2000-aisiais pasaulis ruošėsi pasaulio pabaigai. Jos akivaizdoje ir kitais laikais: ar gali darbas nedidelėje tinklinėje visą parą veikiančioje parduotuvėje teikti tikrą nesuvaidintą laimę iš išsipildymo jausmą? Eglė Baliutavičiūtė, LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas: Akvilina Cicėnaitė „Kad mane pamatytum“ ir Sayaka Murata „Kombinio moteris“.
Akvilina Cicėnaitė „Kad mane pamatytum“ (Alma littera, 2020)
Tolimoje Australijoje gyvenanti lietuvių rašytoja ir vertėja Akvilina Cicėnaitė (g. 1979) per šių metų vasario pabaigoje vykusią Vilniaus knygų mugę pristatė šeštąją knygą paaugliams „Kad mane pamatytum“. Literatūrinį kelią pradėjusi nuo pramoginių mergaitiškų istorijų vėliau ėmėsi vadinamosios problemų prozos – sunkesnės ir sudėtingesnės literatūros, narstančios socialines, psichologines ir kitokias paauglių patiriamas problemas. Pirmoji tokio tipo autorės apysaka „Niujorko respublika“ (2015), patekusi ir į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto skelbiamą Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, nukėlė į Lietuvos nepriklausomybės pradžios fone vykusią jaunų žmonių gyvenimo dramą. O naujausioje knygoje „Kad mane pamatytum“ vėl keliaujama į praėjusius laikus, kurių dabartiniai paaugliai prisiminti jau negali, – į pačią naujo tūkstantmečio pradžią. Kaip mugėje minėjo autorė, rašo ne apie dabartį, o kiek ankstesnius laikus, nes būtent tuomet pati augo ir formavosi kaip asmenybė.
Kuo ypatingi buvo 2000-ieji? Turbūt pirmas į galvą šaunantis dalykas – pasaulis ruošėsi pasaulio pabaigai! Vieni iš tikrųjų, antri buvo skeptiški ir šaipėsi iš pirmųjų, treti tik gūžčiojo pečiais išgirdę apie pabaigą medijose. Vienaip ar kitaip apie menamą pasaulio pabaigą girdėjo kone kiekvienas. Tačiau, kaip sako pagrindinė knygos veikėja ir pasakotoja Gilė dar nė nesulaukusi Naujųjų metų: „Mano pasaulis toks, kokį pažinojau, jau baigėsi. Baigėsi ir niekada nebebus toks, koks buvo. Baigėsi, ir visos kitos pasaulio pabaigos tapo nebe tokios svarbios“ (p. 136).
Beveik penkiolikmetės Gilės gyvenimas rieda žemyn: iš vidaus graužia neišsipildymo jausmas, su susižavėjimu sumišęs pavydo jausmas geriausiai draugei, kuriai, rodos, viskas pernelyg lengvai sekasi, bet už vis blogiausia – namuose. Močiutė nenusėdi vietoje, tad nuolat keliauja, su vyresniu broliu neturi jokio ryšio, tėtis sukūrė naują šeimą ir senoji jam nebelabai rūpi, o mama daug mėnesių pratūnojusi savyje pagaliau išlindo, bet tik tam, kad susirastų naują vyrą, stačia galva pasinertų į ezoteriką pamiršdama visą pasaulį, o svarbiausia ją, savo dukrą: „Gile, būk gerutė, nekelk mums rūpesčių. Tu tokia protinga mergaitė“ (p. 40). Būtent santykis su mama merginą gniuždo labiau nei kas kitas, paauglei mama be galo reikalinga. Gilė jaučiasi viena, nereikalinga ir nematoma. Galiausiai praradusi bet kokią viltį, ji pasiryžta bėgti iš namų – su keliolika litų kišenėje ir nė neįsivaizduodama, kur žiemos vidury suras sau prieglobstį.
Apysaka „Kad mane pamatytum“ – atitinka problemų prozos standartus, tekstas taupus ir skvarbus, netuščiažodžiaujama, o paauglio jausmai ir išgyvenimai priimami jautriai ir pagarbiai. Verta pasiūlyti paaugliui šią knygą. Tik svarstau... kad būtų įdomu paskaityti, jei autorė kada sumanytų sujungti savo rimtesniąją prozą paaugliams su žaisminga, dinamiška ir ironiška pirmųjų knygų nuotaika.
Sayaka Murata „Kombinio moteris“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019, iš japonų kalbos vertė Kotryna Šeibokaitė-Ša)
Ar gali darbas nedidelėje tinklinėje visą parą veikiančioje parduotuvėje, iš dalies primenančioje mūsų degalines ar didžiuosius „Narvesen“ kioskus, teikti tikrą nesuvaidintą laimę iš išsipildymo jausmą? Tokį stiprų, kad nieko daugiau – šeimos, artimų santykių nebereikėtų?
Pagrindinei japonų rašytojos Sayakos Muratos (g. 1979) apysakos „Kombinio moteris“ veikėjai 36 metų Keiko Fukuramai darbas visą parą veikiančioje parduotuvėje yra viskas. Ji mėgsta griežtą tvarką ir rutiną, jai patinka kasdieną kartoti nugludintas pasisveikinimo su klientais frazes ir vertinga jaučiasi, kai gali jiems padėti, dargi mėgaujasi griežtai apribotais socialiniais santykiais parduotuvėje ir žinoma, uniformos dėvėjimu, kuri visus sulygina. Jai patinka neturėti individualumo, būti dalele kažko didesnio: „Dienos pradžia, kai pasaulis nubunda ir įsisuka jo krumpliaračiai. Esu vienas tų besisukančių krumpliaračių. Esu pasaulio detalė ir nesustodama sukuosi šiame laike, vadinamame „rytu“ (p. 8–9). Įdomu tai, Keiko ryšys su parduotuve yra daugiau nei tiesiog su labai mėgstamu darbu, tas santykis kartais romantizuojamas ir kone erotizuojamas, pavyzdžiui, pirmasis susitikimas net primena lemtingus susitikimus meilės romanuose.
Visai kas kita – neapibrėžti socialiniai santykiai už parduotuvės ribų. Juose Keiko nenardo it žuvis vandenyje: žmonių elgesį ji išanalizuoja iki smulkmenų ir tuomet, jei mano esant reikalinga, juos imituoja, bandydama susilieti su aplinka, o šiaip santykių privengia – tiek su šeima, draugais, o romantinių apskritai niekada neturėjo ir netrokšta. Akivaizdu, kad Keiko nėra neurotipiška, galima būti spėlioti, ar tik jai negalėtų būti diagnozuotas lengvas autizmo spektro sindromas.
Darniai it laikrodis tiksintį Keiko gyvenimą trikdo tik visuomenės lūkesčiai ir spaudimas atitikti normas: susirasti vyrą, pasigimdyti atžalą, imti tokio amžiaus moteriai deramesnio darbo ir t. t. Tik ar gali žmogus paklusdamas kitiems būti laimingas? Ir kas yra keistesnis – Keiko, kuri nieko iš kitų nereikalauja, ar tie, kurie, kuriems jos gyvenimas kelia egzistencinį siaubą? Kurie tik ir trokšta, kad kiti gyventų taip, kaip jie, tarsi nuo to priklausytų jų pačių laimė ir gyvenimo prasmė? O gal Keiko teisi „paprastą žmogų“ vadindama iliuzine būtybe?
„Kombinio moteris“ – 10-a S. Muratos knyga, Japonijoje pasirodžiusi 2016 m., ir pirmoji sulaukusi vertimo į anglų kalbą, kuris, be abejonės, padėjo autorės kūrybai ateiti ir į kitas šalis, pavyzdžiui, Lietuvą. Tai keistas, nejaukus, bet savotiškai pozityvus pasakojimas, parašytas labai paprasta, lakoniška, neįmantria proza, taikančia į pačią problemos esmę. Toks stilius šiek tiek primenančia mums jau pažįstamos kitos japonų autorės – Bananos Yoshimos – stilių. Beje, pati S. Murata kaip ir pagrindinė „Kombinio moters“ veikėja pradirbo panašioje parduotuvėje beveik dvidešimtmetį, o tokios temos, kaip aseksualumas, nonkonformizmas, moters ir vyro padėtis visuomenėje – būdingos ne tik šiai knygai, bet ir visai rašytojos kūrybai.
Klausykitės laidos įrašo:
