Kultūra

2020.03.16 19:20

Trys laisvės dešimtmečiai: tampa akivaizdu, koks vakuumas mūsų kasdienybėje atsiveria be kultūros

Monika Petrulienė, LRT TELEVIZIJOS laida „Savaitė“2020.03.16 19:20

Lietuvoje praėjusią savaitę minėjome nepriklausomybės atkūrimo 30-metį. Kai kalbame apie tas tris dešimtis metų, dažniausiai prisimename socialinius, ekonominius ir politinius valstybės pokyčius. 58 procentai žmonių didžiuojasi tuo, ką Lietuva pasiekė per 30-mt metų. Ar galima kultūrą matuoti politikų metru ir kiek pasikeitė mūsų teatras, muzika ar menas nuo 1990-ųjų?

Nuomonės labai įvairios. Bet ir būta visko – orkestrų muzikantai, nuvykę gastrolių į užsienį pirkdavo, grįžę – parduodavo, dailininkai gyrėsi pristatę parodas Vakarų Europos valstybėse, o iš tiesų jų darbai buvo eksponuojami prekybos centruose ar nereikšmingose galerijose.

Tačiau, nepaisant sunkmečio, visos kultūros sistemos perkrovimo, šiandien turime kuo didžiuotis – pasauliniai apdovanojimai mūsų kūrėjams rodo, kad Lietuvos menininkai geba kurti lygiavertę Vakarų pasauliui kultūrą.

Svarbiausių Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą skelbiančių dokumentų parodos neapžiūrėsite, nes Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka laikinai uždaryta. Kaip ir kitos kultūros įstaigos Lietuvoje.

Kaip tik šiandien išryškėja, koks vakuumas mūsų kasdienybėje atsiveria iš jos išbraukus kultūrą. Menininkai sako, kad 90-ųjų kovo 11-oji jiems buvo vartai į kūrybos laisvę.

Poetas Antanas A. Jonynas kalbėjo: „Kuris patyrė ir viena, ir kita, žino, kad laisvė suteikia visai nepalyginamą žmogaus būseną.“

Iškilūs tekstai, reikšmingos pauzės. Senoji teatro epocha baigėsi 90-aisiais, kartu su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu. Šiandien pasaulis Lietuvą pažįsta kaip Nekrošiaus, Tumino ar Koršunovo gimtinę. Simboliška, tą patį 90-ųjų kovą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentas, 21-erių Oskaras Koršunovas pristato pirmąjį spektaklį „Ten būti čia“.

Tuo metu režisierius Rimantas Tuminas įkuria Vilniaus mažąjį teatrą. Paskui jį pasuka ir aktorė Eglė Gabrėnaitė.

„Man buvo 40 metų, kai aš nuėjau pas Tuminą. Bet iki to dar buvo Akademinis dramos teatras“, – prisimena E. Gabrėnaitė.

Po 90-ųjų visose meno srityse atsiveria praradimų ir atradimų laikas.

Menininkas Deimantas Narkevičius teigia: „Tai buvo galimybių ir susikaupusios energijos dešimtmetis, tvyrojo gera energetika. Bet iš kitos pusės, tai buvo pasimetimo dešimtmetis, daugelis vyresniųjų buvo akivaizdžiai pasimetę.“

Vyresniajai dailininkų kartai teko nuryti ne vieną karčią piliulę. Dailės parodų rūmai, ilgus metus buvę pagrindine ekspozicijų erdve sistemai nusipelniusiems menininkams, staiga atiduodami šiuolaikiniam menui.

Filosofas, menotyrininkas dr. Kęstutis Šapoka nepriklausomybės pradžioje konflikto tarp tam tikrų jėgų ir institucinės galios metą: „O to konflikto fone buvo keliami ir skirtingų vertybių, skirtingų pasaulėžiūrų klausimai.“

Sugriuvus senajai sistemai, kiekviena meno sritis savaip išgyveno pokyčius. Knygos, kurias iki 90-ųjų leido vienintelė leidykla ir jų Lietuvoje pasirodydavo tik apie 100-tą per metus, staiga tapo nebepriklausomos nuo cenzūros ir limitų, pradėjo kurtis privačios leidyklos. Tiesa, Vilniaus knygų mugė atsiranda tik dešimtmečio pabaigoje.

„Dar nepaskelbus nepriklausomybės, „Glasnost“ politikos metu, poetai ir rašytojai pradėjo kalbėti tai, ką nori. Jie orientavosi į socialines ir politines temas. Kas vėliau tapo nebe taip jau svarbu. Literatūra grįžo prie grynai estetinių, literatūrinių temų ir problemų“, – tvirtino A. A. Jonynas.

Dalis rašytojų, sovietmečiu mėgavęsi privilegijomis, nesugebėjo susitaikyti su naująja tvarka ir pasitraukė į šešėlį. Pirmąjį atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį gyvenimas nebuvo saldus visiems kultūros žmonėms. Atsivėrusias galimybes dar reikėjo išmokti įvertinti ir atsirinkti. Būta ir pelų, ir grūdų. Apsukrūs užsienio kuratoriai ir prodiuseriai naudojosi profesionaliais atlikėjais.

„Laimi jau vien todėl, kad pamatai pasaulį, esi amžinas turistas“, – kalbėjo solistas, pedagogas prof. Vladimiras Prudnikovas.

K. Šapoka komentavo: „Realiai tai tas plūstelėjimas buvo toks, kad kokį nors mūsų gerbiamą klasiką pakviesdavo Italijos mažo miestelio prekybos centras išsieksponuoti kur nors fojė, o mūsų kokiam nors klasikui atrodė, kad jis veža parodą į prestižinę Italiją.“

Legendiniai spektakliai, tokie, kaip „Vyšnių sodas“ ar „Maskaradas“ turėjo ir antrąją, užkulisių pusę – E. Gabrėnaitė pasakoja, neseniai sutikusi dvi jaunas moteris, kurios priminė anuos laikus: „Jos mokinukės prieš kiekvieną spektaklį atnešdavo, matyt, nukniaukusios nuo tėvų, rudas cigaretes.“

Aktorė pasakojo vaidindavusi Profsąjungų rūmuose, Rusų dramos teatre, Jaunimo teatre, vykdavusi į gastroles.

Antrasis atkurtos nepriklausomybės dešimtmetis pasižymėjo aršiomis diskusijomis, ar Lietuvai reikia Valdovų rūmų. Pagaliau atsirado pinigų ir kitoms kultūros sritims: paveldui restauruoti, įsitvirtinusiems festivaliams paremti. Pasak tuo metu kultūros ministro pareigas ėjusio V. Prudnikovo, stambiausios žuvys plaukiojo tamsiuose vandenyse.

„Aš susidūriau su tokia korupcija, kuri buvo labai galinga, jos ir net pačioje Kultūros ministerijoje buvo. Viena komisija keitė kitą pakaitomis ir pinigai visą laiką sukosi jų rate. Čia buvo košmaras“, – kalbėjo V. Prudnikovas.

Menininkai tvirtina, kad visgi biurokratijos istorija skiriasi nuo meno istorijos ir idėjos nuo politikų nepriklauso.

Kompozitorius, radijo laidų autorius Šarūnas Nakas tikino: „Visi reiškiniai, kurie vyksta, turi labai senas šaknis. Galima kalbėti apie labai lėtus ir ilgus kultūros periodus, kurie į tuos 30 metų „įvažiuoja“, bet jų pradžios visada yra daug senesnės.“

Kūrėjus palaikė idėjos ir noras jas įgyvendinti. Tiesa, daugelis, kaip menininkai Svajonė ir Paulius Stanikai, Žilvinas Kempinas, kompozitorė Justė Janulytė, solistė Violeta Urmana, pianistė Mūza Rubackytė patraukė gyventi svetur.

„Jeigu nepatinka kažkokios kažkieno pažiūros, gali kitur rodytis, eksponuotis, save realizuoti. Šito dešimtmečio dailė, visi menai, Lietuvos kūrėjai išsklidę, efemeriški, beveik nepagaunami. Tai yra taip intensyvu, šiuolaikiška ir tarptautiška, rezultatai yra labai geri“, – vertino D. Narkevičius.

Kultūros istorikė Nerija Putinaitė sako, kad, kalbėdami apie didžiuosius Lietuvos menininkų laimėjimus Venecijos bienalėje, Niujorke ar Londone, pamirštame kitą Lietuvos dalį, kuri vis dar skendi sovietiniuose rūkuose.

Pasak VU TSPMI docentės N. Putinaitės, tai itin ryšku reginuose: „Ta visa orientacija į etnokultūrą, į kapelas, į chaosą, kurį kuria mėgėjų kolektyvai, mane be galo liūdina. Tai yra kultūros inercija, kuri iki šiol tęsiasi, tęsiasi 30 metų ir neatsiranda naujų idėjų, kaip iš jos išsivaduoti“.

Pasak menininkų, regionuose liaudis ir toliau gėrėsis tik Žąsų turgumi ar aranžuotais liaudies šokiais, nes trūksta elementarių pagrindų – kad ir mokyklos vadovėlio, kuriame būtų tinkamai pristatoma Lietuvos kultūra.

Plačiau – reportaže:

Savaitė. Mūšis su nematomu priešu, kuriam įveikti milijardinių investicijų neužtenka: pasaulis užsidaro, kad laimėtų karą