Kultūra

2020.03.11 17:45

Kinų rašytoja: jei skaitote apie Kiniją, tikriausiai tai bus negatyvi istorija, o kai kurie dalykai – pagrįsti

Birutė Rutkauskaitė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.03.11 17:45

Lietuvos viešnia, anglų kalba rašanti kinė Lijia Zhang pasakoja apie sekso verge paverstą savo močiutę, prostitucijos temą kūryboje, likimus griaunančius socialinius eksperimentus, prekybą krauju ir žmonėmis, ir ką jos gimtinėje reiškia būti „pakviestai arbatos“. „Kinija – didžiulė valstybė, nedemokratiška. Vis dar komunistinė, raudonoji. Šis faktas tikriausiai atbaido daugelį žmonių. Tačiau manau, kad kai kurios baimės kyla iš nežinojimo“, – sako ji.

Lijia Zhang – rašytoja ir tokių žiniasklaidos priemonių kaip The Guardian ir The New York Times bendradarbė Vilniaus knygų mugėje pristatė naujausią savo romaną „Lotosas“. Tai – romanas apie šiuolaikinę Kiniją, o ir pati autorė save laiko tiltu tarp Kinijos ir Vakarų valstybių.

Klausykitės pokalbio įrašo:


– Jūsų pirmoji autorinė knyga anglų kalba „Socializmas nuostabus“ paremta prisiminimais. „Lotosas“ – taip pat?

– „Socializmas nuostabus“ – prisiminimų knyga apie mano gyvenimą, apie darbą raketų gamykloje. Knyga ne apie socializmą, ji – apie mane. Gimiau labai skurdžioje dirbančiosios klasės šeimoje. Kai buvau 16-os, man neleido eiti į mokyklą – raketų gamykloje išdirbau dešimt metų.

Knyga apie to laiko patirtį. Ji atskleidžia, kas vyko Kinijoje devintajame dešimtmetyje, kai prasidėjo reformos. Tai pavyzdys, kaip asmeninė istorija gali atskleisti platesnį kontekstą.

„Lotosas“ – debiutinis romanas, jį įkvėpė močiutės istorija. Ji buvo prostitutė. Tačiau knyga ne apie asmeninę patirtį.

– Prieš imdamasi šios knygos atlikote didelį tyrimą – susitikote su prostitutėmis. Ir tai tapo knygos pagrindu, tos istorijos – tikros.

– Juokavau sakydama, kad tai nėra prisiminimų knyga apie mano patirtį. Nors dirbau įvairius darbus – nuo gamyklos darbuotojos iki vertėjos ar pokalbių laidos vedėjos, – bet prostitute dirbti neteko. Kol kas.

Tačiau egzistuoja asmeninis ryšys. Prieš 20 metų, kai mano močiutė buvo mirties patale, išgirdau ilgai saugotą šeimos paslaptį, kad močiutė buvo prostitutė. Buvau šokiruota.

Kai močiutei buvo šešeri, jos tėvai mirė iš bado, o ją įsivaikino tetos šeima, laikiusi ją lyg mažąją vergę. Kai močiutė pražydo kaip jauna graži moteris, dėdė ją pardavė viešnamiui. Dirbo ten dešimt metų, kol darbo metu sutiko mano senelį. Nuo tada pradėjau domėtis prostitucijos tema.

Įdomu tai, kad praėjus pusmečiui po močiutės mirties, dėl interviu vykau į Šendženą, Kinijos pietus. Užėjau į kirpyklą šalia viešbučio, pasakiau, kad noriu apsikirpti, o ten buvusios merginos pradėjo juoktis. Jos dėvėjo atviras, trumpas sukneles. Pasakė, kad nemoka kirpti plaukų. Pastebėjau, kad ant grindų nėra besimėtančių plaukų. Staiga supratau, kokia tai vieta.

Pradėjau kalbinti merginas – jos buvo iš skurdžios Kinijos dalies – Sičuano, o į Šendženą atvyko dirbti prie konvejerių. Viena jų kolegių gavo darbą masažo salone. Užmokestis buvo geresnis. Kai kurios, kad daugiau uždirbtų, ėmė verstis prostitucija.

Nors ji Kinijoje vis dar nelegali, mastai – didžiuliai. Tai didelis verslas. Man prostitucija – langas, pro kurį galima stebėti socialinius pokyčius. Ji susijusi su didžiulėmis Kinijos problemomis: atskirtimi tarp miestų ir kaimų. Tos merginos išvyko iš kaimo.

Kinija vystosi labai greitai – žmonės tapo turtingesni, tačiau atskirtis tarp turtingų ir vargšų, atstumas tarp kaimo ir miesto padidėjo. Tad įdomu kalbėti apie migracijos problemas, atskirtį, lyčių nelygybę.

Reformos suteikė daug naudos ir vyrams, ir moterims, tačiau, deja, rinkos ekonomika padidino skirtumą tarp moterų ir vyrų atlyginimų. Aš – žurnalistė. Turbūt žurnaliste tampi amžiams – mane iki šiol domina socialinės problemos. Nors „Lotosas“ – meilės istorija, bet noriu šia knyga tyrinėti socialinę įtampą.

Veiksmas vyksta Šendžene dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – Šendženas žinomas kaip Kinijos sekso sostinė.

– Kaip Amsterdamas?

– Būtent. Antroji priežastis – Šendžene Kinija pradėjo kapitalistinius eksperimentus, suteikė teisę laisvajai ekonominei zonai. Ten prasidėjo rinkos ekonomika. Ši knyga kalba apie rinkos ekonomikos daromą įtaką asmeniui.

– Baugu, kad jūsų močiutė buvo priversta dirbti prostitute, tačiau problema niekur nedingo. Ar kas nors pasikeitė?

– Taip, močiutė buvo parduota, ji neturėjo laisvės rinktis. Iki 1949-ųjų moteris buvo laikoma preke. Prostitucija vis dar egzistuoja. Kaip daugelyje kitų šalių. Kas pasikeitė, pavyzdžiui, daugelis moterų, su kuriomis susipažinau, pateko į prekybą laisva valia, tačiau dažniausiai priverstos nepalankių įvykių: prarasto darbo, paliktos vyro, įsimylėjusios netinkamą vyrą.

Nors Kinija – socialistinė valstybė, tačiau socialinės apsaugos tinklas – labai prastas. Todėl daugeliui vargšių moterų prekyba kūnu tampa viena iš nedaugelio išeičių.

– Akcentuojate istoriją, kaip pradėjote mokytis anglų kalbos ir kaip tai pakeitė jūsų gyvenimą.

– Nesu imli kalboms. Šiandien daugelis jaunų kinų puikiai kalba angliškai, jie gali žiūrėti Holivudo ar „Netflix“ filmus. Pradėjau mokytis anglų kalbos būdama 22-ejų, tikrai per vėlai. Buvo labai sunku. Skolinausi radiją iš pusbrolio.

– Mokėtis klausydamasi radijo?

– Radijo programos „New Concept English“. Buvau apsėsta minties išmokti kalbos, labai besiskiriančią nuo kinų. Užsirašiau į „išmokyk save“ universitetą. Išbandžiau visus metodus. Kiekvieną sekmadienio popietę lankydavausi angliškajame kampelyje Nankine ir, pamačiusi užsienietį praeivį, pasigaudavau jį ir užberdavau klausimais, nebūtinai deramais. Ir labai garsiai, lyg garsas atsvertų iškalbos stoką: iš kur tu? Ar vedęs? Kiek turi vaikų? Kiek turi pinigų?

– Tačiau kodėl anglų kalba? Galėjot mokytis kad ir prancūzų.

– Vyresnės kartos žmonės mokėsi rusų kalbos. Tuo metu anglų kalba tapo labai populiari. Visi norėjo nukeliauti į Ameriką. Dabar žmonės mokosi ir prancūzų, ir ispanų kalbų, tačiau anuomet, jei jau mokydavaisi užsienio kalbos, tai buvo anglų kalba.

Kai užsienio kompanijos pradėjo steigti parduotuves ir samdyti angliškai kalbančius žmones, norėjau pradėti dirbti vertėja, nes labai nekenčiau darbo gamykloje.

– Kas atsitiko tarp to, kai dirbote gamykloje ir bandėte gana vėlyvame amžiuje išmokti anglų kalbą, ir tapimo garsia rašytoja ir garsiausių vakarų žiniasklaidos priemonių bendradarbe?

– Kiek turite laiko?

– Visą laiką pasaulyje.

– Tai buvo labai ilga, lėta kelionė, su daugybe nesėkmių. Keliavau į Angliją. Nuo pat mažumės norėjau tapti rašytoja. Mokykloje labai gerai rašiau, mokytojos dažnai skaitydavo mano rašinėlius kaip pavyzdį kitiems moksleiviams. Norėjau tapti žurnaliste. Tačiau, kai man neleido mokytis, mano svajonė sudužo.

Kai atvykau į Angliją, vaikystės svajonė vėl atgijo. Užsirašiau į korespondentų kursus. Kinijoje yra posakis, kad žurnalistai yra karaliai be karūnos. Grįžusi į Kiniją, pradėjau dirbti „fiksere“ – užsienio žurnalistų asistente.

Manau, kad buvau nuostabi „fikserė“ ir atskleidžiau daug svarbių istorijų: skandalą dėl kraujo pardavinėjimo, žmonų prekybos, tačiau po kurio laiko nusivyliau, nes ne mano žodis buvo paskutinis. Todėl nusprendžiau tapti laisvai samdoma žurnaliste.

Buvo sudėtinga dėl anglų kalbos, nes, kaip ir minėjau, nesu imli kalboms, neturėjau daug kontaktų. Tačiau gretindama save su vakarų žurnalistais supratau, kad galiu pasiūlyti kitką: įžvalgas apie kinų visuomenę. Mano pasakojimai buvo publikuoti Independent, The Guardian, Observer. Asmeninė viršūnė buvo The New York Times.

– O kur dabar gyvenate?

– Dabar būnu Londone, tačiau dažnai keliauju į Kiniją. Lankiausi ten sausio pradžioje, džiaugiuosi, kad pabėgau prieš koronaviruso epidemiją. Priežastis ta, kad mano dukros studijuoja Didžiojoje Britanijoje, tad noriu būti šalia jų.

– Kinija – jau kuris laikas Vakarų žiniasklaidos dėmesio centre. Ne tik dėl greitai augančios ekonomikos, bet ir dėl žmogaus teisių pažeidimų, visuotinio sekimo. Netikrų naujienų amžiuje gal net atsiranda rizika, kad negalime kontroliuoti vaizduotės ir nežinome, kuo tikėti, kuo – ne. Kaip jūs vertinate vakariečių požiūrį į Kiniją?

– Sutinku su jūsų mintimi. Jei skaitote apie Kiniją, tikriausiai tai bus negatyvi istorija. Pastaraisiais metais jaučiamas antikiniškas požiūris. Priežastys – labai komplikuotos. Kai kurie dalykai – pagrįsti.

Pavyzdžiui, kaip elgiamasi su uigūrais, vakarinėje Kinijos gyvenančiais musulmonais. Tai labai neteisinga. Apskritai, Kinija ir taip prastai atrodo žmogaus teisių kontekste.

Pastaraisiais metais įsivėlė į prekybos karą su JAV. Donaldas Trumpas kovojo su Kinija ir įtraukė savo pareigūnus, kurie dažnai nusiteikę prieš Kiniją. Visi šie dalykai prisidėjo prie augančio neigiamo požiūrio į šalį.

Kinija – didžiulė valstybė, nedemokratiška. Vis dar komunistinė, raudonoji Kinija. Šis faktas tikriausiai atbaido daugelį žmonių. Tačiau manau, kad kai kurios baimės kyla iš nežinojimo.

Aš ir mėginu tiesti tiltą tarp Kinijos ir likusio pasaulio. Padėti žmonėms suprasti Kinijos kontekstą, kas vyksta dabar. Kinija išaugs pernelyg svarbi, kad būtų ignoruojama.

– Grįžtate į Kiniją, nebijote dėl savo aršios kritikos?

– Turime tokį posakį „pakviesti arbatos“. Kai valdžios pareigūnas pakviečia tave arbatos dėl tavo keliamų problemų. Buvau pakviesta. Anksčiau man liepdavo nerašyti straipsnių. Rašyti angliškai renkuosi todėl, kad žurnalistas turi būti objektyvus.

Kita vertus, nesu atitolusi. Noriu, kad Kinija taptų labiau demokratiška. Nesu disidentė, džiaugiuosi dalykais, kurių Kinija pasiekė. Pavyzdžiui, per pastaruosius 40 metų 800 mln. gyventojų išbrido iš skurdo.

Kitas svarbus, bet mažiau pastebimas dalykas – asmeninė laisvė. Faktas, kad daugelis paprastų kinų jaučiasi ganėtinai laisvi. Nors yra kontrolė ir limitai, nėra žodžio ar rinkimų laisvės, tačiau palyginus su ankstesniais laikais daugeliui žmonių narvelis tapo žymiai didesnis, jie nejaučia ribų.

Klausykitės pokalbio įrašo:


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt