Kultūra

2020.03.03 19:48

Legendinio alaus baro – restorano „Tauro ragas“ architektas: šiandien nyksta Lietuvos architektūrinis veidas

LRT PLIUS laida „Stop juosta“, LRT.lt2020.03.03 19:48

LRT PLIUS laidos „Stop juosta“ komanda keliauja į Vilnių, kuriame pradės prarastų sovietmečio kavinių ir restoranų kultūros paieškas.

Prieš pradedant maršrutus Vilniuje, laidos komanda kalbino Lietuvos architektą, dailininką, prof. Algimantą Mačiulį, greitai švęsiantį savo garbų 90-metį. „Šiandien nyksta Lietuvos architektūrinis veidas, kuris, prasidėjęs tarpukariu, buvo kūrybingai tęsiamas ir sovietmečiu“, – pasakoja architektas.

Pagrindinė Vilniaus girdykla ir pirmasis jos eskizas

Vienas žymiausių architekto darbų – alaus baras ir restoranas „Tauro ragas“, veikęs 1974–1994 metais. Restoranui dailininkas Eugenijus Gūzas suprojektavo originalius baldus ir įrangą. Prie baro 1975 metais pastatyta ir Stepono Šarapovo skulptūra „Tauras“.

„Nors „Tauro ragas“ ir nėra didelis projektas, bet apie jį liko labai daug gražių prisiminimų, žmonės iki šiol apie jį kalba. Tuo metu mieste labai trūko aludžių, tad valdžia nusprendė pastatyti vieną pagrindinę „girdyklą“ Vilniuje, kuri būtų visai šalia alaus ir gaiviųjų gėrimų gamyklos „Tauras“ ir alus į barą galėtų atitekėti vamzdžiais. Tačiau taip neįvyko, bet man buvo labai įdomu projektuoti tokio pobūdžio projektą“, – prisimena pašnekovas.

A. Mačiulis pasakoja: „Tuo metu į pagalbą pasikviečiau Eugenijų Gūzą, kuris yra didis baldų įrangos meistras. Tada buvo madingas brutalizmas – tokia architektūros kryptis, kurioje madingi grubūs, neapdailinti betono paviršiai, šiuo atveju nešlifuotą dolomitą gavome iš Estijos. Tai buvo didžiulis kontrastas su ištaigingais to laikmečio baldais“.

„Pamenu eiles prie „Tauro rago“, ten būrėsi šauni publika. Vis dar prisimenu, kaip prieš futbolo rungtynes žmonės rinkdavosi čia aptarti būsimus rezultatus, o vėliau švęsdavo pergales arba pralaimėjimus“, – prisiminimais dalinasi architektas.

Įdomu tai, kad architektas A. Mačiulis išsaugojo ir pirmąjį „Tauro rago“ eskizą, kuris beveik nepakito nuo pastatyto aludės varianto. „Man visada labai įdomu, kaip gimsta pirmoji mintis, idėja. Pirmiausia, tai gimsta smegenyse, o tik paskui atsiranda projektas, planai, fasadai, maketas“, – darbo procesą apibūdina pašnekovas.

Kūrybinė architekto laisvė ir ydinga tendencija

Architektas A. Mačiulis džiaugiasi, kad savo laiku kurdamas turėjo laisvę: „Tuo metu architektai ir jų nuomonė buvo labai gerbiami, jie buvo tarsi miesto šeimininkai. Vieni ryškiausių 20 amžiaus 6 ir 7-ojo dešimtmečio lietuviškos architektūros kūrinių – restoranai ir kavinės: „Neringa“, „Palanga“, „Nykštukas“, o Kaune – „Tulpė“, „Orbita“.“

„Paraleliai tuo metu statėsi ir visuomeniniai pastatai – visi skirtingi, bet išlaikę vientisą stilistiką. Gaila, kad iš šio laikotarpio interjerų išliko tik „Neringa“. Įsigalėjo ydinga tendencija, kuomet, atgavus nepriklausomybę, pastatą įsigijęs savininkas būtinai pakeičia jo interjerą. Neįvertinama tai, kas žmogui brangu ir svarbu“, – įsitikinęs pašnekovas.

Architektūroje pasigenda dailės kūrinių

Šiais laikais architektas pasigenda ne tik kūrybinės laisvės, bet ir dailės kūrinių: „Skaudu, kad kartu su interjeru naikinami ir dailės kūriniai. Sovietmečiu buvo sugalvota, kad projekto sąmatoje reikia numatyti nuo 1 iki 3 procentų lėšų, skirtų tik meno kūriniams. Tai skatino kurti meno kūrinius ir buvo puiki parama menininkams.“

„Nors tuo metu vyravo okupacinė sistema, bet Lietuvos architektai, tęsdami Kauno moderniosios architektūros tradicijas, sugebėjo ir sunkiomis sąlygomis sukurti daug reikšmingų objektų su įspūdingais meno kūriniais, kuriuos vertėjo išsaugoti“, – mintimis dalinasi A. Mačiulis.

Pasak pašnekovo, dėl to kalti mūsų įstatymai. „Lietuvos įstatymai šlubuoja. Dabar vertinamas amžius – tik 100 metų sulaukęs pastatas gali pretenduoti tapti vertybe, tačiau tokio seno amžiaus pastatų išlieka mažai. Pavyzdžiui, atimkite iš Kauno modernizmą ir kas iš jo liks? Žmonės, atvykę į Lietuvą, pirmą įspūdį susidaro ne iš muzikos ar teatro, bet iš mūsų architektūros. Koks architektūros lygis – tokia ir kultūra“, – įsitikinęs architektas.

„Reikia mokėti atskirti, kur yra vertybės ir kur jų nėra“

Nors dabar madinga kalbėti apie iškilią tautos modernistinę architektūrą, sovietmečio periodas ir jo statiniai neretai pamirštami ir be gailesčio naikinami. Smalsu pasiteirauti, ar visi sovietinės architektūros statiniai verti sunaikinimo.

„Manau, kad reikia mokėti atskirti, kur yra vertybės ir kur jų nėra. Kurti reikia daug ir visą laiką, bet tai, kas yra vertinga, siūlau ne naikinti, o kaupti kaip aukso fondą. Taip bus subalansuota senosios ir naujosios architektūros darna“, – pasakoja pašnekovas.

Sovietmečio kavinės ir restoranai

Kiekviena sovietmečio kavinė Lietuvoje turėjo ne tik savo veidą, skonį, bet ir išskirtinę architektūrą, kurios dabar stipriai pasigenda šiuolaikinės maitinimo įstaigos: „Tuo metu kiekvienas restoranas kūrė savo aurą, atmosferą, kuri sudarė bendrą miesto įvaizdį. Tai – lietuviškoji modernistinė architektūra.“

„Dabar niekam miesto veidas ir įvaizdis nerūpi – nors praėjo trisdešimt metų ir esame laisvi, dabartinė architektūra vienodėja, vis dažniau statomi monotoniški stikliniai statiniai, nėra didesnių kūrybinių paieškų, pastatai tampa tarsi šachmatų lenta. Manau, kad reikia suteikti didesnes galias architektams, o ne komercijai. Turime veikti išvien, o ne kelti chaosą“, – šiuolaikinę architektūrą ir jos trūkumus vertina architektas.

Žinutė jauniesiems architektams: „perpraskite meną, kūrybą, o ne vien tik tuščią plotą“

Pasiteiravus, ko palinkėtų jauniesiems architektams, pašnekovas pabrėžia meninę architektūros pusę: „Šiais laikais labai sunku kažko linkėti, nes viską lemia pinigai, o ne meninė architektūros pusė. Mano palinkėjimas ne tik architektams, bet ir užsakovams būtų toks – perpraskite meną, kūrybą, o ne vien tik tuščią plotą.“

„Galvokite apie žmones, kurie čia gyvens, atraskite tarpusavio dialogą, mokėkite išgirsti vieni kitų nuomones. Tikiu, kai verslininkų intelektinis lygis bus aukštesnis, tada ir atsiras bendra kalba su architektais. Tokia yra mano vizija, toks tas įsivaizdavimas“, – jauniesiems architektams ir verslininkams linki žymus Lietuvos architektas A. Mačiulis.

Laidos „Stop juosta“ maršrutas nr. 109 – Vilnius. „Tauro ragas“ ir kavinė „Tauras“ – jau šį sekmadienį, 11:00 per LRT PLIUS kanalą.

Laidos anonsas:

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.