Kultūra

2020.02.28 20:59

Betoniniais papuošalais menininkė išsaugo Kauno ir Tokijo architektūrą

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2020.02.28 20:59

Menininkė Gerda Liudvinavičiūtė betono juvelyrikoje užkonservavo po karų užgimusią viltį, matomą  visai skirtingų šalių architektūroje. Ketvirtadienį Kauno miesto muziejuje atidaryta autorės paroda „Naujasis betono miestas. Nuo Kauno iki Tokijo“.

Juvelyrė tvirtino: „Dažnai stebiu miestą. Miestą suvokiu kaip gyvą organizmą, kintantį reiškinį, tačiau man apmaudu, kai architektūra neišsaugoma“. Todėl G. Liudvinavičiūtė ėmė ją įamžinti papuošaluose.

Menininkė yra kaunietė, tad pirmiausia sukūrė kolekciją gimtajam miestui. Pakviesta eksponuotis Tokijuje, autorė norėjo kūriniuose užmegzti miestų ir šalių ryšį, bet ne per jau gerai žinomą Chiune Sugiharos asmenį. Jungiamąja grandimi tapo betoninė architektūra.

Kaunas po Pirmojo pasaulinio karo architektūroje siekė įprasminti laisvę, patriotiškumą, todėl pastatų dekorui naudoti tautiniai simboliai. Tokijuje po Antrojo pasaulinio karo gimė metabolizmo judėjimas, kuris skatino žmogaus ir miesto ryšį, funkcionalią, lanksčią, prisitaikančią prie kintančių poreikių architektūrą. „Metabolizmas – utopinė architektūros kryptis, o Kauno tarpukario estetika – turime daug jos pavyzdžių ir ji yra išsipildžiusi“, – LRT.lt komentuoja autorė.

G. Liudvinavičiūtė pagal išsilavinimą yra psichologė. Anot jos, susidomėjimas miestu, architektūra kilo dėl šios gebėjimo atspindėti visuomenės nuotaiką, idėjas: „Per architektūros istoriją galime pažinti ir visuomenės raidą – architektūra daug pasako apie žmogų.“

Menininkę itin džiugina parodų lankytojai, kurie per jos kūrinius iš naujo atranda miestą, būna įkvėpti dažniau pakelti akis ir apsižvalgyti, pamatyti aplinką. „Mano papuošalų žmogus – žmogus-ieškotojas“, –reziumuoja pašnekovė.

Autorės kolekcijos gana įvairios. Vienoje jų menininkė naudoja perlus – tai emocijomis grįsta kolekcija, įkūnijanti vasaros nostalgiją. Tačiau pagrindinė menininkės kūrybos medžiaga – betonas: „Kurdama papuošalą, aš kuriu ne papuošalą, o mažą skulptūrą, kurią galima nešioti, dėvėti.“

Betonas, pasak G. Liudvinavičiūtės, labai įdomi ir kaprizinga medžiaga. „Man patinka betono šaltumas, be to jis yra mūsų kasdienybė. Kalbant apie miesto ir žmogaus sąjungą, neišvengiamai prisimenamas betonas“, – LRT.lt pasakojo autorė.

Juvelyrei prireikė metų, kol betoną pritaikė papuošalams: „Papuošalas turėjo būti lengvas. Statybinis betonas iš karto dužtų, trupėtų ir keltų alergiją.“

G. Liudvinavičiūtė anksčiau nemėgo papuošalų: „Man jie atrodė balastas, trukdantis judėti, suvaržantis. Tad buvo svarbu sukurti papuošalą, kuris neįpareigotų – kurį galėtumei nešioti bet kur ir bet kada.“ Menininkė nešioja tik savo kurtus papuošalus. „Ir turiu vieną žiedą, kurį gavau dovanų ir dažnai nešioju. Jį sukūrė viena Bosnijos ir Hercegovinos juvelyrė“, – LRT.lt prisipažino pašnekovė.

Kiekvieną parodoje matomą papuošalą įkvėpė konkretus architektūros pastatas, jo elementai. Ypač įsiminta autorei tapo Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčia. Jos langų formos buvo panaudotos sagėms, kurios nuo Kauno miesto įteiktos popiežiui Pranciškui. Menininkę žavi ir Nakagin kapsulės bokštas Tokijuje. Jį sukūrė vienas metabolizmo pradininkų – architektas Kisho Kurakowa. 1972 metais pabaigtas pastatas „išdygo“ per 30 dienų.

G. Liudvinavičiūtės darbų parodą „Naujasis betono miestas. Nuo Kauno iki Tokijo“ Kauno miesto muziejuje galėsite apžiūrėti iki kovo 29-tos dienos.