Kultūra

2020.03.15 22:01

Sovietmečio Vilniaus kultūra: pagrindinė miesto girdykla ir jaunimo kavinė su įspūdinga freska

LRT PLIUS laida „Stop juosta“, LRT.lt2020.03.15 22:01

50 metų sovietinis Vilniaus laikotarpis dažnai vaizduojamas kaip vientisas pilkas masyvas. Tačiau istorijos tyrinėtojai ir ekspertai teigia, kad klaidinga žiūrėti į sovietmetį kaip į nedalomą ir pilką visumą. Sovietinio Vilniaus kavines ir restoranus, garsėjusius savo išskirtiniais interjerais ir savita kultūra tyrinėjo LRT PLIUS laida „Stop juosta“.

Pagrindinė Vilniaus girdykla sovietmečiu – alaus restoranas „Tauro ragas“

Pokarinio sovietmečio Vilniaus gyvenimas yra labai mažai ištyrinėtas, tačiau būtent šiuo periodu buvo sukurta didelė dalis šiuolaikinio miesto. Laidos „Stop juosta“ komanda apsilankys viename žymiausių architekto, prof. Algimanto Mačiulio darbų – alaus restorane „Tauro ragas“, veikusiame 1974–1994 metais. Restoranui dailininkas Eugenijus Gūzas suprojektavo originalius baldus ir įrangą. Prie baro 1975 metais pastatyta ir Stepono Šarapovo skulptūra „Tauras“.

„Nors „Tauro ragas“ ir nėra didelis projektas, bet apie jį liko labai daug gražių prisiminimų, žmonės iki šiol apie jį kalba. Tuo metu mieste labai trūko aludžių, tad valdžia nusprendė pastatyti vieną pagrindinę „girdyklą“ Vilniuje, kuri būtų visai šalia alaus ir gaiviųjų gėrimų gamyklos „Tauras“ ir alus į barą galėtų atitekėti vamzdžiais. Taip neįvyko, bet man buvo labai įdomu dirbti su tokio pobūdžio projektu“, – pasakoja A. Mačiulis.

„Tuo metu į pagalbą pasikviečiau Eugenijų Gūzą, kuris yra didis baldų įrangos meistras. Tada buvo madingas brutalizmas – tokia architektūros kryptis, kurioje madingi grubūs, neapdailinti betono paviršiai, šiuo atveju nešlifuotą dolomitą gavome iš Estijos. Tai buvo didžiulis kontrastas su ištaigingais to laikmečio baldais“, – kalbėjo architektas.

Įdomu tai, kad pastato projektai keitėsi tris kartus, o statyba truko net 11 metų. Vienu metu tarp vilniečių buvo paplitęs taip vadinamas „vamzdžio mitas“. Tiksliau, tai buvo ne mitas, o pasiūlymas, sugalvotas „Tauro rago“ architekto Algimanto Mačiulio, kad alus galėtų tiesiai atitekėti iš „Tauro“ gamyklos, esančios už 300 metrų. Deja, sumanymui nebuvo lemta išsipildyti vien todėl, kad „Tauro ragas“ priklausė ne gamyklai, o restoranų ir kavinių trestui. Šiuo metu „Tauro rago“ vietoje planuojami statyti ofisai.

„Man keista, kodėl griaunamas „Tauro ragas“. Juk tai anų laikų vienas iš architektūrinių etalonų. Kodėl jo nepritaikius kokiai nors viešojo maitinimo įstaigai? Šiandien dominuoja stiklainiai – aliuminis su stiklu. O sovietmečiu buvo gelžbetonio epocha, todėl dabar ši architektūra atrodo neįprastai. Čia mums trūksta aliuminio ir stiklo. Tada pastatas būtų stiklainis – šių laikų simbolis“, – pasakoja Vilniaus miesto tyrinėtojas ir knygų autorius Darius Pocevičius.

Su žiūrovais architektas Algimantas Mačiulis taip pat pasidalins pirmaisiais, dar nematytais restorano „Tauro ragas“ eskizais. „Man visada labai įdomu, kaip gimsta pirmoji mintis, idėja. Pirmiausia tai gimsta smegenyse, o tik paskui atsiranda projektas, planai, fasadai, maketas“, – darbo procesą apibūdina pašnekovas.

Sovietmečio jaunimo kavinė „Tauras“ ir joje išlikęs išskirtinis L. Ločerio kūrinys

Laidos „Stop juosta“ komanda keliaus ir į kitą šalia Tauro kalno esantį Vilniaus sovietinės architektūros objektą – „Tauro“ kavinę, pastatytą 1961-aisiais. Pastato architektas – Vytautas Batisa. „Tauro“ kavinėje išlikusi išskirtinė vertybė – garsaus Lietuvos monumentalisto Laimučio Ločerio senovine sgrafito freskų technika kurtas kūrinys. Įdomu tai, kad L. Ločeris kūrė interjerus kavinėms ir viešbučiams visoje Lietuvoje, o Vilniuje bendradarbiavo su broliais Nasvyčiais – pirmosios Lietuvoje vaikų kavinės „Nykštukas“ architektais.

„Pagrindinis kavinės interjero vinis – L. Ločerio sgrafito freska „Taurų medžioklė“. Dabar jau dešimtmetį šis pastatas stovi tuščias ir neaišku, kodėl. Labai blogai, kad nukentėjo tas sgrafito kūrinys, manau, kad Ločeris jį pamatęs dabar verktų“, – teigia D. Pocevičius.

„Pasakojama, kad į „Tauro“ kavinę eidavo dainuoti jaunosios estrados žvaigždės, buvo tokia nedidelė scena. Ir patiekalai čia buvo gana demokratiški. Populiariausios kavinėje buvo „Medžiotojų dešrelės“, kainavusios 80 kapeikų“, – apie kavinę pasakoja D. Pocevičius.

Atgavus nepriklausomybę įsigalėjusi ydinga architektūros tendencija

Šiuo metu į kultūros vertybių registrą yra įtraukti tik keli sovietinio laikotarpio Vilniaus miesto interjerai. Tarp jų – restoranas „Neringa“, dramos teatras ir kavinės „Tauras“ interjeras.

„Sovietmečiu architektai ir jų nuomonė buvo labai gerbiami, jie buvo tarsi miesto šeimininkai. Vieni ryškiausių 20 amžiaus 6 ir 7-ojo dešimtmečio lietuviškos architektūros kūrinių – restoranai ir kavinės: „Neringa“, „Palanga“, „Nykštukas“, o Kaune – „Tulpė“, „Orbita“. Paraleliai tuo metu statėsi ir visuomeniniai pastatai – visi skirtingi, bet išlaikę vientisą stilistiką“, – prisimena A. Mačiulis.

„Gaila, kad iš šio laikotarpio interjerų išliko tik „Neringa“. Įsigalėjo ydinga tendencija, kuomet atgavus nepriklausomybę, pastatą įsigijęs savininkas būtinai pakeičia jo interjerą. Neįvertinama tai, kas žmogui brangu ir svarbu“, – apgailestavo architektas.

Plačiau – reportaže:

Stop juosta. Maršrutas nr. 109 – Vilnius. „Tauro ragas“ ir kavinė „Tauras“