Šiek tiek daugiau nei savaitė liko iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-mečio. Ir nors koronavirusas įneša tam tikrų korekcijų į viešų renginių tvarkaraščius (Seime kovo 11-ąją nevyks 30-mečio minėjimas, nes parlamento rūmuose atšaukti visi renginiai), tačiau neįtikėtiną dovaną šiai datai mums rengia Lietuvos dailės muziejus.
Kovo 10-ąją Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje bus atidaryta paroda iš Ukrainos nacionalinio istorijos muziejaus rinkinių „Ukrainos civilizacijos: nuo Tripolės kultūros, skitų aukso iki Maidano“, dar kitaip galima sakyti, kad į Vilnių atkeliauja skitų auksas.
Lietuvos dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas ir parodos kuratorius Skaistis Mikulionis „Dienos temoje“.
– Pone direktoriau, pasakiau „atkeliauja“, bet, kaip suprantu, geriau sakyti „atkeliavo“, nes paroda jau Vilniuje.
A. Gelūnas: Tikrai taip.
– Kuo ji unikali? Ar tiesa, kad šie eksponatai iš Ukrainos retai kada išvažiuoja ir yra tokių, kurie išvis nėra niekada išvažiavę?
A. Gelūnas: Taip, kai kurie išvis nėra išvažiavę, bet mes tokių turbūt į šitą parodą ir nesame atsivežę. Norėčiau pasakyti, kad šios parodos pirminė intencija buvo labai kukli – 12 eksponatų. Mes sakėme: „Duokite mums nors 12 parodyti Ukrainos kultūrinę įvairovę nuo seniausių iki šių laikų, supažindinti su tuo, kas jūs esate.“ Ir 12 eksponatų pavirto 80 eksponatų.
– Dabar yra atvežta į Lietuvą?
A. Gelūnas: Dabar yra 80 eksponatų ir turbūt 91 objektas, jeigu neklystu, nes kai kurie eksponatai yra kompleksiniai.
– O ką reiškia tame pavadinime Maidanas? Aš suprantu, kad tai yra Tripolės kultūra, skitų auksas ir staiga Maidanas. Kodėl Maidanas?
A. Gelūnas: Šioje parodoje bus 2 labai ypatingi objektai iš Maidano aikštės. Jie buvo sukurti Maidane to sukilimo, revoliucijos metu: vienas ištapytas šalmas ir ištapytas skydas, kuriame matome tą tridantį Ukrainos simbolį, kuris yra turbūt X–XI amžiaus simbolis. Jis labai senas, bet vėl išnyra kaip ukrainietiškos tapatybės, vienijančios tapatybės simbolis Maidane.
Mums buvo svarbu parodyti nuo seniausių ištakų iki visiškai nesenų kultūrinių, civilizacinių, pilietinių apraiškų. Tai yra supažindinimas su Ukraina, nes kai kalbame apie Ukrainą, tai žinome Kijevą, Kijevo Rusią, dar vieną kitą faktelį... Žinome, Maidanas vyko Maidane. Garsu, kaip ir mūsų revoliucija, kai prie Baltijos visi buvo susikibę rankomis – pasaulis žinojo. Bet mes norėjome nuosekliau, šiek tiek ištikimiau, akademiškiau parodyti visą spektrą nuo labai labai senų laikų.
– Tas labai labai – tai kada?
A. Gelūnas: 6 tūkst. metų yra seniausias. Senesnis negu seniausia Egipto piramidė. Tai yra „Tripolijos bobutė“.
– Ir mes matysime ją?
A. Gelūnas: Tikrai taip. Šiuo metu „Tripolijos bobutė“ jau yra atvykusi. Jau yra įdėta į vitriną, ieškoma apšvietimo, restauratoriai vertina būklę. Visi eksponatai yra Vilniuje.
– Pone S. Mikulioni, bet aš taip suprantu, kad didysis šitos parodos įkvėpėjas vis dėlto esate jūs? Muziejaus direktorius labai pasitarnavo tam, kad paroda atvažiuotų, bet jeigu ne jūs – tai kažin, ar kas būtų buvę. Šitai idėjai jau ne metai ir ne dveji.
S. Mikulionis: Taip, šita idėja turbūt kilo studijų metais mokantis Sankt Peterburgo dailės akademijoje, bet iš tikrųjų kilo dar anksčiau – turbūt pirmą kartą tuomečiame Leningrade, matant Ermitaže skitų auksą. Po studijų metų vėlgi teko bendrauti ne kartą su Ermitažo generaliniu direktoriumi. Jis pasakojo, kad bet kokia užsienio delegacija, bet kurios šalies vadovas, prašydamas parodos į savo šalį, paprastai pradeda kalbą nuo skitų aukso. Teko Vašingtone matyti panašius dalykus. Tikrai – daiktai unikalūs.
– Gerai, o tai kaip jums pavyko įtikinti tada ukrainiečius?
S. Mikulionis: Tikriausiai – abipusės simpatijos: Lietuvos parama Ukrainai, taip pat ir kultūrai, ir mūsų misija parodyti įvairovę, tos kultūros vertingumą, eksponatų grožį. Dirbo komanda žmonių, daug institucijų. Logistika priminė vos ne kovinę operaciją, nes apsauga, padėjo abiejų šalių policijos – ir Lietuvos, ir Ukrainos, saugo mus Lietuvos šaulių sąjunga, nes vyksta karas šalyje, galimos visokios istorijos. Darome viską, kad būtų ramu.
A. Gelūnas: Aš dar pridėčiau, kad buvo palankus Ukrainos nacionalinio istorijos muziejaus direktorės Tatjanos Sosnovskos požiūris. Ji žinojo mūsų instituciją, lankėsi Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, matė mūsų restauratorių lygį, ekspozicijas, darbo kultūrą dažnai pabrėždavo. Buvo palankus požiūris, todėl startinė pozicija dar prieš pradedant derėtis, diskutuoti dėl tų eksponatų skaičiaus – buvo pasitikėjimas.
– Tai čia ir jūsų nuopelnas, kad vietoj 12, kaip jūs tikėjotės, atvažiavo 80?
A. Gelūnas: Be jokios abejonės.
– Šią parodą globoja ir Lietuvos prezidentas, ir Ukrainos prezidentas, taip?
S. Mikulionis: Taip.
A. Gelūnas: Taip.
– O kiek užtruko, kol suderėjote, kad vis dėlto atvažiuoja ta paroda?
A. Gelūnas: Kijevui čia tenka unikali vieta mūsų kelionių geografijoje, nes Ukrainoje per savo labai trumpą direktoriavimo laikotarpį – kaip tik 11 mėn. šiandien – teko apsilankyti du kartus. Pirmą kartą tiesiog apsilankėme ir pasiuntėme tokią žinutę, kad būtų gerai, kad labai norėtume. O rudenį, kai apsilankėme, jau ėjome per vitrinas, fotografavome eksponatus ir sakėme: „Šitą duodate? Neduodate, gerai. Tada šitas galėtų keliauti? Galėtų.“ Buvo jau išsamus atrankinis darbas.
– Tai per 11 mėn.?
A. Gelūnas: Per žymiai mažiau, per pusmetį, galima sakyti. Nesinorėjo skubėti šiek tiek ir Ukrainos pusėje, nes baigiasi direktorės kadencija. Natūralu, kad ji norėjo būti parodos atidaryme Vilniuje. Galima sakyti, kad čia yra pusmečio iniciatyva, labai sunkiai dirbant, ką minėjo kolega Skaistis Mikulionis. Tikrai daugybė žmonių įtraukta ir daugybė gerų žmonių, kurie parėmė šitą projektą.
– Taip, mes apie tai dabar ir pakalbėkime. Pirmiausia pakalbėkime apie tai, ką jūs jau pradėjote kalbėti, kad ji yra labai saugoma. Kaip tokia paroda keliauja? Mes matome tokį vaizdelį, kai policija atlydi autobusiuką į muziejų, bet jis turbūt atkeliauja ne lėktuvu?
S. Mikulionis: Lėktuvu atskrenda, nes vežti žeme – per didelė rizika tokiems eksponatams.
– Ar rizika yra dėl to, kad ekspozicija yra labai brangi, ar dėl to, kad iš Krymo?
S. Mikulionis: Tai pats saugiausias būdas. Konsultavomės ir su policija dėl apsaugos, ir su savanoriais, su saugos tarnybomis. Pasirinktas buvo pats optimaliausias būdas. Tie daiktai trapūs, juos geriau skraidinti lėktuvu. Be abejo, nepaprastai svarbus dalykas yra dailės kūrinių draudimas. Mums čia pasisekė, kad jau 10 m. draugavome su draudimo kompanija BTA.
– Kiek įkainota šita paroda?
S. Mikulionis: Apie 10 mln. eurų. Praktiškai tai yra rėmimas: nebūtų tos draudimo kompanijos – nebūtų šios parodos Lietuvoje, kaip ir gausybės kitų mūsų didžiųjų parodų.
– Prašau, pasakykit, o kaip muziejus pats pasirengė? Greičiausiai tai nebuvo taip paprasta, reikėjo ir muziejuje kažkokių korekcijų, kad būtų išdėstyta tokio brangumo paroda.
S. Mikulionis: Kurtas specialus dizainas. Padaryta viskas, kas įmanoma, kad ta paroda gerai atrodytų ir būtų saugi.
– Grotos, man sakė, yra atsiradusios, tiesa? Patys eksponatai kažkokiose neperšaunamose, nedūžtančiose erdvėse, kaip čia yra?
A. Gelūnas: Pirma mintis buvo visą muziejų vos ne geležies narvu apjuosti ir pastatyti kariuomenę, policiją, šaulius. Bet, aišku, atsiremiama į tikrovę. Yra sustiprintos grotos visur, yra geležinės žaliuzes, naujai įrengtas įėjimas, kad įėjimas būtų visą laiką kontroliuojamas, prie jo yra sargyba arba budėtojai, arba šauliai, arba policija, arba profesionali saugos firma. Mes tikrai labai rimtai pažiūrėjome į apsaugą, nes tokia paroda pasitaiko kartą per muziejaus gyvavimą. Mažų mažiausiai – tai yra dešimtmečio projektas.
– Žinau, kad šitai parodai jums nepavyko gauti finansavimo iš Kultūros tarybos. Tai kas finansavo tą parodą?
A. Gelūnas: Pirmą kartą nepavyko, dabar teikiame pakartotinai antram etapui. Nepavyko būtent todėl, kad ekspertų argumentas buvo, jog ši paroda per brangi Lietuvai. Ji yra labai brangi, labai išskirtinė ir mūsų prašomos lėšos nepasirodė didokos būtent apsaugai. Mes ne tik pusę metų tarėmės su Ukrainos puse, bet ir aktyviai ieškojome paramos. Ir, savo didelei nuostabai, ją radome: nuo Roberto Gabulo fondo Ukrainoje „Kunigaikščių Ostrogiškių karūna“ iki „JCDecaux“ – ačiū Žanetai Fomovai, visada mus paremia – iki minėto BTA, Užsienio reikalų ministerijos. Užsienio reikalų ministerija skyrė beveik visas savo lėšas, skirtas bendradarbiavimui su Ukraina. Ir, aišku, muziejus įdeda dalį savo vadinamųjų projektinių lėšų, gautų už bilietus.
– O bilietus įpirkti bus įmanoma?
A. Gelūnas: Bilietas – 5 eurai, o su nuolaidomis bus ir gerokai mažiau.
– Radau tokį tekstą, kad 2008 m. Trakų pilyje buvo eksponuojamas skitų auksas. Ir dabar mes sakome, kad „tai yra unikali paroda, pirmą kartą, kartą per gyvenimą“. Kas ten tada buvo?
S. Mikulionis: Ten galėjo būti privati kolekcija, nes Ukrainoje esantis skitų auksas yra saugomas Nacionalinės istorijos muziejaus padalinyje, Ukrainos brangenybių muziejuje, lauros teritorijoje. Tai yra, ko gero, vienintelė vieta Ukrainoje, kur jau 100 m. saugomas skitų auksas.
– Ar yra kokių nors požymių, kad koronavirusas sutrukdys parodos atidarymą?
A. Gelūnas: Aišku, nerimaudami stebime įgaliotų agentūrų ir ekspertų rekomendacijas bei požiūrį į masinius renginius. Aišku, ypač rimtai nuteikia atšauktas Seimo posėdis ir požiūris į didesnių susibūrimų žalą uždarose patalpose. Taip – ši paroda vyks uždarose patalpose ir nelabai didelėje salėje. Bet ar traktuoti kaip masinį renginį, ar ten bus tikrai tokios minios per atidarymą – sunku prognozuoti, gal daug kas bijos. Aišku, visada yra galimybė parodyti virtualiai.
– Kitą vertus, paroda prasideda kovo 10 d. ir baigsis tik liepos 12 d. Laiko yra.
A. Gelūnas: Laukiama ir prezidento Zelenskio vizito. Kiek žinau, abu prezidentai per vizitą tikrai parodą aplankys. Aš labai tikiuosi, kad virusas jau bus seniai pamirštas, vakcinos išrastos ir patvirtintos. Gal tai perteklinis optimizmas, bet muziejus negali nedirbti.
