Kultūra

2020.03.23 10:45

Marius Burokas. Atminties žemės (knygų apžvalga)

Marius Burokas, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.03.23 10:45

Dabar kiekvienam gyvenant apsiaustos tvirtovės sąlygomis, užsidarius namuose nežinia kuriam laikui staiga visi prisiminė vieną dalyką – ak, kiek turėsime laiko skaityti knygas. Bet jei visas gyvenimas neprivertė skaityti, tai ir karantinas tikriausiai neprivers. LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ poetas, vertėjas ir literatūros kritikas Marius Burokas pristato dvi naujas knygas: Gabija Lunevičiūtė „Vilniaus atminties punktyrai“ ir Tomas S. Butkus „Ežero žemė“.

Dabar kiekvienam gyvenant apsiaustos tvirtovės sąlygomis, užsidarius namuose nežinia kuriam laikui staiga visi prisiminė vieną dalyką – ak, kiek turėsime laiko skaityti knygas. Visas, kurių prisipirkome, visas, kurias seniai turėjome perskaityti, kurios laukia metų metus. Bet praėjus vos kelioms dienoms paaiškėjo, kad tie, kas neturėjo laiko skaityti, jo ir toliau neturi, tie, kas prisipirko knygų, apimti ūmaus Knygų mugės pamišimo, ir toliau tik žiūri į jas dūsaudami ir eina įsijungti „Netflixo“. Trumpai tariant, jei visas gyvenimas neprivertė skaityti, tai ir karantinas tikriausiai neprivers.


Na, o aš norėčiau pristatyti dvi lietuvių autorių knygas – 12 pasivaikščiojimų po praeito amžiaus Vilnių ir eilėraščių bei poemų romaną.

Gabija Lunevičiūtė, Vilniaus atminties punktyrai. – V.: Balto leidybos namai, 2020.

Pradėkime nuo Vilniaus. Knygų apie Vilnių vis dar išleidžiama daugybė – tiek istorinių, tiek turistinių ar kultūrinių gidų. Tačiau, kad ir kaip pagauliai jie būtų parašyti, juose dažnai pritrūksta vieno dalyko – gyvo, mieste gyvenančio žmogaus požiūrio. Būtent per asmeninius prisiminimus, per šeimos istoriją, per smulkias buities detales miestas ima kalbėti intymiau, atsisuka nematyta, „mažosios“ istorijos puse.

Ką tikrieji Vilniaus gyventojai vadino škotais? Kokie buvo vilniečių kasdieniai papročiai ir įpročiai? Kokiomis kalbomis jie susikalbėdavo, kur eidavo pasivaikščioti, pietauti, pasižmonėti? Kaip bendraudavo įvairių tautybių žmonės? Visa tai sužinoti galite atsivertę gidės ir žurnalistės Gabijos Lunevičiūtės knygą „Vilniaus atminties punktytai“, išleistą „Balto“ leidybos namų.

Autorė pasirinko turbūt vienintelį tinkamą tokios knygos formatą – ilgus, lėtus pokalbius su senaisiais vilniečiais, kurių likę tikrai nebedaug. O ir kas iš dabartinių Vilniaus gyventojų, praūžus 20 amžiaus nelaimėms, karams ir okupacijoms galėtų pasigirti esąs iš senųjų vilniečių? Labai nedaug kas. Kitas unikalus knygos dalykas – autorė kalbina ne tik senuosius miesto gyventojus lietuvius, kurių iki pat pokario mieste buvo mažuma, ji domisi ir lenkišku, rusišku, žydišku Vilniumi: apie žydiškąjį Vilnių pasakoja Fania Brancovskaja, apie rusiškąjį – visą gyvenimą gydytoja dirbusi, Žvėryne gyvenanti Jekaterina Špilevskaja, apie lenkiškąjį – Genovefa Tumel-Petrauskienė.

Dvylika vilniečių – dvylika skirtingų ir kartu panašių likimų (karai, kraustymaisi, artimųjų netektis, naujo gyvenimo pradžia), dvylika skirtingų Vilniaus vietų: ir senasis Antakalnis, ir Valakampiai, ir Žvėrynas, Rasų priemiestis, Senamiestis, Naujamiestis, M. K. Čiurlionio gatvė.

Skaitant justi, kaip juvelyriškai kruopščiai autorė sudėliojo knygą, kaip rinkosi žmones, kaip jai buvo svarbu išsaugoti sparčiai nykstančius liudijimus. Juk jauniausia jos knygos herojė gimė 1941-aisiais, o vyriausia – 1915-aisiais. O taip pat atrodo, kad visi senieji vilniečiai vienas kitą pažįsta ar bent jau yra kaip nors susiję – per draugus, gimines, pažįstamus arba buvo susidūrę vienur ar kitur blaškomi istorijos srovių.

Tos nematomos, bet jaučiamos gijos taip pat sustiprina, suklijuoja knygą, sukuria vientiso, nors ir padalyto į dvylika likimų pasakojimo įspūdį. Tą įspūdį palaiko ir nuoseklus ėjimas per kiekvieno iš pasakotojų gyvenimą – nuo vaikystės Vilniaus kiemuose, priemiesčiuose, parkuose ir salonuose (tai priklausė nuo pasakotojo socialinės padėties) iki dabartinio Vilniaus, jo pokyčių atgavus Nepriklausomybę.

Vilnius šioje knygoje nėra turistinis – tai kasdienybės ir atminties miestas. Ši knyga yra bandymas užčiuopti unikalią miesto gyventojo, vilniečio tapatybę – kad ir kaip greitai per praėjusį amžių keitėsi miesto gyventojų sudėtis, kai kurie dalykai išliko – tiek perduodami iš kartos į kartą, tiek išmokstami arba pajuntami. Štai vienas iš pasakotojų prisimena vilniečių įprotį trumpinti kelią kiemų labirintais, kita pasakotoja sako, kad „vilniečiai pirmiausia buvo to paties miesto gyventojai, kaimynai – tik paskui įvairių srovių ir partijų atstovai“, ir visi kaip susitarę teigia, kad Vilnius – tikrieji jų namai, nevarbu kokia kalba jie kalba.

Kita vertus, skaitydamas matai tą sunkiai apčiuopiamą, beveik mistinę Vilniaus patrauklumo paslaptį, kurią gal tiksliausiai tumpai apibūdino vienas iš knygos herojų – gamtos mokslų daktaras Vytautas Narbutas: „ir aš įėjau į Vilnių, ir Vilnius – į mane“. Paslaptį miesto, kuris kažkodėl kažkuo tave pakeri ir laiko. Bet čia aš jau aš, kaip vilnietis, kaip mylintis savo miestą, rizikuoju nuklysti į visokias sunkiai paaiškinamas ezoterines lankas.

Ne mažiau svarbi knygoje surinkta archyvinė medžiaga – senosios fotografijos, asmeninių pasakotojų archyvų nuotraukos (esama tikrai unikalių kadrų), enciklopedinė informacija – įviairių miesto statinių ir objektų aprašymai, taip pat iliustruoti archyvinėmis ir dabartinėmis nuotraukomis.

Puikus autorės sumanymas yra ir miesto žemėlapiai, kuriuose sužymėti kasdieniai herojų maršrutai – jų pasakojimuose minimos Vilniaus vietos su senaisiais ir naujaisiais gatvių pavadinimais, adresais ir kitkuo. Taip ta asmeninio pasakojimo ir sausesnės informacijos dermė sukuria pilnatvės, pilno pasinėrimo į Vilniaus istoriją įspūdį.

Ir užbaigti šios knygos aptarimą norėčiau vienos iš jos herojų, teatrologės ir dramaturgės Gražinos Mreckaitės citata: „Esu tiktai Vilniaus ląstelė, molekulė. Tačiau jei kada nors kuri nors mano dalelė būtų klonuota, gali būti, kad iš jos išaugtų visas miestas – dar vienas Vilnius“.

Tomas S. Butkus, Ežero žemė, V.: - vario burnos, 2020.

Retkarčiais pasirodo tokių knygų, kurias vartant ir skaitant net mūsų gausos ir įvairovės, visa ko kartojimosi laikais apima pagarbi nuostaba. Tiek dėl milžiniško į jas įdėto darbo, tiek dėl kruopščiai parengtos koncepcijos, iki menkiausių smulkmenų sudėliotos konstrukcijos, netikėtų sprendimų ir, žinoma, grožio – išvaizdos ir tekstų.

Tokios truputį pompastiškos įžangos prireikė ne veltui, kalbu apie architekto, leidėjo, rašytojo Tomo S. Butkaus knygą „Ežero žemė“, šiais metais išleistą jo paties leidykloje-idėjų dirbtuvėse „Vario burnos“. Knyga turi paantraštę – „Eilėraščių ir poemų romanas su fotografijomis, piešiniais ir žemėlapiais sudaužytoms sieloms ir prisikėlusiems balsams su kūnais“. Paantraštė skamba kiek barokiškai, tarsi duodama užuominą, kad ši knyga sunkiai įspraudžiama į bet kokius rėmus ir paviršutiniška interpretacija visos jos gelmės neišsems ir vidaus jungčių neišžvejos.

Knyga, pasak paties autoriaus, pradėta rašyti 1997 metais, o baigta 2020-aisiais. Taigi, daugiau nei dviejų dešimtmečių darbas, apimantis tiek ankstyvuosius tekstus, tiek visą Tomo S. Butkaus poetinį kelią ir poezijos raidą. Tiesa, tekstai tikrai nedėlioti chronologiškai, dauguma jų per šiuos metus ne kartą perrašyta ir keista. Visi pokyčiai, datos, vietos, net taisymai (kai kur) kruopščiai fiksuojami pačioje knygoje. Pats autorius atkakliai vadina knygą ne rinktine, o romanu – sunku pasakyti, kodėl, galbūt dėl protėjiškos, pasklidos, nuolat besikeičiančios ir atviros šiuolaikinio romano struktūros – dabar bet ką gali pavadinti romanu – galbūt dėl „Ežero žemėje“ sukauptos patirties sluosnio storio ir medžiagos gausos.

Knygoje – trylika skyrių po trylika eilėraščių, viso 169 tekstai, sukomponuoti į du didelius pasakojimus-skyrius: „Skaidiškės“ ir „Jungėnai“. Pasak paties autoriaus: „Skaidiškės – tamsioji laiko pusė, nematomas „aš“, vandenų gelmė ir dugnas. Jungėnai – šviesioji erdvės dalis, permatomas „tai“, žemės lengvumas“.

Vaizdas šioje knygoje ne mažiau svarbus nei tekstas, lygiavertis jam, „Ežero žemė“ savotiška vaizdo ir teksto simbiozė, autorius maksimaliai padarė viską, kad be vizualiosios pusės šią knygą skaityti būtų sunku. Vėlgi, cituojant autorių, „pirmoje knygos dalyje dominuoja fotografijos ir koliažai, antroje – žemėlapių simuliacijos. Iliustracijos praplečia eilėraščio erdvę“.

Beje, knygos turinys, į kurį tikrai reiktų atkreipti dėmesį, o ne praversti, kaip įprasta, kaip tik ir sudėliotas pagal tos trylika prasminių ir tematinių skyrių, tad pedantiškas skaitytojas gali nuosekliai keliauti po T. S. Butkaus poetinės sąmonės žemėlapį.

Galbūt taip padarykime ir mes, tik trumpai, nes padrikai šokinėti po knygą nesinori, o apžvalgos apimtis neleidžia plėstis iki gilesnės, išsamesnės recenzijos.

Pirmieji du knygos skyriai apima ankstyvuosius autoriaus tekstus, tai, ką jis pats vadina „mitopoetika“ – juose mitologizuojamos gimtosios autoriaus vietos, jūros ir žemės paribys, gamtos ir žmonių santykis, kalba čia žaidžiama keliais lygmenimis: dažnai iš senųjų, tarminių, jau nykstančių žodžių arba jų pagrindų kuriami poetiniai naujadarai. Ir tekstai suskamba kaip lyriškai chuliganiškas mitologinis užkeikimas: „patamsėmis/apznagutintas/žiogų tvykstelėjimais“.

Trečiasis knygos skyrius – vadinamieji „konkrytai“, tai konkrečioj, abstrakčioji, eksperimentinė poezija. Šis skyrius šiek tiek sietųsi su 6 skyriumi – „tamsioji šviesiosios pusės pusė“, į kurį sutalpinti savotiški poetiniai komentarai, antiesė ir eilėraščiai-proza. Dar pridurčiau – dalis iš jų – tam tikri kūrybos manifestai, tarkim, „poeto valstybė“: „poeto valstybė nėra platono valstybė. tai valstybė be sienų be piliečių. be atsakomybės ir įsipareigojimo. tai galia esanti anapus galios principo“.

Vienuoliktas ir tryliktas skyriai skirti stambesnėm poezijos formoms – poemoms ir eilėraščių ciklams, poema „Mylintis organizmas“, dedikuota seneliui Juozapui, neria į giminės atminties, buities ir būties gelmes, ciklas „Jūrų valstybė“ – savotiška civilizacijos ir gamtos sankirtos meditacija.

Tematiniai skyriai, žinoma, visų pirma apie mirtį (4 skyrius „Mirėlynai“) ir apie meilę bei vienatvę (8 skyrius „Kaip meilė mums būna nesvarbi“), yra skyrius, skirtas geografinėms vietovėms ir skyrius, kuriame sudėti eilėraščiai, rašyti „gamtos ir žemės sutvėrimams“.

Tomas S. Butkus visada buvo savotiškas lietuvių poezijos ezoterikas, tik savąjį pasaulį konstruojantis labiau iš čiapusybės ir čiapusybėje, pakylėjantis ją į nušviestas, aukštesnes sferas. Per atsikartojančius įvaizdžius, žaismą su kalba, siurrealistinę vaizduotę atskleidžiamas atšiaurus, gal kiek niūrokas, bet vientisas tiek topografiškai ir geografiškai, tiek mentališkai pasaulis.

„Ežero žemė“ – knyga-žemėlapis, knyga-kelionė, pilna paradoksų ir prasmės bei prasmių paieškos. Kartu tai ir knyga-kasyklos, kiekvienas iš jos išsineš kažkokį sau artimą fragmentą, poetinį akmenį, eilutės gelžgalį, druskos ir vėjo...

Klausykitės įrašo: