„Tai yra žmogus, kuris bendraujant palieka labai sąžiningo, labai jautraus ir atsakingo už kiekvieną rašomą žodį menininko įspūdį“, – LRT KLASIKAI šiltai rusų dramaturgą Michailą Durnenkovą apibudina teatrologė, Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) literatūrinės dalies vedėja Ingrida Ragelskienė.
Šiuolaikinio rusų dramaturgo M. Durnenkovo pjesės yra tarsi socialinės fantazijos laboratorijos, kuriose be jokių kompromisų dekonstruojamos sovietinio bloko šalių mąstymo iliuzijos. Rusų dramos teatre šį savaitgalį turėjo vykti spektaklio „Utopija“ premjera.
Spektaklis pastatytas pagal jau minėto rusų dramaturgo M. Durnenkovo pjesę. Tačiau, nepaisant dėl karantino nukeltos premjeros, LRT KLASIKA domisi, kodėl M. Durnenkovo pjesės tokios aktualios ir populiarios.
M. Durnenkovas yra vienas įdomiausių ir garsiausių šiuolaikinio teatro kūrėjų, Londono teatro „Royal Court theatre“ rezidentas, dažnas tarptautinių festivalių dalyvis. 2017 m. Vilniuje jis vedė kūrybines dirbtuves lietuviams dramaturgams festivalio „Dramokratija“ metu. 2014 m. M. Durnenkovas dalyvavo proteste prieš Rusijos armijos pajėgų įvedimą į Krymą ir už tai buvo suimtas.
Jo pjesės statomos ne tik Rusijoje, bet ir Europoje: Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Suomijoje bei kitose šalyse. 2016 m. amerikiečių režisierė Yana Ross pastatė dramaturgo pjesę „Ežeras“. O jo pjesė „Utopija“ 2019-aisiais pelnė prestižinę Rusijos teatro premiją „Auksinė kaukė“.
Labai dažnai M. Durnenkovas yra vadinamas drąsiu, šiuolaikišku bei daugialypiu kūrėju. Jo pjesėms būdingas juodasis humoras. Teatrologė, Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) literatūrinės dalies vedėja Ingrida Ragelskienė sako, kad jai svarbu yra ne tik skaityti dramaturgo kūrinius, bet ir susitikti su juo gyvai.
„Tai yra žmogus, kuris bendraujant palieka labai sąžiningo, labai jautraus ir atsakingo už kiekvieną rašomą žodį menininko įspūdį, – tikina LRDT literatūrinės dalies vadovė. – Sakyčiau, ta pažintis, prasidėjusi prieš 20 metų, ji tęsiasi susitinkant įvairiuose festivaliuose“.
Tas čechovizmas, jei taip galima pasakyti, yra daugiau kaip stilizacijos manevras. Arba toks flirtas, truputėlį, yra paties Durnenkovo su Čechovu.
Pasak I. Ragelskienės, režisierius turėjo atvykti ir į planuotą premjerą Vilniuje. „Jis turėjo čia atvykti, duoti interviu. Tačiau viską pakeitė dabartinė susiklosčiusi situacija (dėl koronaviruso ir paskelbto karantino – LRT.lt)“, – nusivylimo neslepia teatrologė.
Šiuo metu spektaklio premjera nukelta į balandžio 17-tą dieną, informuoja LRTD atstovė. „Labai tikimės, kad spektaklis išvys dienos šviesą, – tikisi I. Ragelskienė. – „Utopija“ sufleruoja, ir kiekvienam intelektualui užsidega raudona lemputė, apie ką tai turėtų būti: ar tai kažkoks bandymas polemizuoti su Tomu Moru, 16-tame amžiuje parašiusiu garsiąją „Utopiją“, nuo ko viskas ir prasidėjo, ar tai yra savotiška distopija – antiutopija?“
Turbūt labiau teisūs būtų tie, kurie įtaria, kad tai yra visiškai klasikinis antiutopinis kūrinys, atvirauja pašnekovė. „Nes čia (naujame spektaklyje – LRT.lt) dramaturgas įveda į sceną, į veiksmą, įpina visiškai eilinę žmonių šeimą, kurios galva ir tėvas yra visiškai prasigėręs alkoholikas, yra ramybės ir išsigelbėjimo religijoje ieškanti mama bei jų sūnus – narkomanas, jaunas, netradicinės lytinės orientacijos žmogus, kuris taip pat degraduoja.
Bet staiga atsiranda savotiškas įsikišimas iš išorės. Pasiturintis verslininkas nusprendžia atkurti kažkada šios šeimos turėtą turtingą, mažą biznį – aludę. Ta aludė jam asocijuojasi su tuo vieninteliu jam laimingu gyvenimo tarpsniu. Bandymas atgaivinti tai, kas neatgaivinama, ir sukelia tą didžiąją griūtį“, – pasakoja ir būsimo spektaklio tam tikras detales atskleidžia I. Ragelskienė.
Dramaturgas įveda į sceną, į veiksmą, įpina visiškai eilinę žmonių šeimą, kurios galva ir tėvas yra visiškai prasigėręs alkoholikas, yra ramybės ir išsigelbėjimo religijoje ieškanti mama bei jų sūnus – narkomanas, jaunas, netradicinės lytinės orientacijos žmogus, kuris taip pat degraduoja.
Teatro režisierius Agnius Jankevičius, valstybiniame Šiaulių dramos teatre vasarį pastatęs M. Durnenkovo pjesę „Ežeras“, kuri buvo rodoma „Sirenų“ festivalio metu, sako, kad jo statytas veikalas yra čechoviškas. „Tas čechovizmas, jei taip galima pasakyti, yra daugiau kaip stilizacijos manevras, – samprotauja A. Jankevičius. – Arba toks flirtas, truputėlį, yra paties Durnenkovo su Čechovu.“
Pats Durnenkovas, anot jo pjesę pastačiusio režisieriaus, išsikėlė sau tokį iššūkį, parašyti tekstą apie šiuolaikinius Rusijos žmones. „Apie šiuolaikinius kažkokius tai įvykius (Rusijoje – LRT.lt), flirtuojant su Čechovo stiliumi, – pastebi A. Jankevičius. – Vertinti tai galima labai įvairiai, tačiau tam tikras atspalvis yra duotas. Turiniui, pateikimo maniera, nepasakyčiau, kad turi lemiančios įtakos. Vis tik yra stilizacija, o ne prasminė intervencija.“
„Kada valstybė atsistoja naktį tavo bute, prie tavo lovos, tai ir yra pati tikriausia diktatūra“, – sako teatro režisierius A. Jankevičius.
Visas pokalbis su pašnekovais apie M. Durnenkovo kūrybą – radijo įrašuose
Parengė – Vismantas Žuklevičius
