Kultūra

2020.04.24 14:06

„Šventojo“ režisierius: kai Polanskis sakė, kad trumpą filmą sukurti sudėtinga, galvojau – nusišneka

LRT PLIUS laida „Čia kinas“2020.04.24 14:06

Pasaulyje per metus pagaminama bene dešimtys tūkstančių trumpametražių filmų. Kokios šandien yra trumpo metro kino aktualijos, gilinasi laida „Čia kinas“.

Trumpametražiai filmai sukasi įvairių festivalių, specialių programų bei edukacinių renginių gausybėje, jie rodomi kino teatruose, televizijoje, internetinėse platformose. Trumpo metro filmai užima didelę erdvę kino pasaulyje. Jie būna ir dokumentiniai, ir vaidybiniai, ir animaciniai. Pasižymi žanrų ir stilių įvairove, dažnai tampa bandymų aikštele tiek techniniams, tiek kūrybiniams atradimams bei bandymams.

Pirmoje pokalbioje dalyje kalbinama Rimantė Daugėlaitė-Cegelskienė, Lietuviškų trumpo metražo filmų agentūros vadovė.

– Kokia šiandien yra trumpo metražo filmų sklaida, kokią vietą jie užima kino žiūrėjimo erdvėje?

R. Daugėlaitė-Cegelskienė: Kalbėdami apie trumpametražį kiną, dažniausiai išgirstame, kad tai mėgėjiškas, studentiško kino žanras, pradedančiųjų kine žanras. Ypač tokioje regioninėje kino industrijoje, kaip mūsų, jis vertinamas kaip nevisavertis kino žanras, skirtas tik jauniems kūrėjams. Taigi trumpo metro filmų žiūrovų įpročiai irgi su tuo susiję – auditorija būna jauna tiek festivaliuose, tiek skirtingose kino programose. Nors, rengdami Vilniaus trumpųjų filmų festivalį, pastebime, kad auditorija darosi brandesnė, vyresnė, tai parodo, kad išlipame iš to įsivaizdavimo, kad trumpas filmas skirtas tik jauniems.

Mes visada atsispiriame nuo tokių didžiųjų kino industrijų kaip Prancūzija, Vokietija, Suomija, Skandinavijos šalys. Jos turi visai kitokias trumpų filmų žiūrėjimo tradicijas, tai vienareikšmiškai lemia žiūrovų amžių. Ten galima pastebėti, kiek daug trumpo metro yra įvairiose platformose. Nacionalinėje TV rodo trumpųjų filmų programas, kino teatrai kas savaitę, kas mėnesį turi trumpų filmų programas, VOD, skaitmeninių, internetinių platformų, kur galima žiūrėti trumpus filmus. Mums tai yra gerieji pavyzdžiai, kuriais mes sekame ir stengiamės tiek festivalį rengdami, tiek kuruodami skirtingas iniciatyvas pripratinti lietuvių žiūrovus prie trumpų filmų. Kad tai nebūtų tas menkavertis, nevisavertis produktas, kad jis turėtų lygias teises su ilgo metražo filmu.

– Koks yra šiuolaikinis trumpametražis kinas?

R. Daugėlaitė-Cegelskienė: Šiuolaikiniame kine matome, kad trumpus filmus kuria tikrai ne tik jauni režisieriai. Puikus pavyzdys yra mūsų festivalis. Šiais metais turėjome daugiau nei dvidešimt svečių, ir didžiajai daliai kino režisierių buvo per 30 metų. Tai parodo, kad ne tik studentai kuria juos. Yra daug režisierių, kurie grįžta prie trumpo žanro, pavyzdžiui, kuria trumpo ir ilgo metro pramaišiui. Tai yra labai dažna praktika. Trumpame metre idėją gali išvystyti per daug trumpesnį laiką, patiri mažesnius kaštus ir tai – eksperimentui skirta aikštelė. Jei nori pasitikrinti save tam tikroje temoje, formoje, tai trumpo metro filmas – tikrai puiki aikštelė tam.

– Ar tokios tendencijos pastebimos ir Lietuvoje?

R. Daugėlaitė-Cegelskienė: Ir Lietuvoje matome, kad trumpuosius filmus kuria ne tik studentai, pradedantieji. Animatorės Skirmantės Jakaitės paskutiniai darbai, verti tarptautinės auditorijos dėmesio, apkeliavo beveik visus didžiuosius animacijos festivalius.

Taip pat paminėčiau ir Artūrą Jevdokimovą, kuris vis dar kuria trumpus filmus. Tai vis gerieji pavyzdžiai, kaip nenuvertinti trumpųjų filmų.

Esame įsitikinę, kad trumpas kinas yra žavus dar ir tuo, kad jis labai greitai, žaibiškai gali reaguoti į šiandienos aktualijas. Jis tampa drąsesnis, kūrėjai žymiai drąsiau kala apie politines, socialines temas, ir apie tai gali sukurti filmą per pakankamai trumpą laiką. Vienas iš pavyzdžių – šiandien kalbamės keistu karantino laiku, ir kaip tik vyksta partnerių „Talking shorts“ iniciatyva – tarptautinis trumpo metražo filmų festivalis internete „My darling quarantine“, kuris skirtas būtent kovai su karantino sunkumais. Mes juokaujame, kad joks kitas ilgų filmų festivalis negalėtų būti surengtas taip greitai. Tai tik dar kartą įrodo, kokie aktualūs yra trumpi filmai, įdomūs savo forma.

– Ar trumpas kinas pajėgus įsitraukti į socialines akcijas?

R. Daugėlaitė-Cegelskienė: Trumpas kinas yra labai kompleksinis ir lengvai pritaikomas įvairiems poreikiams. Tai mes jį galime rodyti ir kino festivalio rėmuose, galime rodyti kino teatrų repertuaruose, bet lygiai taip pat ir įvairiuose renginiuose, konferencijose. Ir per 2019 metus mūsų lietuviškų trumpų filmų agentūra turėjo daugybę įvairių renginių ir užklausų iš įvairių partnerių parodyti trumpametražių filmų programas, lietuvių kino kūrėjų programas. Paskutinė programa buvo pristatyta pokyčių konferencijoje „Išdrįsk pradėti“, kur pristatėme lietuvių moterų kūrėjų programą. Tai buvo gana koncentruota filmų programa, palydėta diskusija apie smurtą šeimoje. Tai vienas gerųjų pavyzdžių, kaip trumpi filmai gali būti integruojami į įvairių renginių programas – kultūrines, socialines, ir aktualias įvairaus amžiaus žiūrovams.

Antroje pokalbio dalyje – Andrius Blaževičius, kino režisierius, vienas iš Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio programos sudarytojų, trumpametražių filmų „Bergenas“, „Dešimt priežasčių“ režisierius, jau sėkmingai debiutavęs ilgametražiu filmu „Šventasis“.

Pasak A. Blaževičiaus, „Lietuvoje turime pakankamai iškreiptą santykį, kad trumpas metras reikalingas tam, kad parepetuotume prieš ilgą metrą. Iš principo tą ir darai – ruošiesi ir mokaisi. Dabartinė karta supranta, kad reikia kurti iki 15 min, jeigu nori patekti į festivalį. Mes seniau trumpus filmus pusvalandžio trukmės kūrėme, tai, galima sakyti, pusė ilgo metro filmo. Svarbiausias dalykas, kad tu mokaisi, ruoši dirvą. Jei pasiseka trumpo metro filmai, tada gali aplikuoti debiutui pilno metro.“

„Kas man atrodo labai negerai, Lietuvoje trumpas metras tik taip ir yra suprantamas. Kitose šalyse tai yra viena iš kino rūšių. Žmonės kuria tokį kiną, iš to gyvena, ir net neturi planų kurti ilgo metro. Labai liūdna, kad pas mus taip yra“, – kalbėjo A. Blaževičius.

„Dešimt priežasčių“, trumpas filmas, jau buvo darytas rimtai, iš tikrųjų. Atsirado labai gera prodiuserė Marija Razgutė. Tokių prodiuserių iki tol nebuvo mano gyvenime. Tiesiog atsiskleidė visa gamyba, procesas, kaip tai turi vykti, kas yra asistentas, kas yra dailininkas, darbas su aktoriais, su operatoriumi. Atsiranda kino amato išmanymas. Mes viską patys iki tol darydavome“, – prisimena režisierius.

– Ar yra esminių darbo skirtumų, kuriant trumpo ir ilgo metražo filmus?

A. Blaževičius: Labai skirtingi mechanizmai. Man bent jau asmeniškai kur kas maloniau kurti ilgą filmą. Trumpas metras – labai sudėtinga, visiškai kitas žanras. Tai vieno įvykio reikalas, vienos scenos, smūginis filmas. Nespėji išvystyti charakterių. O ilgame filme kur kas labiau gali įsigilinti į temą, į charakterius, į personažus. Aš labai gerai prisimenu, kai dar studijų metais pamačiau Romano Polanskio interviu. Ten Kanų festivalyje buvo rodomi garsių režisierių trumpo metro filmai, ir jo tarp jų. Polanskis pasakė, kad jam buvo žymiai sunkiau daryti trumpą filmą nei ilgą. Ilgame metre jis jaučiasi žymiai geriau. Tada pagalvojau, kaip jis nusišneka. Dabar, kai sukūriau beveik du ilgo metro filmus, jam labai pritariu.

O yra režisierių, kuriems žymiai geriau trumpame metre, ilgame jie nieko nesugeba padaryti. Kadangi dirbu Vilniaus trumpų filmų festivalyje programų sudarytoju, tai matau, kaip tai atrodo – čia daug žadantis režisierius sukuria ilgo metro filmą, ir nieko su tuo filmu neįvyksta. Yra visiškai atvirkštinių variantų – režisierių, kurių trumpi filmai yra nieko ypatingo, bet jie sukuria labai gerus ilgus filmus.

Lietuvių kine mes turime tikrą trumpo metro žvaigždę – Lauryną Bareišą, kuris daro tikrai nuostabius filmus. Tokio sėkmingo trumpo metro režisieriaus, kiek aš atsimenu, mes neurėjome per visą nepriklausomybės laikotarpį. Bus labai įdomu stebėti, kaip jis pereis į ilgo metro filmą, nes kaip tik vasarą turi pradėti kurti, jei leis galimybės. Ramūnas Greičius yra sukūręs visai sėkmingų filmų, kol dar buvo režisierius, o ne operatorius.

Aš labai gerai prisimenu vieną kanadiečių režisierių Kazik Radvanskij, kuris sukūrė labai sėkmingų ir daug trumpo metro filmų, vienas – apie Alzhaimerio liga sergančią moterį – net laimėjo mūsų festivalyje, o po to sukūrė ilgo metro filmą, kuris liko visai nepastebėtas. Labai gerai tą prisimenu, nes jo retrospektyvas organizavo didieji festivaliai, atrodė – ateina didelis režisierius, o su ilgu metru nieko neišdegė. Yra ir labai sėkmingų perėjimų. Tarkim, yra islandų režisierius Runa Runarson, padaręs daug sėkmingų trumpų filmų, ir labai gerai perėjo į ilgą metrą. Jo debiutas „Žvirbliai“ laimėjo Sen Sebastijane, „Vulkanas“ – nuostabus filmas, Kanuose rodytas, dabar trečią sukūrė.

– Ar trumpas metras išliko eksperimentų kine aikštele?

A. Blaževičius: Aš manau, kad taip. Tikrai daug eksperimentų vyksta trumpame kine. Tikrai imama, vagiama, naudojamasi atradimais, kurie daromi trumpo metro filmuose. Kitas dalykas, keičiasi filmų žiūrėjimo įpročiai. Ypač jaunimo, kurie negali susikaupti ilgiems dalykams. Turiu įtarimą, kad tas trumpas metras gali įgyti visai kitus pajėgumus per 5–15 metų. Tarkime Netflix`as – ten labai daugėja trumpo metro filmų. Jų labai daug. Perka iš Rytų Europos ir kitur. Su tuo kintančiu žiūrėjimu, keisis ir trumpo metro įtaka.

Parengė Neringa Kažukauskaitė

Laidos įrašas:

Čia kinas. Dokumentika sovietmečiu, trumpametražiai eksperimentai ir Tarantino gimtadienis
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba, – jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.