Kultūra

2020.03.06 19:14

Nacionalinėje galerijoje – ne „koks nors“ dailininkas, o pats Linas Leonas Katinas

Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.03.06 19:14

Menininkas Linas Leonas Katinas su paroda Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) lankosi iškėlęs kelias sąlygas: jo darbų nevadinti kūriniais, jų visumos – kūryba, ir apskritai kuo mažiau kvaršinti vieni kitiems galvą.

Kovo 6-ąją NDG atidaryta paroda „Raudona krisdama virsta balta“ kviečia pažvelgti į L. Katino mundus imaginalis – įsivaizduojamą pasaulį. Ir tai – jokia retrospektyva, iškart įspėja parodos kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė. Gal greičiau žaidimas „Atspėk Katiną“, t. y. mėginimas suprasti, ką jis mąstė tapydamas savo darbus ir apskritai iš kur imasi jo vaizdinija.

„Sėdėsiu ant žemės“

Pats menininkas nustebęs: jam toks dėmesys, tokia paroda – maloni staigmena. „Kad čia sėdėsiu, net nesapnavau. Bet ką padarysi“, – per parodos pristatymą žiniasklaidai kalbėjo L. Katinas.

Prieš tai, dalinantis kėdes prie konferencijos staliuko, pasigirdo jo balsas: „Sėdėsiu ant žemės“. Ir tos frazės pakanka, kad atsivertų vidinės dailininko nuostatos – nesitaikstymo, nepaklusnumo, nesusireikšminimo.

Tada parodos autorius pridūrė, kad niekada nemanęs būti ir „kokiu nors“ dailininku. Tačiau su ta etikete darbavosi ir kine, ir teatre. „Nesakyčiau, kad dailininko vardas labai garbingas. Dažnai net bloga lemiantis. Šeimai, aplinkiniams“, – kalbėjo jis.

Geriausiai, prisipažįsta, jausdavęsis arklidėse, kai likimas jį įsuko į Riešės žirgyno orbitą. Nemažai laiko praleido garde, dar tiek – balne, atsidurdavo ir ant žemės. „Bet, matot, likau gyvas“, – kalbėjo gyvas parodos autorius.

Kas yra tapyba, kuo toliau, tuo jam mažiau aišku. „Tai tikrai ne rojus, ne dangus ir ne debesėliai. Ji reikalauja išsiploti iki batų raištelių. Labiausiai tapybai kenkia poza, baleto terminais kalbant. Nes ji turi būti gyva, nors tai fiziškai ir neįmanoma“, – sakė L. Katinas.

Tada prisiminė glumindavęs giminaičius Amerikos lietuvius, vaikystėje su miškiniais prie Verknės švęsdavęs Velykas, Kūčias, pliekdavęs kortomis, o Labanore, vietiniams prisistatęs vandens matuotoju, varydavęs naminę, bendraudavęs su juodvarniais.

Katinas kaip meno tendencija

Parodos kuratorei L. Katinas prisipažino visą gyvenimą turėjęs bėdų dėl rėmų. Taip sakė apie drobes, tačiau radosi reikšminga dviprasmybė: „Linas iš tiesų neįrėminamas, ir vienas didžiausių mano motyvų buvo pamėginti tai padaryti. L. Katinas pats yra kaip tendencija, meno srovė, 20 amžiaus antrosios pusės lietuvių dailėje nėra nieko panašaus“, – teigė J. Marcišauskytė-Jurašienė.

Kad surinktų dailininko darbus parodai, jai teko pasibelsti į tris dešimtis durų, aplankyti daug privačių asmenų. Didelę dalį L. Katino drobių paskolino MO muziejus.

Parodoje „Raudona krisdama virsta balta“ atskleidžiamas architekto L. Katino virsmas į tapytoją, taip pat paralelinės jo visatos – kino ir teatro dailė, budizmo išpažintys, ilgos vasaros Labanore, pedagoginė veikla.

Parodos pavadinimas atsirado iš vieno L. Katino darbo santrumpos: „Projektas erdvei, kur raudona krisdama virsta balta“. L. Katinas pats prisipažino, kad jo biografijoje tai labai svarbus paveikslas.

Parodos darbai aprėpia 50 metų tarpsnį. Ankstyviausių likę tik atvaizdai iš aplanko, kurį dailininkas apie 1965 metus įteikė stodamas į Lietuvos dailininkų sąjungą. O viena pirmųjų drobių yra 1966 metų ironiškas autoportretas. Paskutinis parodos darbas – mamos portretas, kurį tapė Lino tėvas Leonas Katinas, o sūnus 2017 metais jį užtapė „ant viršaus“.

Laisvės properša

L. L. Katinas (g. 1941) į tapybos lauką įžengė 20 amžiaus 7 dešimtmečio pabaigoje ir tapo vienu pagrindinių savo kartos menininkų avangardistų, stagnacinėje brežnevinio laikotarpio kultūroje suformavusių laisvos, eksperimentinės kūrybos properšą. Jo kūrybinė biografija, aprėpianti bene šešis dešimtmečius, niekada nesiliovė stebinti posūkiais ir transformacijomis.

L. Katino darbai nestokoja sveiko sąmojo, autoironijos, mėgavimosi žiežirbomis, atsirandančiomis chuliganiškai kryžminant sakralumą ir profaniškumą, pirmykštės ir kultivuotosios kultūros gemalus. Kosmologiškoje kūryboje vyrauja amžinos, cikliškos kaitos idėja, gimimo ir atsinaujinimo ratas.

Į tapybą perėjo baigęs architektūros studijas, naujoje srityje buvo savamokslis ieškotojas. Sovietinei tikrovei priešinosi pasitelkęs eskapizmo formas, Ezopo kalbą, karnavalinį juoką.

Parodoje eksponuojami darbai, archyvinė medžiaga, vaizdo dokumentai atspindi dailininko tebeinamą kelią nuo 7 dešimtmečio pabaigos iki dabarties.