Kultūra

2020.04.13 11:10

Menų virtuozo Ušinsko palikimą Pakruojis laiko socialiniame būste, o meras – savivaldybės seife

Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.04.13 11:10

Vienos žymiausių Žiemgalos krašto asmenybių – dailininko, lietuviško vitražo, animacijos ir lėlių teatro pradininko Stasio Ušinsko atminimas jo gimtajame Pakruojyje saugomas avarinės būklės socialiniame būste – nešildomame, prausiamame liūčių, jau 30 metų nemačiusiame remonto.

Taip tvirtina gretimai, Akmenėlių dvare, savo iniciatyva įprasminti kūrėjo palikimą sumaniusios verslininkė Edita Aperavičienė ir rašytoja Raimonda Canderienė (Raima Zander). Pakruojo vadovai pripažįsta, kad dėmesio S. Ušinskui stigo, ir žada, kad nuo rudens viskas bus kitaip.

Atsvara Pakruojo „disneilendams“

Prieš ketverius metus E. Aperavičienė ir R. Canderienė Akmenėlių dvare, už kelių kilometrų nuo Pakruojo, pradėjo kurti S. Ušinsko atminimo vietą – centrą su plačia kultūrine veikla, renginiais. Užsimota iš esmės – koncertuoti, rengti parodas ir susitikimus kviečiami tik profesionalūs atlikėjai. Jokio kičo, jokios „chaltūros“.

Akmenėlių dvaro dabartinė savininkė E. Aperavičienė ir veiklos koordinatorė R. Canderienė suprato būtinybę burti Pakruojo bendruomenę, telkti profesionalų meną mėgstančius ir vertinančius žmones. Nes Pakruojo dvaro „disneilendams“, pasak R. Canderienės, verkiant būtina atsvara.

„Norime vietiniams žmonėms parodyti, kokia garbė gimti ten, kur savo kelią pradėjo didis lietuvių avangardistas Ušinskas. Didesnių už jį nėra“, – LRT.lt pabrėžė R. Canderienė.

JAV patentavo marionetes

Pakruojyje gimęs S. Ušinskas (1905–1974) išgarsėjo dailės darbais, vitražais, tapo monumentaliosios tapybos mokyklos pradininku. Kartu su Antanu Gudaičiu, Liudu Truikiu, Adomu Galdiku prisidėjo prie tautinės lietuvių scenografijos mokyklos kūrimo.

S. Ušinskas ketverius metus studijavo tapybą Kauno meno mokykloje. Paskui baigė Paryžiaus aukštąją taikomojo ir dekoratyvinio meno mokyklą, lankė Moderniojo meno akademiją. Jaunuoliui dėstė žymi ukrainiečių dailininkė, scenografijos meno reformatorė Aleksandra Ekster ir prancūzų dailės garsenybė Fernand`as Leger.

1936 metais S. Ušinsko marionečių spektaklio „Silvestras Dūdelė“ premjera Kaune prasidėjo Lietuvos lėlių teatro raida. 1937-aisiais pusmetį lankęsis JAV, dailininkas sulaukė siūlymo patentuoti savąsias marionetes. Patentas galioja iki šiol.

Tais pačiais metais Niujorke surengė personalinę parodą, sukūrė dekoracijas ir kostiumus keliems Brodvėjaus spektakliams.

1938 metais su aktoriumi Petru Zulonu ir kolegomis sukūrė pirmąjį garsinį lėlių filmą Lietuvoje „Storulio sapnas“.

Animacinis filmas ir „Silvestro Dūdelės“ marionečių brėžiniai 2019-ųjų birželį pripažinti nacionalinės reikšmės kolekcija ir įtraukti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinį registrą.

Dailininkas Stasys Ušinskas – vienas brandžiausių ir novatoriškiausių Lietuvos menininkų

Išniekintas atminimas

E. Aperavičienė ir R. Canderienė prašo Pakruojo rajono savivaldybės jai priklausančius S. Ušinsko eksponatus perleisti Akmenėlių dvarui, jų manymu, iš visiškai apleisto memorialinio kambario, kuriame demonstruojamas vienintelis dalykas – didžiulė nepagarba žymaus kraštiečio atminimui.

Negana to, kambarys paprastai būna užrakintas. Lange nurodyti telefono numeriai, kuriais gali skambinti norintieji patekti į vidų. Deja, dažniausiai į svečių skambučius neatsiliepiama.

„Jei Pakruojui priklausantys S. Ušinsko daiktai atsidurs pas mus, pasirūpinsime, kad jie būtų ne užrakinti, o rodomi nuolat“, – tikino R. Canderienė.

Akmenėlių dvaro siekiui pritaria ir S. Ušinsko dukterėčia (sesers Filomenos Ušinskaitės dukra) Neringa Ušinskaitė-Šapkauskienė. Dėl to giminaitė asmeniškai kreipėsi į naująjį Pakruojo rajono merą Saulių Margį.

„Viltis, kad dėdę, kuris man buvo kaip tėvas, pagerbs ir pakylės jo gimtinėje, buvo bemirštanti. Atminimo vietos atsiradimas Akmenėliuose mane labai sujaudino ir tą viltį atgaivino, – merui rašė moteris. – Mane žeidė ir skaudino nepagarbus elgesys ir atsainumas reprezentuojant asmeninius dėdės daiktus, nes tuo išniekinamas jo atminimas.“

Anot R. Canderienės, meras iš pradžių demonstravo palankumą Akmenėlių dvaro iniciatyvai, juolab kad savivaldybė, turinti „milijoninių skolų“, pati nesugeba propaguoti S. Ušinsko palikimo. Tačiau vėliau atsitvėrė tylos siena, nustojo atsakinėti į laiškus.

Bado akis

Pakruojo rajono meras socialdemokratas S. Margis, šias pareigas einantis nuo 2019 metų, kalbinamas LRT.lt pripažino, kad pastatas su S. Ušinsko memorialiniu kambariu iš tiesų prastos būklės.

„Mums patiems akis bado. Tačiau jį sutvarkyti, kai jau šiemet S. Ušinsko ekspozicija bus perkelta į Senąją gaisrinę, tikrai nėra prasmės. Nebent buvo galima paskolinti (Akmenėlių dvaro ekspozicijai – LRT.lt), bet kadangi darbai jau į pabaigą, dėl pusmečio nesirengiame to daryti, – teigė S. Margis ir pridūrė: – Didelio muziejaus ten nebus, bet, ką turime, ten bus sudėta.“

Akmenėlių dvaro iniciatyvą meras vertina palankiai, tačiau vadina ją pernelyg agresyvia. „Norime bendradarbiauti, bet taip agresyviai yra einama. Ten – privatus verslas, labai agresyviai nori įgyti tam tikrus vertingus daiktus. Vieną dieną kviečia į svečius, kitą dieną jau rašo į ministeriją, beveik kaltina, kad mes neteisėtai perėmę turtą. Nesuderinami dalykai nei su morale, nei su sąžine“, – LRT.lt apmaudą liejo S. Margis.

Šiuo metu Pakruojo senoji gaisrinė renovuojama, vyksta darbai. Jų pabaiga, anot mero, numatoma rugsėjį. Kam bus pavaldus kultūrinės paskirties pastatas – Kultūros skyriui ar Verslo informacijos centrui, pasak S. Margio, kol kas neapsispręsta.

Istorinio gaisrinės pastato renovacija paveldosaugininkų rate susilaukė nevienareikšmiškų atgarsių, bet tai jau kita tema.

Nuo spaudimo saugo seifas

Eksponatų, kuriuos pas save norėtų matyti dabartinės Akmenėlių dvaro šeimininkės, S. Ušinsko memorialiniame kambaryje labai nedaug. O tiesiogiai siejamų su kūrėju – vos keli: stiklo krosnelė, vaza, vitražų fragmentai, nuotraukos, plafonas „Vestuvės kolūkyje“.

Į Pakruojį šias vertybes apie 1990 metus iš Kauno Baritonų gatvės, kurioje gyvenimą baigė S. Ušinskas, atvežė advokatas Jonas Nekrašius, grafikas Romualdas Čarna, tapytojas Vytautas Laukys. Namo išorėje yra skulptoriaus Stasio Žirgulio padirbdinta S. Ušinsko atminimo lenta.

Keletas dailininko eskizų ir F. Leger auklėtiniui padovanota dėžutė, išsiuvinėta smulkiais karoliukais, saugomi Pakruojo rajono savivaldybėje, seife. Juos pakruojiškiams atidavė S. Ušinskui talkinęs stiklo meistras Zigmas Laurinaitis.

Apie inventorizacijos akto, kurio reikalauja Akmenėlių dvaro šeimininkės ir kuris leistų patikrinti, ar visos vertybės per 30 metų išliko, buvimą nieko nežino nei meras S. Margis, nei pernai iš Pakruojo rajono savivaldybės Kultūros ir viešųjų ryšių skyriaus vadovės pareigų pasitraukusi Birutė Vanagienė.

„Dėl dokumentų nieko tikslaus pasakyti negaliu. Tačiau minimi daiktai tikrai yra, laikomi seife. Kai toks spaudimas vertybes atiduoti, perduoti, tai jos ir laikomos seife“, – sakė meras S. Margis.

B. Vanagienė į Kultūros skyrių atėjo dirbti 1990-ųjų liepą, kai S. Ušinsko daiktai jau buvo atvežti į Pakruojį. „Niekada nemačiau jokio inventorizacijos akto. Ir iki šios dienos nieko panašaus neradau tarp dokumentų“, – LRT.lt prisiekė ilgametė Pakruojo kultūros vadybininkė.

Panorama. Socialinis projektas pakeitė vieno kaimelio gyvenimą: per trejus metus beveik nebeliko bedarbių, gerokai sumažėjo socialinės rizikos šeimų

Skrydis ir krytis

Menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė, šiuo metu rengiamos monografijos apie S. Ušinską sudarytoja ir viena autorių, teigia, esą Lietuvoje teturėjome vos du avangardinio meno kūrėjus, kurie jautė bendrąsias modernizmo tendencijas, pasaulio meno pulsą. Tai Vytautas Kairiūkštis ir dabar nuolat jos akiratyje esantis S. Ušinskas.

„Jiedu nepriklausė lietuvių ekspresionistinei, koloristinei mokyklai – pagrindinei dailės srovei. Ėjo savitu keliu. Buvo intelektualai, eruditai, kūryboje mėgino perteikti tai, ką žino, moka, supranta. Nesirėmė tik „jausmu“ kaip ekspresionistai“, – LRT.lt aiškino R. Rachlevičiūtė.

S. Ušinskas buvo labai įvairiapusis menininkas, ir tai jam padėjo atsilaikyti prieš laiko pervartas ir negandas. Vis dėlto sovietai gerokai apkarpė talentingam menininkui sparnus. Jo skrydžiai ne tik nebuvo tokie svaiginamai aukšti, bet kartais priminė ir kritimą, atskleidė didelę vidinę dramą.

„Visi dėstytojai, tiesiogiai perėmę prancūzišką įkvėpimą ir paskatinimą kurti moderniai, sovietmečiu buvo nušalinti nuo pedagoginio darbo. Kad neperduotų tradicijos. Sovietai suprato, kad ji perteikiama ne vadovėliais, o per asmenybes. Todėl S. Ušinskas, vienas geriausių Lietuvos pedagogų, išugdęs nepaprastą monumentaliosios dailės meistrų plejadą, Kauno politechnikos institute architektams dėstė „Paruošiamąjį piešinį“ – mokė studentus piešti gipsinius kubus!..“ – sakė R. Rachlevičiūtė.