Kultūra

2020.03.01 16:29

Libertas Klimka. Kovas – pirmasis pavasario mėnuo

Libertas Klimka,etnologas2020.03.01 16:29

Štai ir sulaukėme pirmojo kalendorinio pavasario mėnesio, žiemos šaltų nagų visai nepajutę. Sveikindamas malonius klausytojus su kovo pradžia, turiu gerą žinią: nagi į Lietuvą jau parskrido gervės. Pilkoji gervė, lotyniškai vadinama Grus grus – prieš pusšimtį metų buvo tapusi labai reta paukščių rūšimi mūsų gamtoje; o juk tai pats didžiausias mūsų sparnuotis. 

Beatodairiška melioracija sovietmečiu buvo beveik išnaikinusi mūsų gervių lizdavietes, kartu ir jų giminę. Pastaraisiais dešimtmečiais šių didelių ir grakščių paukščių vis gausėja. Gervės žiemoja gana toli – Šiaurės Afrikoje. O jų pavasarinių tuoktuvių šokiai tokie įspūdingi, kad senų senovėje pilkoji gervelė buvo pasirinkta meilės ir šeimos globos dievaitės įvaizdžiu. Ji vis paminima liaudies dainose „Lek gervė, lek gervelė per girias...“ Suvalkijos Novaraistyje, kur tūkstančiai gervių būriuojasi prieš išskrisdamos, vyksta ir pavasariniai jų susibūrimai.

O kas „padovanojo“ vardą pačiam kovo mėnesiui? Tikriausiai jis buvo taip pavadintas todėl, kad jo pradžioje iš pietvakarinių Baltijos bei Šiaurės jūrų pakrančių parskrenda kovai, vadinami ir kovarniais. Daug kovų žiemoja dabar miestuose; šis gudrus paukštis išmoko prisišlieti prie žmogaus gyvenimo.

Yra ir kita – istorinė mėnesio pavadinimo kilmės versija. Juk šį mėnesį ledus išneša upės, pradžiūsta keliai. Tad senovėje lietuvių kariai galėdavo išsirengti į žygius. Žinia, prieš tai atnašavę karo dievui Kovui arba Karoriui. O melsdavo jį pagalbos, kaip rašo istorikas Teodoras Narbutas, prisėdę ant balno gimtojoje pirkioje, šalia krosnies.

Gyvojoje kalboje galima išgirsti kovo mėnesį juokais „morčiumi“ pavadinant. Ar beatpažinsime, kad tai romėnų karo dievo Marso vardas, – dabar žodį tesiejame su katinų pavasarinėmis meilės varžytuvėmis. Mat senovėje žemdirbiai metus pradėdavo skaičiuoti nuo pavasario, taigi kovas buvo pirmasis, o vasaris – paskutinysis metuose. Taip būdavę ir senovės Romoje, ir mūsų krašte. Čia ir paaiškinimas, kodėl vasaris pats trumpiausias metuose; jis turi tik tiek dienų, kiek jam liko nuo kitų mėnesių. Ir tik keliamaisiais, kaip šiais, jam pridedama viena diena. Mūsų kalendorius – Romos imperijos kultūros paveldas, atėjęs į Lietuvą kartu su krašto krikštu. Tik mėnesių pavadinimus pasilikome savitus, atspindinčius tėviškės gamtos reiškinius. Nedaugelis Europos tautų tokią tradiciją beturi...

Kovo mėnesį įvyksta neįtikėtinai daug permainų gamtoje – sparčių jos žingsnių pavasariop. Juk dienos trukmė pasivys ir pralenks naktį; tai įvyks kovo 18–ąją dieną. Po poros dienų – kovo 20–ąją ir lygiadienis, astronominė pavasario pradžia, pažymima kaip tarptautinė Žemės diena. Ji skirta žaliosioms akcijoms, gamtos žaizdų gydymui.

Pirmosioms metų atskaitos dienoms visada teikta ypatinga reikšmė, manyta, kad jos nulemia visų metų orus, kartu ir žemės darbų sėkmę. Senolių išmintis sako: kokia pirmoji kovo diena, toks bus ir pavasaris; antroji atitinkanti vasarą, trečioji – rudenį. Toks tikėjimas paplitęs visoje Lietuvoje; tačiau įspėjama, kad skaičiuoti reiktų senuoju kalendoriniu stiliumi.

Pavasarį senovės lietuviai sutikdavo iškilmingomis apeigomis kaip mielą, ilgai lauktą svečią. Apie tai žinoma tik tiek, kiek randama istoriniuose šaltiniuose. Vyskupas Motiejus Valančius aprašo, kad Žemaitijoje pavasario pasitikti jodavę vaikinai, persiskyrę į dvi grupes. Vienos jų vadas turėdavo šventojo paveikslą, kurį stengdavosi lenktynėse paveržti kita grupė. Istorikas Teodoras Narbutas „Lietuvių tautos istorijos“ pirmajame tome, išleistame 1836 m., pasakoja apie pavasario šauktuvių paprotį Vilnijos krašte. Stojus jaunam mėnuliui, kai jau vakaro žaroje būdavo matyti plonas jo pjautuviukas, mergaitės bėgdavusios už kaimo į laukus tekančios saulės pasitikti. Jos pirmiesiems spinduliams nuauksinus žemę, grįždavo į kaimą, visus sutiktuosius sveikindamos su atėjusiu pavasariu ir linkėdamos gerų metų. Pavasariškos nuotaikos mieliems klausytojams ir aš linkiu...