Kultūra

2020.03.06 09:45

Nuo šiurkščios itališkos tikrovės bėgusio Fellini pasaulyje pamaldumas pynėsi su pagonybe

LRT „Mažoji studija“, laida „Popiežius ir pasaulis“, LRT RADIJAS, LRT.lt2020.03.06 09:45

Gausioje Federico Fellini filmografijoje pagoniški įvaizdžiai poetiškai persipina su katalikiškais. Roma šiam italų kino režisieriui, laikomam vienu įtakingiausių ir geriausių 20 amžiaus kūrėjų, buvo milžiniškas, lyg lazanija sluoksniuotas, istorijų ir archeologijų palimpsestas, tik ir laukiantis, kol bus nufilmuotas.

Šiandien, kovo 6-ąją, filmu „Kelias“ (La strada) pradedama italų kino metro Federico Fellini 100-mečiui skirta retrospektyva. Visą kovą ir pirmoje balandžio pusėje penktadieniais LRT PLIUS rubrikoje „Europos kinas“ bus rodomi F. Fellini filmai „Kabirijos naktys“, „Amarkordas“, „Orkestro repeticija“ ir „Intervista“.

Klausykitės radijo įrašo:


Miracolo italiano nepasiekė skurdžių Pietų

Joks filmas taip neperteikia Italijos pokario „ekonominio stebuklo“ laikotarpio nuotaikos – fotoaparatų blykstėse skendinčio žavesio ir moralinės tamsos – kaip Federico Fellini juosta „La Dolce Vita“.

1960 m. sukurtas ir milžinišką populiarumą pelnęs filmas išgarsino pagrindinių vaidmenų atlikėjus Marcellą Mastroiannį ir Anitą Ekberg. Tačiau po rožiniu naujosios vartojimo idilės paviršiumi slėpėsi gerokai niūresnė tikrovė. Vadinamasis miracolo italiano nepasiekė šalies pietų, „kitos Italijos“, kur ir toliau viešpatavo tikras skurdas.

Šv. Sostas, jau stovėjęs prie II-ojo Vatikano Susirinkimo pertvarkų slenksčio, reiškė nepasitenkinimą dėl scenos, vaizduojančios Mastroiannio ir Ekberg šėliones Trevio fontane, ir siekė uždrausti filmą. Iš dalies dėl šios provokuojančios scenos 60-ųjų Roma tapo erotine dolce vita – „saldaus gyvenimo“ – fantazija.

Pompastiškas užmojis ir akį rėžiantis apsileidimas

Fellini nebuvo romietis. Garsusis italų režisierius gimė 1920 m. Riminyje, bet laikė Romą milžinišku žmogiškos šlovės ir žmogiškos klaidos klodu, kur lankytoją pasitinka miglose nugrimzdusios istorijos šimtmečiai. Nuo Fellini laikų mažai kas pasikeitė.

Kasmet vien Koliziejų užplūsta arti trijų milijonų turistų. Daugelis jų būna įkvėpti istorijų apie čia nukankintus krikščionis, bet juos apspinta lyg iš Fellini filmų nužengę sukčiai, kurie, apsirengę romėnų šimtininkų kostiumais, tik ir taikosi išvilioti atvykėlių pinigus. Nuo imperatoriaus Augusto laikų iki šių dienų Romoje kaip niekur kitur sugyvena pompastiškas užmojis ir akį rėžiantis apsileidimas.

1972 m. sukurtame puikiame Fellini filme „Roma“, kameros akis su meile žvelgia į apgriuvusį romėnų laikų akveduką, klaikų bažnytinės mados šou su nusipudravusiais kardinolais ir apsnigtą Julijaus Cezario statulą. Didžioji dalis barokinės Romos, kuri vaizduojama filme „La Dolce Vita“, buvo pastatyta 16 a. popiežiaus Siksto V-ojo, kuris į miesto atgaivinimo schemas įtraukė ir obeliskus, Imperijos laikais pagrobtus ir atgabentus iš Egipto.

Roma – istorijų ir archeologijų lazanija

Daugybę šimtmečių šie pagoniškos eros simboliai gulėjo aptrupėję ir apaugę piktžolėmis, kol Sikstas paliepė juos sutvarkyti ir pastatyti. Beveik visi šie obeliskai pasirodo Fellini juostose, tarp jų ir galingasis Vatikano stulpas, kurį pastačius į vietą 1586 m., kitas iškart išdygo priešais šv. Jono Laterane baziliką. Beje, ši bazilika buvo ir tebėra Romos katedra – o ne Šv. Petro, kaip mano daugelis turistų.

Gausioje Fellini filmografijoje pagoniški įvaizdžiai poetiškai persipina su katalikiškais. Roma Fellini buvo milžiniškas, lyg lazanija sluoksniuotas istorijų ir archeologijų palimpsestas, tik ir laukiantis, kol bus nufilmuotas.

Knygos „Amžinoji Fellini Roma“, tyrinėjančios pagonybės ir krikščionybės apraiškas Fellini filmuose, autorius, italų studijų profesorius Alessandro Carrera rašo, kad Fellini buvo katalikiškos dvasios menininkas, šlovinęs Romą kaip vietą, kurioje pagoniška ir krikščioniška praeitis susiliejo į vieną nedalomą darinį.

Krikščionišką atpirkimą jungė su lotynišku išsilavinimu

Be abejonės, „pagonybė“ yra krikščioniška sąvoka. Fellini gimė kaip katalikas ir mirė kaip katalikas. Jis buvo vienas iš scenarijaus bendraautorių 1950-aisiais Roberto Rossellinio sukurtam filmui apie šv. Pranciškų Asyžietį, o prie savo lovos visada laikė šv. Augustino „Išpažinimų“ tomelį.

Nors Fellini negarsėjo pamaldumu, greičiau jau atvirkščiai, paskutiniaisiais gyvenimo metais jis dalyvavo filmuojant Dantės „Pragarą“, kuris turėjo būti rodomas per italų televiziją. Fellini nebuvo pirmasis italų režisierius, ėmęsis didžiojo Florencijos poeto kūrinio.

Praėjusio amžiaus 8 dešimtmečio pradžioje Franco Zefirellis irgi filmavo Dantės „Pragarą“, o pagrindinio vaidmens atlikėju pasirinko amerikiečių aktorių Dustiną Hoffmaną. Nei Zeffirellio, nei Fellini „Pragaras“ nepavyko, tačiau abu režisieriai laikė Dantę garsiausiu ikireformacinės Europos rašytoju, kurio „Dieviškoji komedija“ krikščionišką atpirkimo viziją sujungia su klasikiniu lotynišku išsilavinimu.

Įtvirtino paslaptingus religinius reiškinius

Savo knygoje apie Fellini, Alessandro Carrera nuodugniai aptaria garsiąją „stebuklo sceną“ iš filmo „La Dolce Vita“, kurioje vaizduojama, kaip žurnalistai skuba pranešti žinią apie tai, jog Romos priemiestyje apsireiškusi Mergelė Marija. To meto Italijoje išplitę paslaptingi religiniai reiškiniai – liūdinčios Mergelės, verkiančios Madonos – paneigė visus materialistinio mokslo tvirtinimus, esą jam pavyko išnaikinti religinius prietarus.

Fellini, kuris bėgo nuo šiurkščios itališkojo neorealizmo tikrovės ir mieliau rinkosi stilizuotas holivudines fantazijas, buvo ypač imlus įvairioms paslapties ir malonės istorijoms. Pamaldumas Marijai filme „La Dolce Vita“ vaizduojamas su tam tikra satyra, bet sykiu ir su neslepiama simpatija.

Ankstyvojoje Fellini kūryboje apstu aliuzijų į tokias holivudines ekrano gražuoles kaip Mae West ir Rita Hayworth; kiti režisieriai mėgino mėgdžioti panašias feliniškas fantazijas apie audinės kailiais išsipuošusias raganiško būdo moteris (naujausias pavyzdys – Paolo Sorrentino), tačiau, kaip teigia Carrera, „felinizmas niekada neprilygs Fellini“. Garsiajame Fellini modernistinio šedevro – filmo „8½“ – finale svaiginanti Nino Rotos muzika padeda sukurti ypatingą pakylėjimo ir susitaikinimo jausmą, kurį beveik būtų galima pavadinti religiniu.

Tekstą pagal „Catholic Herald“ pranešimus parengė „Mažoji studija“ redakcija

Pasakojimas apie magiškąjį Fellini pasaulį – radijo įraše

Publikaciją LRT.lt parengė Vismantas Žuklevičius


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba, – jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.