Manipuliuoti žmogumi gali ne tik žmogus, bet ir politine sistema, žiniasklaida, reklama, religija. Kaukė tampa neatsiejamu kiekvieno kasdienybės atributu. Kaip šioje realybėje nepamesti savęs?. To klausia spektaklio „Spąstai“ autoriai. Spektaklis „Spąstai“ – bendras lietuvių prancūzų kūrėjų darbas, jau rodytas Prancūzijoje, Italijoje ir penktadienį vaidinamas Vilniuje.
Spektaklis „Spąstai“ nagrinėja santykių darbe temą: dvi kolegės susipažįsta darbe ir scena po scenos atsiveria tikrasis kiekvienos veidas. Režisierė, lėlininkė Jūratė Trimakaitė ir aktorė Kristina Mauruševičiūtė manipuliacijos žmogumi temą kuria ne tekstinėmis, o vaizdo priemonėmis.
Pasak jų, manipuliacijos tema natūraliai atvedė prie kaukių temos, nes kaukė neišvengiamas manipuliacinių santykių atributas. Buvo įdomu panagrinėti, kaip daiktai gali virsti personažais, įvaizdžiais, kaip per juos galima papasakoti atsiminimus ir perteikti žmonių istorijas.
„Dažnai žmonės, kurie nori apgauti, išvilioti, jie nėra nuoširdūs, jie prisidengia kaukėmis, kas egzistuoja visuomenėje. Aš pagalvojau, paimkime kaukių temą, o kaip galima tas kaukes padaryti. Mane suintrigavo, ar įmanoma sukurti kaukes iš objektų, iš biuro daiktų sukurti kaukes, kitas klausimas – ar tos kaukės gali būti mobilios, ar galima vartyti. Lipni juostelė kaip ašara bėgtų per skruostą, kad žiūrovas matytų objektą, o ne tradicinę kaukę“, – pasakoja J. Trimakaitė.
Neatsitiktinė spektaklyje vyraujanti raudona spalva. Ji pasirinkta kaip manipulianto spalva.
„Netyčia pamačiau seminarą, nagrinėjo „Raudonkepuraitę“ geštaltiniu požiūriu, aišku, galima interpretuoti pasakas įvairiai, „Raudonkepuraitė“ ne auka, o manipuliantė, o auka vilkas“, – sako aktorė.
Pradėjusios repetuoti kūrėjos sako apsistojusios ties emociniu šantažu, nes tai atrodė atpažįstama bendrai Lietuvos, Prancūzijos kūrėjų komandai.
J. Trimakaitė studijavo lėlių ir objektų teatrą Prancūzijoje, Šarlevilio lėlių teatro mokykloje. Prancūzijoje susiformavo jos kūrybinės grupės branduolys, kuris dirbo ir spektaklyje „Spąstai“: scenografė, dailininke Cerise Guyon pasitelkusi kasdienius biuro daiktus sukūrė originalias kaukes, originalią muziką sukūrė kompozitoriaus Thomas Demay, šviesas – dailininkas Felixas Bataillou.
„Pati tema tiesiog iš gyvenimo, kai būna kai kurios situacijos absurdiškos, kad jų negali analizuoti įprastomis priemonėmis, dažniausiai tai taip absurdiška, kad galima apibrėžti asociatyviais įvaizdžiais, galima išreikšti tą būseną, kaip jaučiasi žmogus, kai jis atsiduria spąstų vidury“, – pasakoja aktorė.
Kūrėjos sako, spektaklis skirtas vyresniems paaugliams, bebaigiantiems mokyklas ar studijas, besirengintiems įsidarbinti ir galbūt pateksiantiems į panašias manipuliacines situacijas – spąstus būsimuose darbuose. Tačiau jos sako, kad nenori bauginti, o pažiūrėti, kaip kasdien keičiamos kaukės ir šiek tiek iš to pasijuokti.
