Kultūra

2020.03.21 17:38

Karolis Klimka. „Eurovizijos“ atšaukti neįmanoma

Karolis Klimka, medijų kritikas , LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2020.03.21 17:38

„Eurovizija“ – kaip euroremontas: tai duoklė svajonei. Būtent duoklė, o ne svajonės realizacija, todėl palyginimas su euroremontu čia pravers: euroremonto įkvėpimo šaltinis – gražaus gyvenimo vizija (apartamentai kaip kine).

Bet euroremonto rezultatas, aišku, neturi nieko bendro su tuo išsvajotu gyvenimu, idealių namų vizija. Todėl ir sakome, kad tai tik duoklė svajonei: ritualas, kuriuo pagerbiame savo svajonių atminimą. Groteskiška svajonės alegorija.

Panašiai ir „Eurovizija“: visos dalyvaujančios šalys atiduoda duoklę savo idealams, idealizuotam savivaizdžiui. Pvz., šiemet Azerbaidžano atstovė, vaizduojanti Kleopatrą, dainavo: „Kleopatra buvo kaip aš.“ Žavus įžūlumas.

Šveicarijos atstovas tapo vieninteliu idealizuotos prancūzų kalbos ambasadoriumi (nes net prancūzas uždainavo angliškai).

Pagaliau rusai, paskutiniai iš visų atsiuntę savo dainą, įsivaizdavo esą vieninteliai, galintys sau leisti parodijuoti „Euroviziją“ (arba „estradą“) – nors tai neįmanoma, nes „Eurovizija“, kaip sakiau, pati yra idealizuotos vizijos inscenizacija, daugiau ar mažiau karnavališka.

Rusijos, Lietuvos ir Islandijos dainos sukėlė ginčų, ar tai rimtos dainos. Aišku, toks klausimas remiasi prielaida, kad visos kitos dainos, pvz., tie visi seksualių moterų paradai, nėra karnavalas. Tiems, kurie taip mano, būtų sunku paaiškinti, kad net ir tos dainos, kurias dainuoja rimti vyrai, iš pažiūros – be jokio makiažo, nėra nuoširdus kalbėjimas, o tėra teatras ir vyriškumo karnavalas.

Koronavirusas pakylėjo „Euroviziją“ (kolektyvinę svają) į naujas aukštumas: dabar visa tai, kas dar vakar buvo banali kasdienybė (arba lengvai realizuojama svajonė), pavirto nepasiekiama svajone: kelionės, vakarėliai, baliai, atsitiktinės pažintys, miesto gyvenimas, viešasis maitinimas, viešasis transportas... Panašiai kaip pranašiškas lietuvių kūrinys Venecijoje (kurioje, beje, pirmiausia ir įsisuko korona, priversdama atšaukti karnavalą), šiemet „Eurovizija“ pavirto hiperboliškomis nostalgijos mišiomis.

„Eurovizijos“ fanai su didžiuliu nerimu laukė žinios apie „Eurovizijos“ atšaukimą. Organizatoriai atidėliojo skaudų sprendimą. Visa „Eurovizijos“ patirtis šiemet buvo persmelkta šios fatališkos nuojautos, traumos laukimo.

Svajonės atšaukti neįmanoma. O „Eurovizija“ šiemet tapo (ir tebėra) karantinuotos planetos svajonių langu. Langu, pro kurį regime saulę, grožį ir gėrį; langu, kuris guodžia ir linksmina, juokina ir virkdo, migdo ir žadina.

Visose dainose, kurioms lažybininkai prognozavo eurovizinę pergalę, galime aptikti užuominų į koronavirusą. Tai greičiausiai kontekstinis efektas, o ne dainų kūrėjų sumanymas, bet mums, sėdintiesiems prie savo svajonių lango, tai dar vienas magiškas „Eurovizijos“ bruožas.

Pavyzdžiui, bulgarės dainos vaizdo klipe matome daugybę ore sklendžiančių šviesių taškų, apsupančių vienišą dainininkę tamsoje. Latvių pasirodyme uniformuotų moterų eilė sinchronišku judesiu purškia į publiką (mus) kažkokį dezinfekantą. Kitų šalių vaizdo klipuose gausų kaukėtų veidų.

Vienas iš prognozių lyderių, šveicaras, dainavo apie ašaras, kurios vaizdo klipe virsta vandens, nuplaunančio ašaras, motyvu. O kitų lyderių – islandų klipe matome tarsi karantinuotą šeimą, kuriai rodosi vizija (nes „važiuoja stogas“?), būtent „Eurovizija“ – islandų atlikėjų pasirodymas, spinduliuojantis 9-ojo dešimtmečio pabaigos nostalgiją ir primenantis serialą „Stranger Things“.

Lietuvos atstovų, grupės „The Roop“ pasirodymo leitmotyvas buvo tarsi „koronos“ ženklas virš galvos, o pati daina – lyg dviprasmiška: „on fire“ gali reikšti ir kylančią kūno temperatūrą, karštinės ištiktos sąmonės vizijas, bet gali reikšti ir po ligos (ar karantino) atgimstančio subjekto ryžtą sugrįžti į gyvenimą...

Vietoj prognozės tenka skelbti retrognozę: jeigu „Eurovizija“ būtų įvykusi gegužę, daugiausia šansų laimėti būtų turėjusios gedulingesnės dainos (Šveicarijos) arba paguodos dainos, „keliančios dvasią“ (Bulgarijos, Švedijos, Islandijos). Jeigu „Eurovizija“ būtų buvusi atidėta ir (arba) transliuojama pandemijai atslūgus, daugiau šansų būtų turėjusios optimistiškesnės, motyvuojančios, netgi ironiškos dainos (Lietuvos, Rusijos). (Tiesa, Rusijai turbūt būtų pakenkęs skandalas dėl grupės lyderio homofobiškų šnekų.)

O kaip bus dabar, težino „Eurovizijos“ angelai.

Bet, kaip sakiau, neverta svajonių painioti su realybe. Konkretus mėginimas „perteikti“ viziją muzikos ir šokio formomis tėra kukli duoklė svajonei. Nors „Eurovizija“ atšaukta, svajonė(s) toliau rusena mūsų širdyse.

Medijų kritiko Karolio Klimkos komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.