Kultūra

2020.03.16 07:00

Giedrė Kazlauskaitė. Trisdešimtmẽčiai

Giedrė Kazlauskaitė, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2020.03.16 07:00

Sėdėdama naktiniuose knygų mugės skaitymuose galvojau, kad kaip jauna valstybė mes pasiekėme neįtikėtinai daug. Tuo nelengva džiaugtis, to nemokė tėvai ir mokytojai. Įsivertinti ir pasigirti šiandien sugeba nebent laisvės sąlygomis gimę trisdešimtmečiai, kurie ilgokai mąsto, ko jie gyvenime nori ir nepradeda dirbti už neadekvatų atlygį.

Cinizmo apimti vyresnieji retai kada turi lūkesčių, bent jau kultūros lauke. Sunku gyventi be galvon įsismelkusių sąmokslo teorijų, kai kurį laiką jos kaip ir galiojo tikrovėje. Vis dėlto kartais nuščiūvame ir mes, žodžių skambesiu apakinti savęs pačių. Matydami ir girdėdami, ką turime nematerialaus, nes tą sunkiausia apčiuopti. Jeigu būsime girdėję tą poeziją, mums bus lengviau ištverti emocinius sukrėtimus, netektis, lūžius, būtinybę keistis. Jausimės gyvenę, nes taip veikia poetų balsai. Ir pati Vilniaus knygų mugė, kasmet sumušanti savo pačios lankomumo rekordą, yra akivaizdus skaitančiosios bendruomenės indėlis kuriant valstybę. Šiandien girdisi nusivylusių balsų, kad knygos virto preke. Taip, be abejo, jos virto preke, bet tai sukūrė visą leidybos infrastruktūrą. To dėka mes galime turėti paviljonus tarptautinėse knygų mugėse; užpildyti jų lentynas gražiai išleista vaikų ir jaunimo literatūra, kurios anksčiau neturėjome. Šitas procesas visuomet bus brangus ir savaip neekologiškas, tačiau tikrai naudingesnis už drabužių ar grožio pramones.

Trisdešimtį laisvės metų geriausiai atspindi trisdešimtmečiai – iš pirmo žvilgsnio nerūpestinga, smaugtis dėl išgyvenimo nelinkusioji visuomenės dalis. Jie tikrai laisvi, jie jaučiasi saugūs, todėl dažnai ištremia save į kuo pavojingesnes vietas ir pradeda nuo maksimalaus nesaugumo. Rizikuoti, žvelgti į platųjį pasaulį kaip į namus, suabejoti tėvų taip sunkiai kaupto kapitalo verte, išsiveržti iš jų kontrolės mechanizmų – tai jų jauname kraujyje. Mums jie neretai atrodo naivoki, bet tik pagal įsisenėjusius parametrus: jie nesidrovi prabilti ne gimtosiomis kalbomis, yra skaitę originalus (o ne vertimus), jiems nekyla dvejonių dėl žmogaus teisių. Jie nieko nedaro vien iš gryno hedonizmo: jiems puikiai žinoma, dėl ko degė kontinentai ir katedros, buvo iškirstos girios, į marias tekėjo gyvsidabris. Nepriklausomybės šventėje, skambant pompastiškoms politikų kalboms, sproginėjant fejerverkams ir plevėsuojant pretenzingo mastelio vėliavoms, jie yra geriausias įrodymas, kad valstybė turi ir kitos atributikos.

Kai vasario 16-ąją ėjau paklausyti Zitos Bružaitės mišių į šv. Jono bažnyčią, jėzuitas per pamokslą uždavė klausimą – ar atiduotum gyvybę už Tėvynę? Ėmiau galvoti, kad gyvybės kaip nukirstos galvos Tėvynei šiandien vargu ar reikia, bet gyvybę kaip gyvastį mes jai duodame kasdien, dėdami pastangas (ir egzistencines), išgyvendami, kurdami, atiduodami (nes nieko nenusinešime). Taip buvo visuomet, taip darė ir gyvenusieji prieš mus, nors galbūt neįvardindami taip skambiai, kam visa tai daroma. Jau buvo ir pakankamai maisto, ir daiktų, bet pastanga, gyvybinių resursų maksimumas, visada egzistavo, nors niekad neapibrėžta – kodėl, ar tai reikalinga, kam, jei tai kainuoja tiek sveikatos. Ir net jei tai vadinamojo baudžiavinio mąstymo reliktas – puikus valstietiškasis palikimas, kuriuo galima didžiuotis. Ypač gaivališkos yra trisdešimtmečių gyvybės – jau visai kitokios, negu mūsų. Jos gimė iš kito oro, buvo ugdomos kitoje mokykloje, net jų smegenys technologijų dėka jau veikia kitaip. Žmonių gyvybės yra ta medžiaga, iš kurios statoma. Pakanka prisiminti Jono Biliūno „Laimės žiburį“ – kaip netiesioginę alegoriją.

Minint Nepriklausomybės trisdešimtmetį, medijose skambėjo balsai, akcentuojantys ekonominį pokytį – kaip esą neturėjome jokių gražių daiktų ir būtinųjų prekių, o štai dabar – visko apsčiai. Bet tikrasis pokytis yra mentalinis ir jis įvyko tada, kai žmonės išmoko nevogti bendram naudojimui skirtų daiktų ir susimokėti savitarnos kasose, neduoti kyšių medikams ir neieškoti pažinčių paslaugų gavimo srityse.

Viena vertus, tai įvyko grynai dėl pagerėjusių ekonominių sąlygų, bet ne tik. Atsivėrus sienoms, žmonės ėmė migruoti ar bent jau vartoti atsklidusią kultūrinę produkciją: atsirado poreikis lyginti savo elgesį, mokytis, formuoti naujus įpročius. Gal tai ne visiems patiks, bet moraliniai imperatyvai neretai randasi iš pertekliaus, nebūtinai iš skurdo ir stokos (nors pastarųjų naudą vis dar mėgsta aukštinti vyresnės kartos inteligentai). Liūdna, kad susiformavo ir naujoji konjunktūra – ne itin subtilus funkcionierių aparatas, kuriam pirmosios knygos konkursas iki trisdešimt penkerių metų atrodo eidžizmas ir diskriminacija. Bet toji demokratijos polifonija ir yra laisvės pasekmė ir sąlyga, disonuojanti su himnų homofonija.

Turbūt banalu grįžti prie retorinio klausimo, ką mums reiškia trisdešimt nepriklausomybės metų. Ir politika, ir ekonomika, ir gyvenimas, ir kūryba – to klausimo kontekste visa tai tampa viẽna, neprisirišant netgi prie tokio darinio, kaip tapatybė, kuri gali būti taki, kintanti, abejojanti, klystanti – kaip trisdešimtmẽčio kaprizas dar pastudijuoti šį bei tą ir pakeliauti. Kovo 11-ąją buvo viešai svarstoma, iš kur toks lietuvių prieraišumas prie LDK vėliavos – gal jie gyvena ne visai realioje valstybėje, veikiau savo fantazijose? Pagalvojau – jeigu visi vyčiai iš mūsų turimų istorinių vėliavų atgytų, jie galėtų tapti baltąja kariauna, kurią siųstume į karantino zonas. Nes jei laisvės kariai dar turi kokią nors prasmę, tai šiandien jie turėtų kovoti jau kitas kovas, ne į plotį – taikdarystės, aplinkosaugos, karitatyvines. Ir, deja, jokių gabaritų vyčiai miestų aikštėse neapsaugos nuo pandemijos. Ne iš tos medžiagos reikėjo statyti.

Rašytojos Giedrės Kazlauskaitės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba, – jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.