekančio vandens pradeda formuotis putos – baltos, purios. Audrė nusimeta drabužius ir atsargiai įlipa į vonią. Jaučiasi kaip Afroditė, graikų meilės deivė, atgimstanti naujam gyvenimui. Iš burnos dingsta kartus meilės skonis, ji nebegalvoja apie kino kadrus, pademonstruotus per komjaunimo biuro posėdį. Jos intymios meilės su Jorgu „Neringos“ viešbutyje kadrus. Užmiršta viską. Atsigulusi palaukia, kol pribėgs vonia, užsimerkia ir guli atsipalaidavusi, gardžiuodamasi užplūdusia ramybe.
Per putas atplaukia praeities vaizdai, ji regi save įlekiančią į „Neringą“. Ten, už kampinio staliuko prie lango, sėdi jos draugės. Audrė lėkė paknopstomis iš Konservatorijos, kad suspėtų, nes Ados laukė naktinis filmavimas ir ji sakėsi neužtruksianti knaipėje. O tų prancūziškų lakuotų aukštakulnių batukų Audrei labai reikėjo. Išsitraukusi cigaretę ji užsirūkė ir lengviau atsikvėpė – Ada dar buvo čia.
– Filmavimas atidėtas, – pasitiko Audrę Ada. – Gal mausim į „Dainavos“ naktinį?
– Negaliu. Rytoj repeticija nuo ankstyvo ryto. Tikrai negaliu praleisti. Tu man sakyk – kaip? Gausi?
Jos dėmesį patraukė prie kampinio stalo sėdinti triukšminga jai pažįstamų ir nepažįstamų vyriškių kompanija. Tarp jų – dailūs vyrai, kalbantys vokiškai ir apsirengę tik lenkiškuose žurnaluose matytais madingais megztiniais ir džinsais. Buvo ir kelios nepažįstamos panos. Vulgarios ir per daug ryškiai išsidažiusios. Tokių „Neringoje“ retai sutiksi.
– Tai vokiečiai... Iš Vakarų Vokietijos, atvažiavę pagal sutartį į Skaičiavimo mašinų gamyklą dėl kažkokių įrenginių... Jau vakar po darbo čia sėdėjo, – paaiškino jai Ada. – Matei panas? Tai kekšės iš komjaunimo komiteto prie jų pristatytos. Žiūrėk, kaip vaiposi... O šukuosenos... Mirt galima...
Ada dirbo garso režisieriaus asistente kino studijoje, ir Audrė susidraugavo su ja, gavusi pagrindinį vaidmenį naujame Jurgio Butkevičiaus filme. Prieš keletą metų Audrę, įveikusią visus bandymus, patvirtino meno taryba. Ją atkapstė Regimantas, Jurgio Butkevičiaus asistentas, ne pirmus metus dirbantis su juo ir žinantis jo skonį. Jis aptiko Audrę Konservatorijos koridoriuje, laukiančią eilėje priduoti dokumentus į aktorinį. Audrė jam iškart krito į akis – liekna, grakšti, ilgais šviesiais plaukais, siekiančiais iki juosmens. Vos jai pajudėjus, jie vilnijo kaip kviečių laukas, vėjelio šnarenamas. Giedros žydros akys, putlios lūpos, į kurias taip ir norisi įsisiurbti. Vyrai – ir jauni, ir pagyvenę – nenuleido nuo jos akių nuo tada, kai jai sukako dvylika metų. Bet jie visi Audrei buvo nė motais. Ji norėjo tapti aktore ir vaidindavo visuose mokyklos spektakliuose. Kinas buvo jos Viešpats Dievas, ir tik tie, kas tarnavo jam, galėjo atkreipti jos dėmesį. Deja, mažame Akmenės miestelyje tokių nebuvo.

Regimantas priėjo ir pasiūlė tuoj pat vykti į bandymus studijoje, Audrė iš karto sutiko. Dokumentų ji dar nebuvo pridavusi, bet iš kitų stojančiųjų jau žinojo, kad fakulteto dekanė labai nemėgsta kinošnikų, iš būsimų aktorių reikalauja griežtos disciplinos ir laikosi nuomonės, kad kol aktorius formuojamas, jis neturi teisės uždarbiauti. Filmuotis... Patekti į tą magišką pasaulį... Nors iš tolo pamatyti kino filmo kūrėją... Audrė nedvejodama išvažiavo su Regimantu. Apie Konservatoriją teko kuriam laikui pamiršti. Filmuodamasi per vieną pertrauką susipažino su Ada ir tuoj susidraugavo. Tai Ada atsivedė Audrę į „Neringą“ ir pristatė savo draugių būreliui. Tiesa, filmuodamasi ir po filmavimo Audrė negalėjo daug laiko leisti su jomis, bet, progai pasitaikius, užlėkdavo paplepėti, išgirsti naujienų iš meno pasaulio, pasiklausyti gandų apie Vilniaus įžymybes. Tą popietę ji užsuko į „Neringą“ trumpam, mat viena Ados pažįstama galėjo gauti madingų daiktų iš bazės.
– Jie gyvena šalimais, „Neringos“ viešbutyje, – pridūrė Violeta. – Įdomu, ar jie vedę? Gražūs vyrai...
– Mesk iš galvos, – patarė Birutė. – Su užsieniečiais geriau neprasidėti...
– O ką, negalima? Jie ką – ne vyrai?
– Na, jei nori pas baltas meškas patekti – prašau, – nusišaipė Birutė. – Važinėdama po Sibirą per komandiruotes sutikau ne vieną tokią gražuolę iš Maskvos ir Leningrado, nuteistą už ryšius su užsieniečiais ir neturinčią teisės grįžti namo... Pamatytum, kaip jas ten dulkina nepraustaburniai chamai sibiriokai... Jos gi kekšės, išdavikės, parsiduodančios užsieniečiams už pinigus... O jos nė cyptelėti nedrįsta, nes nuo tų pašlemėkų priklauso jų charakteristika ir galimybė namo sugrįžti...
Birutė su tėvais po karo buvo išvežta į Krasnojarsko sritį. Jos motina ten mirė vėžiu, o ji, didelei giminių nuostabai, parbėgo į Lietuvą. Giminės nusprendė, kad geriausia bus nupirkti bilietą ir išsiųsti mergaitę pas tėvą atgal į Sibirą. Bet kai kuriems Birutės pagailo. Prie tokių priklausė ir Ados mama; ji neišsigando ir per blatą priregistravo Birutę pas save. Įdarbino. Tik Birutei nebuvo leista studijuoti nei Medicinos institute, nei jokioje kitoje aukštojoje mokykloje. Dabar ji, baigusi technikumą, dirbo vienoje gamykloje ir važinėjo po visą Sąjungą į komandiruotes. Ji gerai perprato sistemą ir visais įmanomais ir neįmanomais būdais mokėjo ją apeiti. Tarkim, sugebėdavo Maskvoje ar kitame didmiestyje gauti kambarį normaliame viešbutyje. Turėjo visų tų viešbučių telefono numerius ir prieš važiuodama į komandiruotę paskambindavo direkcijai, prisistatydavo kaip Lietuvos KGB darbuotoja, primeluodavo atvažiuojanti vykdyti slaptos užduoties, ir tai žaibiškai suveikdavo.
– Eik jau eik. Stalino laikai praėjo, – užginčijo Violeta. – Tos panos tikriausiai ką nors kito prisidirbo.
– Stalino praėjo, Brežnevo atėjo, – suburbėjo Birutė. – Nieko jos blogo nedarė, tik įsimylėjo užsieniečius. Sovietų Sąjungoje egzistuoja vienintelė meilė – savo tėvynei. Stalino ar Brežnevo laikai – niekas čia nepasikeitė, tik forma. Ir ne į gera.
– Panos, gana apie tai, – nutraukė jas Ada. – Atsinešiau sąrašą daiktų, kurių ta dama gali gauti iš bazės.
Ir užvirė pokalbis apie kosmetikos, batų, madingų drabužių ir rankinių kainas, apie galimybę įsigyti kreditan. Visą tą laiką Audrė jautė įsmeigtą vieno vokiečio žvilgsnį. Tai buvo turbūt pats dailiausias iš visos grupės, sportiškos išvaizdos, madingai apsirengęs. Kai visos pirkimo problemos buvo išspręstos, Audrė pakilo eiti namo – rytoj jai anksti repeticija. Iki Konservatorijos baigimo liko pusantrų metų, ir ji vaidins išleistuvių spektaklyje. Ne visoms taip nuskilo.
Audrei pakilus, pakilo ir vokietis. Pasivijo ją, sukančią link autobusų stotelės prie „Planetos“ kino teatro. Nors dienos ilgėjo, bet jau buvo sutemę.
– Ar galiu jus palydėti? – Vokietis pasivijęs čiupo ją už rankos ir prakalbo laužyta lietuvių kalba.
– Jūs kalbate lietuviškai? – nustebo Audrė.
– Niekas apie tai nežino. Tikiuosi, kad ir jūs mokėsite išsaugoti mano paslaptį...
– Taip, ne, – sutriko Audrė. – Mane palydėti? Bet jūs nepažįstate miesto. Kaip grįšite į viešbutį?
– Nesvarbu, niekas nesvarbu, tik pabūti su jumis... Jorgas, – prisistatė. – Inžinierius kibernetikas.
– Audronė. Draugams Audrė.
Jis pasiūlė eiti pėsčiomis, ir jie drožė pakrante iki naujojo tilto į Žirmūnus. Jorgas vokiškai deklamavo jai eiles, laužyta lietuvių kalba pasakojo apie savo gimtąjį miestą Heidelbergą, studijas Frankfurte. Audrė nė nepajuto, kaip atsidūrė Žirmūnuose, kieme prie namo. Jis pasiūlė pasėdėti ant suoliuko. Audrė prarado laiko nuovoką. Jiems virš galvų pakibo mėnulio pjautuvas ir tūkstančiai žvaigždžių sumirgėjo danguje, atverdami prieš juos begalybę. Juodu sėdėjo ant suoliuko prie vaikų smėlio dėžės, ji klausėsi jo vokiečių kalbos ir jautė, jog jis kalba apie meilę. Kaimynas praeidamas kostelėjo, ir Audrė atsikvošėjo.
– Man metas.
– Man taip pat.
Jis net nebandė jos pabučiuoti, tik nulydėjo ilgesingu žvilgsniu taip, kad jai per nugarą nusiraitė šiurpulių gyvačiukė ir ji pajuto nenugalimą norą su juo pasimylėti. Bet bijojo atsisukti.
Taip prasidėjo jų pasimatymai: ji po paskaitų, jis po darbo... Jorgas... Jis buvo kitoks negu iki šiol jos pažinoti vaikinai – švelnus, supratingas. Audrė nė nenumanė, kad tokių esama. Ji užmiršo visą pasaulį ir daugiau negalėjo apie nieką galvoti, tik laukdavo susitikimo su juo. Juodu išvaikščiojo senamiestį, apėjo naujus rajonus, išnaršė Vingio parką, Jaunimo sodą. Jorgo babytė buvo lietuvė, per Pirmąjį pasaulinį karą pabėgusi su vienu vokiečiu, jo seneliu. Su anūku ji slapčia kalbėjosi lietuviškai, nes vyras draudė kalbėti kitaip nei vokiškai. Kad babytė su juo kalbasi lietuviškai, niekas nežinojo. Tai buvo jųdviejų paslaptis. Vaikystėje Jorgas šventai sau prisiekė, kad užaugęs aplankys babytės gimtinę. Ir pavyko. Jų mokslo institutas sudarė sutartį, ir jis su bendradarbiais atvyko į Vilnių. Babytė su seneliu jau porą metų ilsėjosi Heidelbergo kapinėse.
– Jei ne jūsų šalies okupacija, likčiau gyventi čia, su tavim. Man patinka jūsų šalis, jūsų žmonės. Bet gyventi vergovėje negalėčiau, – švelniai apglėbęs per juosmenį šnabždėjo jai į ausį Jorgas, nekreipdamas dėmesio į nustebusius ar pasipiktinusius praeivių žvilgsnius. Jei jis nebūtų buvęs užsienietis, tai, ko gero, būtų ir išplūdę: kaip galima gatvėje glamžytis?! Šita laisvė buvo Audrei svaiginanti ir neįprasta.
Jorgas sakėsi atvažiavęs čia ne gyvenimo draugės ieškotis, bet kai jų žvilgsniai pirmą kartą susidūrė „Neringoje“, jis suprato, kad tai ji. Nematoma jėga atkakliai stūmė jį pakilti nuo staliuko ir sekti jai iš paskos. Ar ne ta pati jėga stūmė Audrę prie jo? Taip jie vaikštinėjo kelias savaites, kol vieną pavakarę prapliupo lietus. Jorgas įkalbėjo Audrę užsukti į viešbutį. Niekas jiems netrukdė pakilti į numerį. Abu nusimetė permirkusius drabužius ir paliko ant fotelių džiūti. Jorgas prileido į vonią karšto vandens, ir juodu maudėsi, taškydamiesi kaip maži vaikai. Tuomet Audrė nedrąsiai jam prisipažino, kad ji jau nebe mergaitė. Bet Jorgas tik nusijuokė, tai išgirdęs. Jam buvo svarbi ji dabar, čia, su juo, o ne jos praeitis. Jis irgi nebuvo šventasis. Ir apskritai ten pas juos tai visai nebeaktualu. Jie net nebandė nuslopinti putojančių emocijų. Jis virš jos ir joje. Išsiilgę kūnai prisipildė skausmingo geismo. Audrė dar niekada nebuvo to pajutusi. Jie mylėjosi visą naktį, ir ji pirmą kartą darė tai su prezervatyvu.
– Mes turime susituokti, – švelniai šnabždėjo Jorgas jai į ausį. – Įsirengti namus, o tada pagalvoti apie vaikus. Aš tave myliu ir turiu tave saugoti. Laikui bėgant mes turėsime berniuką ir mergaitę.
– O jei pirma bus mergaitė? – pajuokavo Audrė.
– Kad tik būtų į tave panaši... Tau pasamdysiu dikcijos specialistą, ir tu galėsi studijuoti aktoriniame... Tu tokia graži, tikriausiai ir labai talentinga. Tave, be abejo, tuojau paims filmuotis... O aš vaikščiosiu užrietęs nosį: pavydėkite, kokią įžymią žmoną turiu...
Jai buvo malonus jo rūpestis, jo švelnumas, jo nuoširdumas, jo noras padaryti iš jos įžymybę. Ir nors vidinis balsas šnabždėjo, kad viskas gali blogai baigtis, jai vis tiek norėjosi, labai norėjosi tikėti stebuklu. Jos buvusieji apie nėštumą net nesusimąstydavo, ir merginoms pačioms tekdavo spręsti, ką daryti įkliuvus. O išeitis buvo tik viena – abortas. Ir dar privačiai, kad niekas nesužinotų.
Kitą vakarą Jorgas pasiūlė užsukti į „Neringą“. Ten laiką po darbo leido jo draugai ir pristatytas vertėjas. Jorgas norėjo išsiaiškinti, kaip jie galėtų susituokti. Jis supažindino Audrę su savo draugais. Jie gėrė šampaną, juokavo ir dainavo. Vertėjas Andrius pažadėjo išsiaiškinti. Bet daugiau išgėręs prasitarė, kad, kiek jam žinoma, tik Maskvoje yra zaksas, galintis sutuokti sovietinę merginą su užsieniečiu.
– Važiuosime į Maskvą, – nusprendė Jorgas. – Rytoj pasikalbėsiu su mūsu vadovu ir paprašysiu gauti vizą.
Audrei buvo neįprasta, kad „Neringoje“ vokiečiai su lietuviais dainuoja. Dainavo vokiškai. Jie mokėjo linksmintis. Bet kitą dieną „Tiesoje“ pasirodė straipsnis. Rašinys, pritvinkęs neapykantos... Pasipiktinę „dori tarybiniai piliečiai“ kreipėsi į redakciją, prašydami sutramdyti atvažiavusius fašistus, viešose vietose traukiančius fašistines dainas, tvirkinančius merginas ir griaunančius socialistinės statybos pamatus. Po paskaitų Audrė nulėkė į pasimatymą, bet Jorgo nebuvo. Kitą dieną taip pat. Laikraštyje perskaitė, kad jie kaip persona non grata buvo išvyti iš Sovietų Sąjungos. Audrė nežinojo, į ką kreiptis. Ji net nežinojo Jorgo pavardės ir adreso. O kitą dieną jos laukė dar didesnė staigmena – netikėtas skubus viešas visos Konservatorijos komjaunimo susirinkimas. Kalbėtojas iš komjaunimo komiteto iš tribūnos pareiškė, kad ji, Audronė Voraitė, teršia dorą tarybinės studentės vardą, ištvirkauja su užsieniečiu ir jie, tarybiniai studentai, privalo nubalsuoti išmesti ją iš komjaunimo ir Konservatorijos. Iš salės pasigirdo pasipiktinusių studentų balsai: tai jos asmeninis reikalas, su kuo mylėtis, dėl to visus reikėtų iš konservos išmesti. Nori su fašistu, nori su komunistu. Įsimylimi ir didžiausi pasaulio nusikaltėliai. Širdelė – ne kumelė: šieno nepaduosi. Laisvę meilei... Laisvę seksui... Studentai nenurimo ir, atėjus metui balsuoti, pakilo vos kelios rankos, bet ir tos pačios tuoj nusileido. Komjaunimo veikėjas nulipo nuo scenos lyg musę kandęs.
Susirinkimui pasibaigus dauguma jai tik iš matymo pažįstamų moksladraugių priėjo ir tikino Audrę, kad tai jos asmeninis reikalas, su kuo mylėtis. Bet kitą dieną ji vėl buvo iškviesta į uždarą komjaunimo biuro posėdį. Tas pats atstovas iš miesto komjaunimo komiteto paleido filmą. O Viešpatie! Audrė buvo nufilmuota. Su Jorgu. Ir vonioje, ir kambaryje. Stambiu planu, kaip pornografiniame filme. Jai buvo šleikštu žiūrėti į juos visus, akimis godžiai ryjančius vaizdus. Tai ne ji, o jie ištvirkėliai, įsibrovę į gražiausias jos intymaus gyvenimo akimirkas. Nelaukdama pabaigos Audrė pakilo ir trinktelėjusi durimis išlėkė.
Audrė klaidžiojo gatvėmis ir svarstė, kaip toliau gyventi pasaulyje, kur nieko švento nebelikę – nei meilės, nei pagarbos. Kaip pasiaiškinti tetai ir mamai, kas jai nutiko. O Jorgas? Ar dar kada su juo susitiks? Kaip jį susirasti?
Kitą dieną Audrei į namus paskambino Kristė ir pranešė, kad skelbimų lentoje iškabintas įsakymas išmesti ją iš komjaunimo ir Konservatorijos. Nuo tada dienos virto vienu ilgu, nesibaigiančiu, sunkiu ir nuobodžiu laukimu. Ji sutvarkydavo tetos butą, „Vakarinėse naujienose“ peržiūrėdavo skelbimus ir išeidavo ieškoti darbo. Paskui užsukdavo į „Neringą“. Ten susitikdavo su kitais pasmerktaisiais. Nuolatiniai lankytojai, prieš tą istoriją pasitikdavę ją su meilia šypsena, stengdavosi jos nematyti. Palaikyti pažintį buvo pavojinga: dar ims ir atsakys turistinę vizą į Bulgariją. Nuskalpuotas buvo ištisas būrys – išmesti iš aspirantūros būsimieji mokslo kandidatai, leidyklų redaktoriai, kelios studentės iš Pedagoginio instituto. Žodžiu, visi tie, kurių pavardės buvo paskelbtos „pasipiktinusių dorų tarybinių piliečių“ straipsnyje. Tik keli leidusieji laiką vokiečių kompanijoje nepakliuvo į sąrašą ir nebuvo atleisti iš darbo ar išmesti iš aukštosios. Ir visi suprato kodėl. Audrė nežinojo, ką daryti. Grįžti į Akmenę, pas mamą? Nė už ką. O kaip ją susiras Jorgas? Anksčiau ar vėliau jis atvažiuos jos ieškoti. Tai, kas buvo tarp jų, – tai ne vienadienis nuotykis. Tai vadinama meile. Tai amžina ir nepakartojama. Violeta ir Vaida, išmestos iš Pedagoginio, grįžo pas tėvus. Jų ryšiai su vokiečiais buvo vienkartiniai, nerimti. Jos ir pačios tai žinojo. Jonė ištekėjo už savo klasioko, skulptoriaus; išmesti iš aspirantūrų ir leidyklų vyrai įsidarbino kas gamykloje, kas geležinkelio stotyje krovikais. Dabar jie retkarčiais užsukdavo į „Neringą“. Tik jai vienai nesisekė: kad ir kur nueidavo, kadrų skyriuje liepdavo palikti dokumentus ir ateiti atsakymo po dviejų dienų. Po dviejų dienų visur atsakymas būdavo toks pats: laisvų vietų nėra. Nors prie gamyklos ar įstaigos vartų ir kabodavo skelbimas: „Ieškome valytojos.“ Pinigų Audrė visai nebeturėjo – retkarčiais teta jai numesdavo kelis rublius. „Neringoje“ už kavą užmokėdavo kuri nors iš likusių draugių, o nežinomi globėjai padavėjai užfundydavo bulvinius ragelius su grybų padažu ar Kijevo kotletą. Bet štai vieną vakarą į „Neringą“ užsuko Domas. Jis atidžiai apsižvalgė po mažąją salę ir, kai akys užkliuvo už sėdinčios vienišos Audrės, priėjo tiesiai prie jos. Net neprisėdo, tik pasisveikinęs įsakmiu tonu paliepė:
– Eime.
– Kur? – nustebo Audrė.
– Pamatysi.
Su Domu ji nesimatė nuo paskutinio susitikimo su žiūrovais Anykščiuose, į kurį važiavo su kūrybine filmo grupe. Nuo to laiko praėjo ketveri metai. Domas tada dirbo pas Jurgį administratoriumi, bet Ada sakė, kad dabar jis tapo filmų direktoriumi. Audrei smilktelėjo viltis: gal Jurgis jį atsiuntė, sužinojęs, į kokią bėdą ji pakliuvo? Ji pašoko nuo staliuko, pasiėmė iš rūbinės apsiaustą ir išskubėjo laukan.
Prie durų stovėjo kino studijos mašina, ir Domas manieringai atidarė Audrei duris.
– Jūsų aukštenybe, prašome. Karieta paduota.
– Tai jis, Jurgis, tave atsiuntė?
– Jurgis? Turi omeny Butkevičių?
– Aha.
– Užmiršk jį... Kalba bus ne apie tai...
– O apie ką?
– Kai atvažiuosime, pasakysiu.
Mašina pasuko Vingio parko link. Prie vartų stovintis sargas praleido juos, vien tik pamatęs užrašą ant kėbulo: „Lietuvos kino studija“. Jie pravažiavo pro estradą ir keliuku nuriedėjo prie upės. Ten Domas sustabdė mašiną.
– Lipk lauk, – sukomandavo.
Abu išlipo. Domas nusivedė Audrę pakrantėn. Ten, pasitiesęs ant žemės laikraštį, sėdėjo nepažįstamas vyrukas ir pūtė dūmus. Jai net širdį suspaudė: iš tolo jis atrodė toks panašus į Jorgą.
– Audronė – Vitia, – pristatė juos vieną kitam Domas. – Tu palauk manęs čia, – tarė rusiškai. – Aš jai viską paaiškinsiu.
– Ką tu man paaiškinsi? Ir kas jis toks?
Domas pasivėdėjo Audrę kiek atokiau, išsitraukęs iš kišenės paklojo ant žemės skarelę ir įsakė:
– Sėskis ir klausyk. Aš galiu tau padėti. Kagėbistai tavęs ramybėje nepaliks. Jie nori tave priversti jiems dirbti...
– Kaip – dirbti? – nustebo Audrė.
– Brangioji, tu esi maža naivi mergytė ir suaugusių žmonių žaidimuose nieko nesupranti. Jie nori priversti tave gulėti su užsieniečiais, dirbti tėvynės naudai...
– O iš kur tu žinai?
– Žinau. Todėl ir atsivežiau čia, kad negalėtų įrašyti pokalbio. Juk žinai, kaip jie tai sugeba?
– Aha, – linktelėjo Audrė. – Kas toliau?..
– O toliau aš noriu tau pasiūlyti fiktyvią santuoką...
– Ką, ką, ką? – suvapėjo Audrė.
– Fiktyvią santuoką. Matai, tas vyrukas, su kuriuo tave tik ką supažindinau, yra... na, kaip čia tau pasakius... mano... mylimasis...
– Kas, kas? – visai išmušta iš vėžių sušvebeldžiavo Audrė. – Juk tu vedęs?
– Taip, savo klasės draugę Mortą. Ji sutiko mane pridengti. Dauguma mūsiškių vedę. Dėl akių... Kiti žmonoms net vaikų leidžia pasigimdyti. Ar žinai, kad sovietuose kasmet už tai teisiama mažiausiai tūkstantis vyrų? Yra Baudžiamajame kodekse toks šimtas dvidešimt pirmas straipsnis – nuo ketverių iki aštuonerių metų. Vitia yra įžymus tapytojas. Mes moksladraugiai, studijavome kartu Kinematografijos institute Maskvoje. Baigęs institutą grįžau į Lietuvą, ir su Vitia susitikinėjame tai Maskvoje, tai Vilniuje. Buvau nuvažiavęs į Maskvą, kai „Manieže“ dailininkų studija „Naujoji realybė“ suorganizavo avangardistų tapytojų parodą. Vitia buvo tarp jų. Į parodą atvažiavo ir Chruščiovas su palyda. Girdėjau, kaip jis koneveikė parodos dalyvius, vadino juos pederastais, šūdais. Bet dabar situacija dar sudėtingesnė: jie nori Vitią apkaltinti ištvirkavimu ir pasodinti į kalėjimą. Ne už tapybą. Jam reikia vesti. Na, padaryti taip, kaip dauguma iš mūsų. Tu sėdi kalioše. Tau reikia Jorgo, ar ne? Tau reikia darbo? Turėsi darbą – būti jo fiktyvia žmona. Tu gi aktorė ir prieš visuomenę sugebėsi suvaidinti jo žmoną. Tai tau naujas vaidmuo, ir tau kas mėnesį bus mokama alga. Kai jus išgrūs iš Sovietų Sąjungos ir atims pilietybę, galėsi susirasti savo Jorgą ir oficialiai išsiskirti su Vitia. Aš nenoriu, kad jis pakliūtų į kalėjimą... Išgelbėk mano meilę nuo žūties... Ir pati gelbėkis...
Audrė žiūri į šį išdidų filmų direktorių ir negali patikėti tuo, ką jis sako.
– O kodėl jis neveda ten, Maskvoje, kokios rusės? – sušvebeldžiuoja.
– Tai pavojinga. Ji gali būti jų pristatyta.
– O kodėl aš?
– Tu – drąsi mergina. Jiems nepasidavei. Tai geriausia išeitis ir tau, ir jam. Vitia yra nuostabus žmogus. Jūs gerai sutarsite. Gal kada ir aš gyvenime galėsiu būti su juo kartu. Tai kaip?
– Nežinau. Man reikia pagalvoti. Tokie sprendimai nepriimami ekspromtu. O kaip tu visa tai suorganizuosi?
– Manęs neturi ten būti, kai tu su juo oficialiai susipažinsi. Štai šį vakarą aš tave išlaipinsiu prie „Neringos“. Vitia ateis su Regimantu, ir Regimantas tave pristatys Vitiai. Vitia pavaišins pusę salės ir prišnekės tau komplimentų. Susidarys įspūdis, kad jis rimtai tave įsimylėjęs. Savaitę su juo pabaliavosi, o tada jis prie visų atsiklaupęs ant kelių paprašys tavo rankos. Regimantas jus nuveš į zaksą, o ten jau bus viskas sutarta. Susirask liudininkę. Po zakso skrisi su juo į Maskvą. Jo tėvai – aukšti partiniai pareigūnai, bet jis turi atskirą butą. Kas mėnesį gausi šimtą rublių, ir užsienyje jis tau padės, nes jo paveikslai ten brangiai parduodami. Mes pradedame operaciją tuoj pat, o tu turėsi laiko apsispręsti.
Jie grįžo prie Vitios.
– Kaip? Ji sutiko? – paklausė jis Domo.
– Sakė pagalvosianti. Važiuojam. Tave išleisiu pakeliui. Grįši su taksi. O Regis atvažiuos tavęs paimti iš viešbučio.
Jie važiavo tylėdami. Audrė skersomis vis nužvelgdavo Vitią. Domas ją privežė prie pat „Neringos“ ir išleido prie durų.
– Jei kas klaus, kur buvome, sakyk: tartis dėl darbo. Aš tau siūliau asistentės vietą naujame filme.
Viskas vyko, kaip buvo numatęs Domas. Vitia su Regiu ir dar keliais kinošnikais įsitaisė ant kampinio minkštasuolio. Netrukus Regis priėjęs pasisiūlė pristatyti vieną dailininką iš Maskvos, kuris susižavėjęs ja ir norįs nupiešti jos portretą. Vakarą jie praleido smagiai, pasakodami anekdotus ir įvairias istorijas. Vitia pasišovė palydėti Audrę namo, ir Regis jam sustabdė taksi. Bet tai nebuvo Jorgas. Viešpatie, kaip buvo sunku su juo plepėti ir šypsotis. Susitarė susitikti rytojaus vakarą.
Audrė visą naktį mąstė ir paryčiais apsisprendė priimti Domo pasiūlymą. Ir štai dabar ji čia, pliuškenasi vonios putose. Vanduo atšalo. Putos pradeda tirpti, kaip ir prisiminimai... Audrė išlipa iš vonios, nusišluosto, apsivynioja kitu dideliu rankšluosčiu ir įsispyrusi į šlepetes nupėdina į virtuvę. Čia pilna kažkokių aparatų, bet ji nė nebando jų įjungti – reikės, kad Vitia paaiškintų, kaip jie veikia. Jai norisi ko nors užkrimsti. Atsidaro šaldytuvą ir ten randa sviesto, dešros, net juodųjų ir raudonųjų ikrų. Duoninėje kepalėlis „Borodino“ duonos. Ji susitepa sumuštinį, įsipila į stiklinę vandens ir susikrovusi viską ant padėklo nušlepsi į saloną, įsijungia televizorių. Kažkokia neįdomi laida apie socialistinio darbo didvyrį. Audrė sumaumoja sumuštinį, užsigerdama vandeniu. Kaip būtų gera, jeigu šalia būtų Jorgas... Miegamajame ji apsivelka pižamą ir palenda po šiltais apklotais. Nosį kutena balti minkšti dirbtinio kailio pūkai. Ji užsimerkia, bet miegas neima. Sumautas gyvenimas... Birutė tą vakarą lyg būtų joms visoms ateitį išpranašavusi... Tačiau kas galėjo įsivaizduoti, numatyti tokią įvykių eigą... Vedybos su Vitia gal ir bus tas šansas susirasti Jorgą... Ar jis galvoja apie ją? Jos gyvenimas čia, Vilniuje, Lietuvoje, baigtas... Audrė – juodajame sąraše. Ji net nesuprato, kodėl su ja šitaip elgiamasi. Kol Domas jai nepaaiškino. Jie tykojo jos kaip katė, pritūpusi prie pelės urvelio. Būtų pasiūlę grąžinti į Konservatoriją, į komjaunimą... Ne, ne ir dar kartą ne. Ji visai nesigaili tai padariusi. Jie abu – Vitia ir ji – yra šitos prakeiktos sistemos aukos... Priversti gyventi dvigubą gyvenimą, meluoti net savo artimiesiems, kad išgyventų. Jiems uždrausta meilė. Bet nėra tokio draudimo, kurio nebūtų galima apeiti. Ir jei laikysis išvien, gal pasiseks. Dabar Vitios nebegalės įkišti į kalėjimą ir apkaltinti ištvirkavimu su vyrais. Turės išduoti vizą ir leisti išvažiuoti į jo parodos Paryžiuje atidarymą. Su ja, Audre, jo teisėta žmona. O paskui iš jų atims pilietybę. Jie nebegalės grįžti į Sąjungą. Ir tada – tada ji galės susirasti Jorgą.