Kultūra

2020.04.04 19:42

Aušra Kaminskaitė. Dievų mašinas užkuria žmonės

Aušra Kaminskaitė, scenos menų kritikė2020.04.04 19:42

Kiek žmonių susigundytų pamatyti kūrinį, apibūdintą audiovizualine dvylikos garsiakalbių instaliacija? Asmeninė patirtis sako, kad dauguma šiandien sugalvojamų scenos meno pasirodymų žanrų pavadinimų ar apibūdinimų, turinčių paaiškinti žiūrovams, kokio kūrinio tikėtis, neretai atstumia pernelyg įmantriu skambesiu.

Tokie pavadinimai sufleruoja meno kūrinius, kuriems suprasti reikia specialaus pasiruošimo. Drauge nestinga pavyzdžių, kai po išradingais (net jei tiksliais) apibūdinimais slepiasi gana abstraktūs darbai arba kūryba, kurios esmę nusakyti paprastai nelengva net autoriams.

Apie tai mąstyti paskatino „Olympian Machine“ – scenos kūrinys, pavadintas audiovizualine dvylikos garsiakalbių instaliacija, sukurtas kompozitoriaus Arturo Bumšteino ir kuruojamas svarbiausio Lietuvoje šiuolaikinės operos prodiuserio „Operomanija“. Renginio pabaigoje aplankė šioks toks nusivylimas – jei aprašymas nebūtų iš anksto nuteikęs pasyvaus (tad, tikėtina, nuobodaus) veiksmo stebėjimui, būtų buvę lengviau prisikalbinti drauge eiti didesnę kompaniją, patikinant žmones, kad laukia išties įdomus vakaras. „Olympian Machine“ – jautrus, įvairiapusiškas, ironiškas ir dinamiškas kūrinys, siūlantis valandos trukmės muzikalią monologų režisūrą ir nuolatinę prasmių kaitą.

Į salę žengiantys žmonės pasitinkami ramia, meditacine muzika, kuri keičiasi, tačiau nenutyla iki pat renginio pabaigos. Pradžioje į sceną kyla Bumšteimas ir perskaito keleto puslapių ilgio „Iliados“ mito santrauką. Tuomet prasideda dvylikos balsų polilogas – iš dvylikos skirtingų dydžių ir formų kolonėlių pasigirsta skirtingo amžiaus, profesijų (daugiausiai – susijusių su kultūros sritimi), charakterių asmenų bandymai prisiminti, kas vyko ką tik perskaitytoje istorijoje, ir tai interpretuoti.

Devintoje klasėje buvome priversti skaityti Homero „Odisėją“. Atrodė, jog suprasti kūrinio siužetą ir, juo labiau, jį interpretuoti yra nepaprastai sunku dėl brandos ir apsiskaitymo stygiaus. Pirmieji per „Olympian Machine“ iš kolonėlių pasigirdę tekstai paliudija, kad suaugusiems suvokti Homero užrašytą mitologiją ne ką lengviau nei paaugliams.

Audiovizualinės instaliacijos tekstas sudėliotas temų bei motyvų, pasikartojančių refleksijose žmonių, kurie kadaise (lygiai kaip vakarą susirinkę žiūrovai) išgirdo „Iliados“ santrauką ir buvo paprašyti atpasakoti, ką pamena. Deja, analizuoti, kokios mito temos įsimintiniausios šiuolaikiniam žmogui, nėra pakankamai pagrindo, nes tam tikri žodžiai ir reakcijos nurodo, kad kai kurios svarstymų temos pasufleruotos kūrinio autorių.

Nesunku pajusti, kad vienas ar du kalbantieji mitą neblogai žino iš anksčiau. Visų kitų įspūdžai prasideda sutrikimu (netgi lengva panika) ir pasibaisėjimu savo trumpa atmintimi. Keletą pirmų minučių po Bumšteino skaitymo girdėti pauzės, jas užpildyti bandantys bereikšmiai garsai, savikritika bei pasipiktinimo kupinos pastabos, pažyminčios, kad gauta informacija absoliučiai nereikšminga, todėl neverta ja apkrauti smegenų. Kokią žinią gauna žiūrovai, greičiausiai taip pat sutrikę ir pamiršę, kas jiems buvo perskaityta?

Karo veiksmų ir intrigų istorija pernelyg sudėtinga, kad žmonės ją įsimintų ir pasimokytų. Nepaprastai ironiškai skamba 21 amžiuje pasaulį kuriančių žmonių bandymai apgraibomis apibūdinti mitais apipintą Trojos karo reiškinį. Šiandien vadinamosios pažangios visuomenės atstovai kritikuoja neapykantą „kitokiam“, primindami, prie kokių pasekmių tai privedė per Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau retai kalbama, jog mokytis iš istorijos žmonės nelinko ne tik pastarąjį šimtmetį, bet visą savo egzistavimo laikotarpį.

„Olympian Machine“ tekstas nuosekliai ir lengvai „pravažiuoja“ daugybe temų: atminties, žmonių žiaurumo, moterų padėties, karo (tiek tarp priešų, tiek tarp draugų ar šeimos narių), poreikio statyti sienas, tylos, prasmės paieškų. Akivaizdu, kad aktualijos šiandien yra nepasikeitę, tad kodėl taip sunku įsiminti mitų siužetus bei prasmes? Greičiausiai dėl kalbos ir informacijos priėmimo įpročių kaitos. „Iliada“ – ilgas, eiliuotas ir poetiškas tekstas, kuriame gausu nuorodų į istorinius kontekstus, mitologiją, metaforas. Tam, kad susitapatintum su tokiu kūriniu ir patirtum atpažinimo džiaugsmą, svarbu turėti platų kultūrinį kontekstą ir pakankamai laiko įsigilinimui.

Retai kalbama, jog mokytis iš istorijos žmonės nelinko ne tik pastarąjį šimtmetį, bet visą savo egzistavimo laikotarpį.

Šiandien „Iliados“ istorijų ir prasmių perteikimui kur kas geriau tiktų tokia stilistika, kokią matėme neseniai pasirodžiusiame žurnalo „Girls girls girls“ sukurtame „Be a Lady They Said“ vaizdo klipe – tokiu atveju Homero užrašyta istorija galėtų tapti analogišku darbu apie vyrų patiriamą spaudimą būti stipriąja lytimi ir kasdien įrodinėti savo vertę.

Nuvarginę žiūrovus iki absurdo sudėtingu siužetu ir nuteikę varginančiam kūriniui, „Olympian machine“ autoriai tuoj pat sugriauna šį įspūdį, iš kolonėlių transliuodami lygiai tokią pačią įrašuose kalbančiųjų būseną. Solidarizuojantis su nieko nesuprantančiais žiūrovais, pastarieji palenkiami į kūrinio pusę. Tokia taktika – sąmoningai ar ne – naudota ir 2013-aisiais statytame šokio spektaklyje „Contemporary?“, kur didžiausias džiaugsmas žiūrovus apimdavo po keliolikos minučių nuobodaus ir nieko nereiškiančio judėjimo ant žemės vienam kūrėjų sustabdžius spektaklį ir paklausus, tai ką jie čia po galais daro? Tuomet spektaklis išsivystė į šiuolaikinio šokio kūrėjų savirefleksiją, kurioje, remiantis šokio pasauliui puikiai pažįstamais motyvais bei tiesiog geru humoro jausmu, buvo legitimuota žiūrovų teisė nesuprasti meno kūrinio.

„Olympian Machine“ kūrėjai dekonstruoja Homero užrašytą graikų mitą, niveliuodami jį iki netvarkos dvylikoje skirtingų protų, o tuomet, manipuliuodami tekstais ir jungdami juos tematiniu pagrindu, sukuria istorijai naują tvarką ir logiką. Toks pasakojimas sklinda iš skirtingų dydžių ir formų kolonėlių – juodų, sustatytų ant aukštų stovų, jei pasirodymas vyksta didesnėje salėje, arba įvairiaspalvių, sustatytų ant žemės, jei salė nedidelė. Norėtųsi, kad aplinkybės dažniau leistų spektaklį rodyti didesnėse erdvėse, nes iš aukštai ir iš toliau bylojantys balsai padeda kurti įspūdį, kad žiūrovams byloja Olimpo dievų dvyliktukas (nes kalne negalėdavo būti daugiau kaip dvylika) – fiziškai galingi, pranašaujantys, lemiantys likimus ir žmoniškų silpnybių nestokojantys asmenys. Pro kitų žiūrovų galvas stebint ant žemės sustatytus nedidelius prietaisus, dievybių pozicijas nesunku užimti patiems žiūrovams.

Šiandien „Iliados“ istorijų ir prasmių perteikimui kur kas geriau tiktų tokia stilistika, kokią matėme neseniai pasirodžiusiame žurnalo „Girls girls girls“ sukurtame „Be a Lady They Said“ vaizdo klipe.

„Olympian Machine“ pirmiausia yra muzikinis kūrinys, tačiau ne dėl nuolat fone skambančios muzikos, o dėl ritmingo ir melodingo balsų išdėliojimo, sukuriančio ginčus, pritarimus, minčių papildymus, nutildymus iš monologų žmonių, kurie parinkta tema tarpusavyje nesikalbėjo. Galbūt tiksliau būtų sakyti, kad kūrinys pirmiausiai skirtas ne dvylikai garsiakalbių, bet idėjos autoriui ir garso režisieriui (Ignas Juzokas), kurie, pasinaudodami dvylikos žmonių suteiktomis priemonėmis, sudėliojo ironišką ir daugiasluoksnę istoriją apie kultūros paveldo dekonstrukciją, savirefleksijos gebėjimus bei žmonių bejėgiškumą prieš gyvenimą.

Drauge su garso įrašo režisieriumi Ramūnu Jasučiu ir vaizdo projekcijos, apšviečiančios „kalbančias“ kolonėles, operatoriumi Ervinu Gresevičiumi jie pateikė puikų pavyzdį, kaip jungiant gyvų žmonių ir technologijų galimybes sukurti unikalią muzikinę kalbą, siūlančią malonumą analizuoti struktūrą ir/arba tiesiog atsipalaiduoti bei ironiškai pažvelgti į savo paties netobulą gebėjimą priimti kad ir pripažintą kūrybą.

Taip pat skaitykite