Kultūra

2020.03.14 13:49

Pirmoji lietuviška knyga apie moterį partizanę ir kodėl vyrai kare persirengdavo moterimis

LRT.lt2020.03.14 13:49

Nors filmų, knygų ir įvairių kito formato pasakojimų apie partizaninį karą Lietuvoje daugiau nei bet kada, anot istorikų, trūksta nuoseklaus, ramaus ir neangažuoto žvilgsnio, noro būtent pasakoti istoriją, o ne vien kovoti su propaganda ar „sugriauti mitus“, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Istorikas dr. Norbertas Černiauskas teigia, kad kalbant apie laisvės kovas, labiausiai reikia nuoširdumo, kruopštumo ir sąžiningumo.

„Būtent tokį balsą radau Mariaus Ėmužio naujojoje knygoje „Partizanė. Monika Alūzaitė – moteris laisvės kovose“. Tai ramus ir solidus žvilgsnis į plačiai eskaluojamą temą ir sykiu aiškus įrodymas, kad per atskiras, individualias ir gerai dokumentuotas žmonių istorijas galima pamatyti daug detalių, kurios išnyksta darant apibendrinimus. Knygoje net pasižymėjau vietą, kurioje apie gyvenimą bunkeryje keliais sakiniais glaustai pasakoma daugiau nei visa krūva mokslinių tyrimų“, – per Vilniaus knygų mugėje vykusį knygos pristatymą sakė N. Černiauskas.

Supratau, kad reikia kalbėti

Pats knygos autorius istorijos mokslų daktaras M. Ėmužis teigia, kad apsisprendimą parašyti knygą lėmė ir viešosios erdvės pulsas.

„Aš nejaučiau tiesioginio spaudimo parašyti plačiajai auditorijai tinkamą ir patrauklią knygą apie partizanus. Kita vertus, mačiau, kad visuomenė šia tema tikrai susidomėjusi. Kad kyla įvairių klausimų, net konfliktų; sekdamas tą visuomenės pulsą, aš veikiau pats save ėmiau spausti, jausti, kad reikia apie tai kalbėti ir būti išgirstam.

Neslėpsiu: knyga gimė, reaguojant į tai, kaip partizanų tema pateikiama viešojoje erdvėje, literatūroje ir filmuose ar serialuose. Ypač tuose, kur partizanai pristatomi per fikcines istorijas, atsispiriant nuo tikrų situacijų. Norėjosi nelikti nuošalyje, parodyti, kad įmanoma parašyti įdomią, įtraukiančią, gerai dokumentuotą ir tikrą istoriją. Mano knyga – tai mėginimas parodyti, kad nėra reikalo kurti fikcijų, kai turime labai įdomių tikrų ir netyrinėtų rezistencijos istorijų“, – sako knygos „Partizanė. Monika Alūzaitė – moteris laisvės kovose“ (leidykla „Baltos lankos“) autorius.

Atėjo laikas atrasti moteris

Knygoje partizaninis karas rodomas ne tik labai asmeniškai, remiantis autentišku Monikos Alūzaitės dienoraščiu, bet ir kalbama būtent iš moters perspektyvos. Ką reiškia būti aktyviai į partizaninį karą įsitraukusia moterimi? Pasak specialistų, tokio žvilgsnio mūsų istoriografijoje labai trūko.

„Neleidimas moteriai būti heroje persmelkęs mūsų kultūrą. Kaip aiškėja ir iš šios knygos, ir iš partizanių istorijų, moterų partizaniniame kare buvo, bet mūsų kultūroje tų pavardžių vis dar nėra. Beveik nieko apie jas nežinoma, nieko nerašyta.

Tiesa, moterys nebuvo vadės, tad natūralu, kad joms skirta mažiau dėmesio. Juk, kalbėdami apie karus, dažniau kalbame apie tuos, kurie procesui vadovavo; yra gili tradicija apie istorijos pasakojimą mąstyti kaip apie herojų veiksmus. Aišku, jaučiasi, kad visgi atėjo laikas atrasti moteris, kurios mums šį tą davė, nuveikė ir buvo labai svarbios. Kad ir karo aplinkybėmis, kai moterys dirba nematomą, bet tiesiogine to žodžio prasme garsiai girdimą darbą – spausdina mašinėle“, – Vilniaus knygų mugėje kalbėjo menotyrininkė dr. Agnė Narušytė.

Pats autorius teigia, jog moterų partizaniniame kare tema nėra visiškai nauja, tačiau lietuviškai knygos apie tai dar nebuvo.

„Kalbant apie lyties aspektą partizaniniame kare, reikia suprasti, kad patys partizanai jį matė, nagrinėjo ir aptarė nuo pat kovų pradžios. Ir instrukcijos, ir įvairios funkcijos buvo surašomos. Susirinkusi Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio taryba, šalia kitų klausimų, aptarė ir moterų partizanų daliniuose klausimą, pasisakė už tai, kad moterys būtų priimamos ir dalyvautų laisvės kovose. Tiesa, rekomendavo, kad joms būtų sudarytos kuo geresnės sąlygos gyventi „legaliai“. Faktas, kad dažniausiai moterų funkcijos buvo ne kovinės. Tai siečiau su tuo, jog tarpukariu moterys netarnavo kariuomenėje. Bet, kai pagalvoji, juk netrūko ir vyrų, kurie išėjo į miškus neturėdami jokios karinės patirties“, – sakė M. Ėmužis.

Fotografijų klausimu

Atsakydamas į pokalbį moderavusio istoriko dr. Tomo Vaisetos klausimą, kodėl vyrai partizanai persirengdavo moterimis, M. Ėmužis sakė, kad esama išlikusių fotografijų, patvirtinančių šį faktą.

„Faktas, kad moterimis jie persirengdavo sąmoningai. Esu radęs Adolfo Ramanausko-Vanago raštelį, kur jisai pateikia rekomendacijas susirasti ryšininką, geriausia moterį, nes taip saugiau. Juk jaunų vyrų dokumentus valdžia tikrindavo – jie turėjo būti tarnavę sovietų armijoje, turėti tai patvirtinančius dokumentus. Moterims judėti po apylinkes buvo kur kas saugiau ir paprasčiau, tad persirengti moterimi partizanams galėjo būti tam tikra maskuotė. Beje, augindavo jie ir ilgus plaukus. Tiesa, labiau dėl to, kad kirptis nebuvo sąlygų“, – aiškino M. Ėmužis.

A. Narušytė atkreipia dėmesį, kad dar vienas daug informacijos suteikiantis, tačiau itin komplikuotas klausimas skamba taip: kodėl partizanai fotografuodavosi?

„Partizanų fotografijos – tokia gan dviprasmiška, „slidi“ tema, kuri tikrąja to žodžio prasme buvo komplikuota. Juk suprantame, kad nuotraukos patekdavo tarnyboms į rankas ir pagal jas partizanai buvo identifikuojami, paskui areštuojami. Kyla klausimas: kodėl jie tai daydavo? Kita vertus, laisvės kovą reikėjo fiksuoti, kad ji išliktų. Esu radusi užuominų, kad į karo pabaigą partizanams stiprėjęs jausmas, kad jau kaip ten bus, taip, bet užfiksuoti reikia. Šiuo atveju fotografija atlieka atminties įrankio funkciją“, – aiškino menotyrininkė.