Kultūra

2020.03.01 15:29

Danų rašytojas Kimas Leine`as: visa gera literatūra parašyta iš gėdos

„Vaikystėje buvau apsuptas religinių pamišėlių, augau tarp Jehovos liudytojų. Man reikėjo sveiko proto suaugusiųjų, su kuriais galėčiau pabūti ir juos radau literatūroje“, – LRT RADIJO laidai „Kultūros savaitė“ sako danų ir norvegų rašytojas, istorinio romano „Amžinybės fjordo pranašai“ autorius Kimas Leine`as. 

„Astrida Lindgren, Levas Tolstojus, Gustave`as Flaubert`as, istorijų apie kaubojus ir detektyvinių kūrinių autoriai – tapo mano draugais. Maždaug pusė jų buvo mirę prieš šimtmetį, bet aš susikūriau su jais ryšį. Šis ryšys man kaip rašytojui svarbus tapo gerokai vėliau. Literatūroje debiutavau būdamas 45 metų. Užtrukau, kol išpildžiau savo svajonę tapti rašytoju. Bet svajonė, ar literatūrinė ambicija – atsirado labai anksti. Taigi alternatyvos nepakeliamam pasauliui poreikis padarė mane rašytoju“, – sako danų prozos meistras.

Po chaoso metų tapo tvarkingu žmogumi

– Minite „sveiką protą“. Dažniausiai literatūrą, fikciją siejame su beprotybe, pamišusiu pasauliu, stebinančiu, žavinčiu, tačiau netikru. Jums buvo priešingai?

– Būtent. Literatūra pristato ne „normalesnį“ pasaulį, o padeda surikiuoti beprotišką realybę. Leidžia racionaliai apie ją mąstyti ir padeda ištverti pasaulyje. Kai mėgini laviruoti tikrame pasaulyje, esi kone bejėgis, bet literatūra suteikia įrankių susitvarkyti su beprotybe.

– Tad ne skaitymas, o rašymas padėjo sudėlioti į vietas viską, kas jums nutiko?

– Žinoma. Tapo kliše manyti, kad literatūra neturėtų būti terapija. Tačiau ji tokia yra, nes padeda susitvarkyti su mintimis ir jausmais. Rašymas man tapo lemtinga patirtimi, nes ilgokai pragyvenau chaose, savigriovoje, turėjau psichikos problemų. Mano kūrinius ėmė spausdinti, viskas pasikeitė – pradėjau gyventi ramiai, vėl būti atrama savo vaikams. Tapau tvarkingu žmogumi.

Skaitytojo atsakomybė

– O kaip rašymo terapiją paversti literatūra ar – gera literatūra?

– Reikėtų nusikratyti buvimo auka ir savigailos, žiūrėti į save šaltai. Antrąjį romaną pradėjau rašyti taip, tarsi būčiau savo paties slaugas ir stebėčiau save ant neštuvų, kraujuojantį ir klykiantį lyg po kokios avarijos. Pamaniau, aprašysiu visą tą siaubą be jokių jausmų. Objektyvumas leido man atsiplėšti nuo visų negatyvių emocijų. Kuo šalčiau rašai, tuo didesnis poveikis skaitytojui. Keistas paradoksas, tačiau būtent tai man atvėrė galimybę tapti tikru rašytoju.

– Jūsų minimas šaltumas atsiskleidžia ir „Amžinybės fjordo pranašuose“, liekate labai objektyvus savo veikėjų atžvilgiu. Jie nėra nei geri, nei blogi – tiesiog mėginate išlaikyti distanciją?

– Taip. Kartu tai ištikimybė savo personažams. Leidžiu jiems veikti, ką nori, būti, kuo yra. Ne aš turėčiau juos teisti, tai – skaitytojo atsakomybė.

Susidūrimas su tamsa

– Knygos veiksmas vyksta Grenlandijoje, kur išgyvenote bene 15 metų. Ar tik asmeninis ryšys su Grenlandija paskatino siužetą plėtoti būtent joje?

– Tai buvo mano asmeninė patirtis, mano paties kultūrinis susidūrimas. Grenlandijoje patyriau ir dugną, ir prisikėlimą. Todėl turėjau apie tai parašyti – iš pradžių autobiografiniame romane, paskui per istorinį kontekstą, sukūręs didelį atstumą tarp savęs ir to, kas vyksta.

Pagrindinis knygos veikėjas Mortenas Falkas tarsi naujai patiria mano gyvenimo kelionę – pradeda Norvegijoje, keliauja į Kopenhagą, kad gautų išsilavinimą. Paskui leidžiasi į Grenlandiją, kad išlaisvintų „laukinius“ iš tamsybių, bet pats atranda tamsą ir laukiniškumą savyje.

Istorinis kontekstas labai naudingas. Jei veiksmas vyksta 18 amžiuje, beveik viskas kitaip: drabužiai, maistas, kalba. Tokia dingstis, kodėl rašau istorinius romanus.

– Ar Mortenas Falkas yra jūsų alter ego?

– Ne. Labiau tapatinu save su Berteliu. Mortenas Falkas kartoja mano gyvenimo kelionę, bet jis yra konstruktas, sukurtas per kelis mėnesius. Falkas sudėtas iš priešpriešų, tai – nevienalypė asmenybė. O Bertelis tiesiog atėjo į romaną ir jame apsigyveno, man nereikėjo jo konstruoti.

Danai apie Grenlandijos istoriją – ničnieko

– Prieštaros, nemalonios detalės, tamsiosios veikėjų pusės – kodėl romane jos tokios ryškios?

– Norėjau parašyti kitokį istorinį romaną, nei įprastai rašoma. Kita vertus, norėjau kančios patirtį paversti fizine ir panaudoti kaip kokį Trojos arklį, kad viskas nebūtų tiesiog kūno skysčiai ir seksas. Tokiu būdu šį tą išlaisvinu: kultūrų sandūros, dviejų asmenų susitikimo keliamas problemas.

– Atsiliepimuose skaitytojai dažnai kalba apie romano keliamą įtaigą. Kas jums svarbiausia – siužetas, filosofija, vizualumas ar visa tai kartu?

– Siužetas svarbus, jis turėtų plėtotis pagal žmonių psichologiją. Man svarbiausia būti ištikimam savo veikėjams. Nekilti aukščiau jų ir žvelgti iš viršaus, bet išlikti tame pačiame lygmenyje.

Filosofija turėtų ateiti vėliau. Mano atstovė Kopenhagos leidykloje visada klausia to baisaus klausimo: „Kimai, apie ką tavo knyga?“ Atsakau: „Sunkus klausimas, eisiu namo ir apie tai pagalvosiu“. Pabaigiau knygą, bet turiu vėl prie jos grįžti ir sužinoti.

Manau, parašyti tokią knygą yra ir politinė užduotis, bet ji neturėtų būti aiški, kai knyga dar rašoma. Viena užduočių – pasiekti, kad danai ką nors sužinotų apie Grenlandijos istoriją, nes jie nežino ničnieko. Filosofinis matmuo turėtų suteikti gylio, bet tai jau vėlesnis etapas.

Rašau paisydamas intuicijos ir instinktų, pasitikiu jais, bet apmąstau ir naudoju filosofiniams tikslams.

Iš gėdos jausmo

– Esate sakęs, kad prieš rašant knygą reiktų pamąstyti apie tai, ko mums gėda, ir tai išplėtoti. Ar galėtumėte daugiau apie tai papasakoti?

– Jeigu nori parašyti ką nors reikšmingo, turėtum imtis sudėtingų jausmų. Būtent ten ir slypi gėda. Visa gera literatūra yra parašyta iš gėdos. Bent jau visa žydiškoji.

Neįmanoma parašyti knygos apie džiaugsmą. Galima įterpti laimę kaip vilties spindulėlį knygos pabaigoje, kaip Dante, eidamas pragaro ratais, viršuje mato šviesos spindulį. Tačiau knyga – apie baisias kančias.

Romanas veikia tarsi balansuodamas tarp tamsos, gėdos, pykčio ir visų negerų jausmų, o geri yra tik viltis pabaigoje. Tačiau harmonijos tarp jų nėra, nes gėris turi būti gerokai mažesnis už blogį, tai veda į priekį rašytoją, o drauge ir skaitytoją.

Kas nugalabijo našlę

– Jūsų romano pabaigą kiekvienas gali interpretuoti savaip. Ar toks ir buvo tikslas?

– Ne, tai iš tiesų paslaptis. Šis romanas – detektyvinis, jis apie žmogžudystę. Parašiau prologą apie našlę, o tada turėjau perrašyti visą knygą, kad sužinočiau, kas ją nužudė. Tai buvo labai naudingas triukas. Saimonas, mano leidėjas, vis skambindavo paklausti: „Ar jau žinai, kas nužudė našlę?“ Atsakydavau: „Dar ne, dar nepasiekiau pabaigos“. Tik kai parašiau epilogą, supratau, kad turiu atsakymą, kad visada jį pasąmonėje saugojau.

– Kitas dalykas, kylantis mąstant apie knygą, yra gamta. Kalbant apie 18 amžiaus Grenlandiją tai neišvengiama. Ką manote apie mūsų ryšį su gamta, ar vis dar esame nuo jos priklausomi?

– Taip, ypač dabar, kai mūsų tyko klimato katastrofa. Gamta grįžta mūsų nubausti. Dabar tai suvokiame geriau, nei 18 amžiuje. Tada tarša buvo kur kas didesnė, nors tai netapo aplinkosaugos problema, nes gyveno mažiau žmonių.

Vis dėlto gyventi mieste buvo labai nesveika – viskas purvina, oras pilnas dūmų. Gamta buvo tiesiog prievartaujama, taigi dabar, manau, mūsų santykis su ja geresnis. O priklausomi nuo jos esame tiek pat, kaip ir anksčiau.

– Knygoje vis pasikartoja laisvės sąvoka. Ar įmanomas išsilaisvinimas, ar tai – tik utopija?

– Tai neįmanomas paradoksas, nes esi ir laisvas, ir kaustomas grandinių. Manau, kad galiausiai būtent tai Martenas Falkas ir supranta. Visiems mums tenka gyventi su šiuo paradoksu. O tai labai sunku suprasti, kaip ir gyvenimą. Galiausiai gyvenimo suvokimas kainuoja tau gyvybę.

Tobulas romanas man kaip neatrišamas mazgas – veikėjai turi prieštarauti vienas kitam, jų mintys – veiksmams, o veiksmai – vieni kitiems. Viskas turi būti susipynę kaip kietas mazgas, kurio neįmanoma atmegzti.

Pokalbio su rašytoju Kim Leine klausykitės LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.