Parodoje „Ornitologo sapnas“ Viktoras Paukštelis pristatė naujausių savo tapybos darbų kolekciją, kurios pagrindinis motyvas – paukštis. „Kai nerandu motyvo, tapau paukščius ir portretus, tai yra puiki terpė tapybos išraiškai“, – LRT.lt teigė V. Paukštelis.
Tapytojas tvirtino: „Šiuo laikotarpiu nenaudoju aštrių spalvų, todėl vienas tobuliausių paukščių – žvirblis.“ V. Paukštelis LRT.lt pasakojo, kad paukščius tapė ir prieš studijuodamas Vilniaus dailės akademijoje, tuomet – modernistinius, drąsius, ryškius.
Autoriui svarbus pasikartojimas. Jam patinka grįžti prie tų pačių siužetų, atrandant naują kokybę, daugiau įsigilinant, įsijaučiant.
V. Paukštelis iki tapybos studijų buvo žinomas kaip pianistas. Parodos atidarymo metu jis pagrojo Jeano-Philippe`o Rameau „Paukščių čiulbėjimą“ ir Franzo Liszto „Mefisto Valsą“. Menotyrininkė Raminta Jurėnaitė pastebėjo, kad muzikinė patirtis ir prigimtinis talentas padėjo V. Paukšteliui sėkmingai tapti tapytoju.
„Dauguma iš muzikos į tapybą atkeliavusių kūrėjų paveiksluose tarsi bando atkartoti savo muziką“, – pastebėjo R. Jurėnaitė ir V. Paukštelį įvardijo kaip vieną išskirtinių atvejų. Menotyrininkė, iš pradžių perėjimą į tapybą mačiusi kaip klaidą, dabar jaučiasi įtikinta V. Paukštelio pasirinkimu ir džiaugėsi jo savitu braižu: „Tai – retas abstrakcijos, naujojo siurrealizmo ir realizmo derinys.“
V. Paukšteliui aktualus gamtos saugojimo elementas: „Man asmeniškai svarbu būti taikoje su gamta.“ Per tapybą kontaktuodamas su gamta, V. Paukštelis primena ir žiūrovams apie chaosą gamtoje, vykstantį dėl žmogaus neatsakingos veiklos.
Jo paveikslo motyvu gali tapti negyvas, nuo medžiotojo besislepiantis plunksnuotis ar ženkliškas paukščio kūno kontūras-žemėlapis. V. Paukštelis stebi paukščius skirtingose situacijose, būsenose ir būviuose: „Tai darau įsikūnydamas į skirtingas stebėtojo pozicijas: ornitologo, kolekcionierius ar medžiotojo.“
Paukščio temoje galima įžvelgti simbolišką paralelę su autoriaus pavarde. „Savotiškai ironizuoju autoportretą ir savirefleksiją, pasitelkdamas žodžių žaismą“, – pasakojo autorius. Anot menininko, jo tapomuose paveiksluose susikerta pažinimas ir pažintis: „Pažinimu įvardinu norą moksliškai pažvelgt į paukščio struktūrą, anatomiją ir formą. Pažintimi – norą įsijausti-humanizuoti tapomą objektą, atrasti jame sau artimų detalių.“
V. Paukštelis teigė: „Man svarbi būsena, kurią sukelia tapomas objektas ir paukščio įvaizdis veikia labiau kaip abstrakti forma, terpė tapybai.“ Kiekvienam paukščio motyvui jis sąmoningai renkasi skirtingą tapybinę raišką – nuo realistiškos iki abstrakčios, nuo spalviškai praturtinos iki beveik monochromiškos.
Tapytojas įsitikinęs, kad kiekvienas motyvas reikalauja skirtingo tapybinio sprendimo. „Eksperimentuoju su dažo konsistencija, koliažuoju akvareliškai nulietus plotus, eskizišką piešinį su ištapytomis detalėmis bei pastoziškais potėpiais. Man tai siejasi su paukščio kaip gyvo organizmo, kurį sudaro griaučiai, raumenys bei vidaus organai, lengvos, virpančios plunksnos, struktūra“, – komentavo V. paukštelis.
V. Paukštelis priminė gyvenimo trapumą ir ragino kūrėjus gerbti vienas kito kūrybą. Kūryboje jam svarbus ir originalumo klausimas: „Tapydamas negyvą paukštį, suvokiu, jog negaliu jo nutapyti visiškai autentiškai, nes žinau, kaip tai jau yra tapę mažieji olandai, Jeanas Simeonas Chardinas ir Michaelas Borremansas.“
Autorius vis tik pastebi, kad jo paveikslai tampa šiokiu tokiu minėtųjų paveikslų aidu. „Todėl parodos pavadinime naudoju sapno sąvoką, kuri yra kultūrinės sąmonės, konkrečiau – kultūrinės atminties, nevalingai „aplankančios“ kūryboje, metafora“, – paaiškino V. Paukštelis.
„Galbūt kūrinio autentiškumą nurodo individualus santykis su tapomu motyvu, kai ieškai būdų, kaip atskleisti jame užslėptus spalvinius kodus, potėpių pagalba perteikti subjektyviai suvoktas prasmes ir nuotaikas“, – retoriškai klausia menininkas.
Paroda Vilniaus rotušėje veiks iki kovo 31 dienos.
