Kultūra

2020.03.14 17:50

Menininkas Vladimiras Mackevičius: nedovanokite kūrinių į dešinę, į kairę – žmonės vertina tik tai, už ką moka

Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.03.14 17:50

Menininkas Vladimiras Mackevičius daro įspūdį. Lankyti kraštai, patirtis, išmintingi žodžiai – atrodo, gyvena truputį aukščiau laiko, kasdienybės, mūsų. O dirba tikrai aukštai – LRT devynaukštyje, pačioje pakraigėje. Apsuptas išradingų meno objektų, nepaprastai kruopštumo „užrašytų“ portretų, studijoje V. Mackevičius šeimininkauja lyg modernių laikų Faustas, „paniekinęs žemės vylingus sapnus“. 

Architektūros studijas baigęs vaikinas kūrė interjerus, kai kartą vienas užsakovas bestelėjo į tuščią baltą sieną ir pasakė: „Štai tau plotas, nutapyk ką nors.“ Jautė, kad Vladimiras turi „dailininko geną“. Tada ir prasidėjo tikras menininko kelias, per penkiolika metų vainikuojamas sėkmės – Rusijoje, Kinijoje, Vakarų Europoje.

Vladimiras atsiriboja nuo kūrėjų, kuriems rūpi tik pinigai. „Jie išdūrinėja žmones. Tiesiog prašo pinigų, o meno kūriniai „tik dėl vaizdo“, pseudoargumentas. Kiekvienas melas didina skolą tiesai, anksčiau ar vėliau reikės susimokėti“, – įsitikinęs LRT.lt pašnekovas.

Kultūros ikonų portretus ne paišo, o užrašo. Veido bruožus vaizduoja ranka vingiuojamais tekstais iš jų kūrybos. Darbas reikalauja begalinės savitvardos, disciplinos, susikaupimo ir... apsauginės kaukės. Ne, ne dėl pavojaus užsikrėsti koronavirusu, o higienos, baimės sugadinti kelių dienų darbą, jei netyčia norės pasirodyti koks pasalūnas čiaudulys.

– Apsilankius tavo studijoje ir internetinėje svetainėje netrunka paaiškėti – esi labai kūrybingas žmogus. Kaip manai, kas lemia meno kūrinio atsiradimą? Iš ko jis randasi?

– Tai gyvenimo būdas. Akis, kuri pastebi daugiau, mato tai, ko kiti nepastebi. Kūrinio atsiradimas – įvairiapusis procesas. Idėjos sklando visur: perskaitytose knygose, pamatytame filme, išgirstoje istorijoje ar tiesiog minčių sekoje. Vizija gali atsirasti galvoje ir persikelti į eskizų knygelę, kurioje praleis net ir keletą metų, neišvydusi dienos. O gali ir tuoj pat įgyti formą.

Esu linkęs fiksuoti kuo daugiau aktualių ir potencialių idėjų, viską užsirašau. Taip lengviau, galva nesunaudoja energijos išsaugoti tam, kas sugalvota. Be to, visada atsiranda laisvos vietos naujiems sumanymams ateiti.

– Kokias pagrindines savo kūrybos temas įvardytum?

– Pagrindinės, fundamentalios temos yra kelios: dvasinė ekologija ir socialinė tema, gamta. Ryšys su savimi ir aplinka.

– Kokiomis meninėmis technikomis „išsisakai“ šiandien?

– Kuriu trijose disciplinose: tapybinė, grafikos ir „found object“. Kategoriškai nesutinku su nuomone, kad reikia laikytis vienos „kalbos“. Tai stabdo ir apriboja. Na, nebent tai principinė ištikimybė ar senoji mokykla. Šiais laikais tiek daug disciplinų, tiek daug plotmių tyrinėti save kaip kūrybinę asmenybę.

Šiais laikais tiek daug disciplinų, tiek daug plotmių tyrinėti save kaip kūrybinę asmenybę.

– Esi sukūręs pluoštą grafinių portretų iš tekstų. Kaip renkiesi asmenybes, kurias portretuoji?

– Nesirenku. Visos jos turi vienokį ar kitokį ryšį su manimi. Jų spektras platus: yra muzikantų portretų, ypač daug rašytojų. Muzikantai lėmė mano nuotaiką. Rašytojai ugdė ir plėtė manąjį pasaulį. Knygos – puiki galimybė pergyventi daug kitokių gyvenimų, patirti ir pakeliauti nejudant iš vietos.

– Ką dabar skaitai?

– Igorio Stravinskio biografiją. Įvairiapusė asmenybė.

Spygliuotas charakteris

– Kokiai šiuolaikinio meno formai labiausiai simpatizuoji šiandien? Ar galetum išskirti vieną?

– Vienos – ne. Stebėdamas pasaulinį meno lauką, įvairių meno krypčių vystymąsi, matau platų formų spektrą. Patinka stebėti skulptūros transformaciją, jos kontaktą su aplinka ir aktualijomis. Skiriu daug dėmėsio šiuolaikinės tapybos raidai. Stebiu ir mokausi.

– Kokią vietą savo kūryboje skirtum humorui?

– Vieną pagrindinių. Apie svarbius, ne visada teigiamus dalykus galima kalbėti ironiškai. Suprantu, kad šiuolaikinis menas dažnai demonstruoja „spygliuotą charakterį“. Mano spygliai balti ir linksmi, lyg eitum į kovą su šypsena.

– Keliauji ir į Rytus, ir į Vakarus. Kuriai krypčiai teiki daugiau dėmesio, jauti daugiau simpatijų?

– Tai nuolat kintanti situacija. Stengiuosi pasidalyti savo mintimis kuo plačiau. Dabar daugiau dėmesio skiriu Europai. Visai neseniai užsidarė mano autorinė paroda „Laisvas žmogus“ Berlyne.

– Susidariau įspūdį, kad tau neblogai pažįstama Rusijos šiuolaikinio meno scena. Kaip manai, kuo jai patrauklūs tavo menai?

– Manau, drąsa. Toje valstybėje galioja nematoma, bet griežta cenzūra. Šiuolaikiniam menui ten nelengva.

Dešimtmetė kolekcininkė

– Kad kiekvienas menininkas sulaukia užsakymų, turbūt jokia naujiena. Tai ir pripažinimo ženklas. Kokių keistų užsakymų esi gavęs, įvykdęs?

– Iki šiol negaliu pamiršti (jei tai galima pavadinti užsakymu), kai dešimtmetė mergaitė atėjo su tėvais į studiją ir iš savo santaupų užsakė paveikslą. Per TV pamatė reportažą, labai patiko mano kuriama serija gamtos tema. Patyrimas, kad tokie jauni žmonės domisi menu, ištirpdė širdį. Norėjau gražinti tėvams pinigus, bet šie griežtai atsisakė sakydami, kad taip darbo užsakymas praras prasmę.

Taip tarp mano užsakovų atsirado jaunoji kolekcininkė. Nuo tada su malonumu kviečiu ją į visas savo parodas, dalinuosi naujomis idėjomis, išklausau jos nuomonės. Vaikai turi intuiciją, mato širdimi – jokios kaukėtos diplomatijos ar perdėto takto.

– Gyvename didžiuliame informacijos sraute, jame lengva pradingti. Kaip žmonės atranda tavo kūrybą?

– Turiu komunikacija užsiimančią komandą. Naudojame visus šiuolaikinius informavimo įrankius nuo parodų rengimo iki socialinių tinklų. Sutinku, gana sudėtinga išsiskirti sraute, tačiau tai skatina unikalių, ryškių, aktualių meno formų atsiradimą. Tai nuolatinis judėjimas. Nėra vėjo – imi į rankas irklus.

Tuo pačiu grėbliu

– Kas yra šlovė ir kas – nesėkmė? Teko jų patirti?

– Teko, manau kiekvienas kūrėjas tai patiria...

Malonu, kai tavo darbai paveikia žmonės. Jie neša tą žinutę kitiems. Kai žmogui, kuriam šiais laikas viskas įdomu tik tą akimirką, su kūriniu praleistas laikas nenueina veltui.

Nesėkmė – kai tavo darbai niekaip nerezonuoja tose akyse, kurioms rodai.

Nesėkmė – kai tavo darbai niekaip nerezonuoja tose akyse, kurioms rodai. Abejingumas yra baisiausias dalykas ne tik kūryboje. Pasitaikė ir vidinių nesėkmių, kai ilgai gryninamas kūrinys niekaip neįgydavo norimos formos. Tai geros pamokos. Jas išmoksti ir – eini toliau. O jei nepasimokei – gauni tuo pačiu grėbliu dar kartą.

– Ar esama tokio reiškinio kaip lietuviškas menas? Ar menas gali būti nacionalinis?

– Menas neturi tautybės. Inspiracijos šaltinių daug, saviraiškos kalbų – begalė. Kūrybinės kryptys viena kitą papildo, veikia. Kartais impulsas idėjai gali ateiti iš labai toli.

– Kokia meno svarba, kokia menininko profesijos reikšmė, misija?

– Misija daugialypė. Bet kuria kūrybos forma paliesti fundamentalius dalykus, užčiuopti gražiausiais žmogaus savybes, ugdyti jį. Sukelti emociją. Reflektuoti ir fiksuoti aktualius procesus, laiką. Savianalizė. Menininkas yra kūrėjas, rodantis naujus kelius.

Suprantama, yra ir kitokių kūrėjų, teikiančių prioritetą finansams. Šiais laikais dažnai menas – tai žmonių išdūrinėjimas. Dailininkai tiesiog prašo pinigų, o meno kūriniai „tik dėl vaizdo“, pseudoargumentas. Kiekvienas melas didina skolą tiesai, anksčiau ar vėliau reikės susimokėti...

Tiesiog kūryba – estetinis pasaulio ir savojo „aš“ gerinimas. Nuoširdumas – svarbiausia kūrybos taisyklė.

Meno kūrinys – tai emocija, o materialiu pavidalu tai forma, primenanti sielos ir minties šilumą.

Kartais labai naudinga į save pažvelgti kitų akimis.

– Kaip reaguoji į kritiką, kreipi dėmėsį į pastabas?

– Kreipiu, jei jos konstruktyvios, pagrįstos. Kartais labai naudinga į save pažvelgti kitų akimis. Tėra tik vienas būdas išvengti kritikos – būti niekuo, nieko nedaryti, neprabilti.

Kasdien geresnis nei vakar

– Kokių stebuklų ar pokštų kūryboje iškrečia meilė?

– Meilė yra didžiausia sąjungininkė, dažniausiai palaikanti ir neretai inspiruojanti. Dažnai su savo sužadėtine Egle dalijuosi sumanymais dar pradinėje jų stadijoje. Smalsu pamatyti kūrybos procesą artimųjų akimis. Taiklios Eglės pastabos dažnai dar labiau išgrynina kūrinį.

– Kaip apskritai atėjai į meno pasaulį?

– Manau, meno pasaulis atėjo pas mane, jei dar tiksliau – pasirinko. Pirma kartą į mane atkreipė dėmesį Moksleivių rūmų tapybos mokytoja, buvau septynerių. Vėliau tai tęsėsi mokyklos sąsiuvinių paskutiniuose puslapiuose – ir niekur daugiau.

Po mokyklos stojau į architektūrą. Projektuojant interjerus vienas užsakovų spontaniškai paprašė nutapyti paveikslą. Paėmęs teptuką viską supratau.

Laukiu naujos dienos, nes tai dar viena proga įkvėpti gyvenimo, dar viena galimybė kurti.

Dabar kiekvieną dieną įsitikinu, kad esu savo kelyje. Drąsiai einu juo, nors ir nelengva. Dalijuosi mintimis, kasdien mėginu būti geresnis nei vakar. Žinau, drąsiems likimas padeda... Kasdien suprantu, kad kūryba kur kas daugiau, nei „man viskas gerai, o dar aš neblogai piešiu...“

Turiu ambicijų, visi turime. Ir visi joms tarnaujame. Svarbiausia, kad nebūtų destruktyvios. Toliau tik geriau. Daugelis žmonių baimingai žvelgia į ateitį, nes nėra jos suplanavę. O aš laukiu kiekvienos naujos dienos, nes tai dar viena proga įkvėpti gyvenimo, dar viena galimybė kurti.

– Ko palinkėtum kitiems menininkams?

– Maitinti asmeninę filosofiją, nepamiršti saviugdos, kūryboje būti nuoširdiems, mylėti – save, artimą, aplinką. Kūryba – ne virtuoziškumas, kūryba – visų pirma meilė.

Darykite tai, kas prisotinta prasme, o ne nauda. Būkite savamoksliai, nelaukite, kol jus gyvenimas pamokys.

Nedovanokite savo kūrinių į dešinę ir į kairę, nes žmonės iš tiesų vertina tik tai, už ką moka.

Nedovanokite savo kūrinių į dešinę ir į kairę, nes žmonės iš tiesų vertina tik tai, už ką moka.

Reikia nepamiršti, viskas prasideda nuo minties. Mintis – visko pradžia, tačiau mintį galima kontroliuoti. Mintys kaip upė – jokia užtvanka jų nesustabdys. Lai teka. Svarbiausia treneruotis – nuolat mąstyti. Ką žmogaus protas gali suvokti, kuo patikėti – tą gali ir pasiekti.