Kultūra

2020.03.13 19:50

Per Gražinos Ručytės-Landsbergienės gyvenimą galima parodyti šalies istoriją: velionę prisimena amžininkai

niekur nepublikuoti archyviniai kadrai

Lietuva atsisveikina su iškilia moterimi Gražina Ručyte Landsbergiene – pianiste, pedagoge, visuomenės veikėja, Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio sutuoktine, ėjusia ir pirmosios ponios pareigas. „Nemaža dalimi ji sukūrė Vytautą Landsbergį“, – teigė žurnalistas, Vilniaus universiteto profesorius Andrius Vaišnys.

Sausį pasitikusi 90-metį, ji užgeso kovo 11-osios išvakarėse. Prasminga diena prasmingo gyvenimo finalui. Iškilią Lietuvos moterį LRT KLASIKOS speciali laida paminėjo su būreliu jos gyvenimo liudininkų: dainininke Judita Leitaite, pianiste, pedagoge Irena Uss-Armoniene, politiku, Atkuriamojo Seimo pirmininko atstovu spaudai Audroniu Ažubaliu ir žurnalistu, knygos apie G. Ručytę-Landsbergienę autoriumi Andriumi Vaišniu.


Laidos vedėja muzikologė Jūratė Katinaitė kalbėjo: „Gražina nugyveno labai ilgą, gražų, turiningą ir prasmingą amžių – visi tai matėme. Pirmieji trisdešimt metų – tai moters išsipildymas, karas, tremtis, studijos, Antrasis trisdešimtmetis – tai profesinė karjera ir šeima. O paskutinysis yra sutirštintas, kai liko visa, ką iki tol darė, ir dar prisidėjo aktyvi visuomeninė veikla. Kovo 11-oji G. Ručytę-Landsbergienę „ištiko“, kai jai sukako 60 metų.“

Laidoje klausytojai galėjo išgirsti pačios šviesaus atminimo G. Landsbergienės žodžius, jos ištartus 85-mečio išvakarėse: „Man labai gaila, kad mes dabar prarandame tautinį elementą, kurį aš tikrai labai stipriai išgyvenau, atlikdama lietuvių kompozitorių kūrinius. Man jis buvo labai svarbus ir jis turėdavo būti labai grynas. Mes dabar nežinome, kas tai yra lietuviškas kaimas, bet Vytauto Jurgučio kūrinys „Mergaitė su duonos rieke“ – užsilikusi tam tikra gryna tautinė sąmonė, pajautimas, kad esu šitos žemės vaikas ir visi tie laukai man labai pažįstami.“

„Visuose kūriniuose ieškojau to tautinio motyvo – ir Felikso Bajoro kūryboje. Niekur kitur pasaulyje nenorėčiau gyventi. Ar gavau daug skriaudų, ar negavau daug skriaudų, šitoje žemėje gyvendama, bet mano savastis yra čia patogiai įsitaisiusi. Ir man skausmingas to tautinio elemento nevertinimas. Jis gali būti keičiamas, bet neturi būti nuvertinamas“, – tada kalbėjo G. Ručytė-Landsbergienė.

G. Ručytė-Landsbergienė įraše sakė: „Mano didžiausias gyvenime egzaminas buvo, kai ėjau Schuberto keliu. Man atrodė, kad esu jau seniai su juo susijusi ir turiu tam tikrą santykį ir žinojimą. Jis labai betarpiškas ir labai artimas. Tas jo atvirumas – pažeidžiamo žmogaus atvirumas.“

„Nemaža dalimi ji sukūrė V. Landsbergį – figūrą, kuri žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Ji – žmogus, kuris buvo visą laiką šalia ir gebėjo suderinti muziką ir rūpestį politiniu gyvenimą bei šeimos aplinka. Prisimenu mūsų susitikimą Mažvydo bibliotekoje, kur ji pasakojo vieną istoriją iš savo gyvenimo visą valandą. Prisimenu jos šviesias akis – jausmu ji perduodavo savo išgyvenimą“, – atsiminimu dalijosi A. Vaišnys.

I. Uss-Armonienė liudijo: „Mano pirmas susitikimas su Gražina įvyko pedagoginiame kontekste. Ji atėjo dėstyti į Muzikos ir teatro akademijos koncertmeisterio katedrą, kai aš jau ten dirbau. Gražina atėjo su dideliu istoriniu, socialiniu, meninės patirties bagažu – 30 metų teatre tai ne juokas. Ji į katedrą atėjo su trenksmu, su vėjo gūsiu, visi netekome amo. Nors katedroje jau buvo susiformavusios gilios tradicijos, jos atėjimas buvo įvykis. Jos netektis mano galvoje tarsi tam tikros epochos pabaigos ženklas.“

Pasak pedagogės, Gražina buvo žmogus, kuris išgyveno tremtį, išgyveno Sibirą. „Iš pradžių nesupratome vieni kitų – ji kalbėjo labai lakoniškai, kategoriškai, mes turėjome savo metodines ir pedagogines patirtis ir ieškojome sąlyčio taškų ir, kai juos suradome, supratome, kad visi galvojame tą patį ir girdime taip pat, tik vadiname kitais žodžiais“, – sakė muzikė.

Dainininkė J. Leitaitė atviravo: „Mes labai artimai bendravome su ponia Gražina. Dirbdavome pas ją namuose su naujomis programomis. Ji buvo iš tų labai nedaugelio pianistų, kurie drįsdavo koreguoti vokalą ir neleisdavo atlikti atmestinai.“

„Kai gerdavome kavą, arbatą, pasikalbėdavome – ji buvo kaip mama – galėjau visuomet atverti širdį, ji visuomet patardavo. Ji buvo Labai šiltas žmogus, nors visuomenėje atrodė neprieinama“, – teigė J. Leitaitė.

A. Ažubalis kalbėjo: „Politikoje daug nesąžiningumo, žodžio nesilaikymo, santūrumas buvo jos ginklas atbaidyti nepatikimus žmones. Jei kas sulaužydavo žodį, jam būdavo nelengva. Ji turėjo vidinį orumą. Ji profesoriui buvo didelė atrama. Praeitis kandžiojasi, praeitis kenkia – ji tai suprato. Ji buvo kaip griežta mama. Profesorius niekada nepasakydavo, kad yra nepatenkintas, o ji pasakydavo žvilgsniu, viena fraze.“

Pats V. Landsbergis yra kalbėjęs: „Iš G. Ručytės gyvenimo galima parašyti ir keletą knygų ir filmų, nes ir jos gyvenimas, ir pats laikotarpis buvo sunkus ir sudėtingas. Per vieno žmogaus istoriją galima parodyti šalies istoriją. Ručytės gyvenimas yra lobynas. Ji kartu buvo blaškoma politikos su manimi. Devynerius metus ji buvo Sibire – paklausta apie tai, kelis sakinius pasako, bet tai – aukso vertės liudininko žodžiai. Tai irgi buvo politinis atstovavimas.“

Parengė Austėja Mikuckytė-Mateikienė

Plačiau – reportaže:


Daugiau niekur nepublikuotų P. Lileikio archyvinių nuotraukų – nuotraukų galerijoje: