Kultūra

2020.02.24 14:58

Ernestas Parulskis. Aimanų dėl rusiško Vilniaus tradicija

LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2020.02.24 14:58

Kai dar praėjusiais metais Vilniuje pradėjo vaikščioti gandai, kad ketvirtas „Stranger Things“ sezonas... Tiesa, privalau pasiaiškinti ir paaiškinti. Serialas, apie kurį kalbu, „Stranger Things“, arba „Keistesni dalykai“, Lietuvos televizijose, atrodo, nerodomas ir, turbūt, yra daug kam girdėtas, bet nelabai matytas.

„Netflixas“ jį pozicionuoja kaip mokslinės fantastikos filmą, aš jį žiūriu (su džiaugsmu žiūriu) kaip filmą vaikams, o sudėję kartu abi interpretacijas gauname 31-ą nominaciją „Emmy“ apdovanojimams, tarp jų – „už geriausią dramą“. Kol kas viskas lieka nominacijų lauke, apčiuopiamų apdovanojimų serialas neturi, bet žiūrovinėje realybėje jis muša rekordus, o kiekvienas (jų jau buvo trys) sezonas – baisingai laukiamas.


Todėl, kai praėjusiais metais Vilniuje pradėjo vaikščioti gandai, kad ketvirtas „Stranger Things“ sezonas bus filmuojamas Vilniuje, vietiniai serialo fanai tiksliai atspėjo būsimą filmavimo vietą. Be abejo, ja tapo iškeldintas Lukiškių kalėjimas, nes juk kas gali būti geriau siaubo filmui už rūstų ir vis dar senoviškai autentišką buvusį kalėjimą?

Šią savaitę serialo filmavimo darbai baigėsi, ir „Netflixas“ ta proga išleido ketvirto sezono trumpą anonsą, iš kurio paaiškėjo du dalykai: pirma, trečio sezono pabaigoje žuvęs pagrindinis herojus yra gyvas, antra, atgijęs herojus pateko į maždaug 1986 metų Sovietų Sąjungos lagerį.

Pastarasis faktas atvėrė lokalių aimanų vartus – Vilnius vėl sugeba vaidinti tik Rusiją! „Vėl“ – nes praėjusiais metais sostinė seriale „Černobylis“ vaidino sovietinių laikų Pripetės miestą. Aš pats tuomet dejavau dėl miesto urbanistinės realybės, nes disonansas tarp lyg ir matomos, ypač naktį, o dar geriau – vakare ir iš paukščio skrydžio nufilmuotos architektūrinės didybės ir žemiško, tankaus, nugyvento sovietmetinio architektūrinio skurdo visiškai nekompensuoja mūsų kino industrijos sėkmių.

Mane šiek tiek stebina, kad Vilniaus rusiškumo pėdsakas kine publikai nesukelia jokios atmetimo reakcijos, kai pas mus filmuojama carinė Rusija. Juk jau buvo serialas „Karas ir taika“, filmai apie kelias carienes, dar kažkas? Nes būtent tada, 19 a. pradžia pradedant, ir buvo pakloti pamatai šiandieninėms architektūrinio identiteto aimanoms. Pirmą kartą rusai Vilnių valdė ilgiau nei šimtmetį, pastatė daugybę plytinio stiliaus namų, penkiolika cerkvių ir tą patį Lukiškių kalėjimą, pakeliui nugriaudami vienus kitus rūmus ir bažnyčias. Per palyginus trumpą laiką Vilnius dingo iš Vakarų civilizacijos lauko ir vėl jame atsirado 1915-ais, kai kaizerio vokiečiai, žengdami į Vilnių, tikėjosi pamatyti Rusiją, o atrado baroko ir gotikos miestą. Su stipria Rusijos aura.

Štai Laima Laučkaitė savo knygoje „Vilniaus dailė Didžiojo karo metais“ rašo, kad „Vilnius okupantams darė prieštaringą pirmąjį įspūdį: juos žavėjo tapybiškas, kalvotas kraštovaizdis, architektūros paveldas, tačiau chaotiškas miesto išplanavimas, skurdi infrastruktūra, kreivos, purvinos gatvės atrodė atgrasios. Vilniaus gyventojų išvaizda irgi gero įspūdžio nedarė: neigiamus bruožus žiniasklaida propagandiškai aiškino rusiškos įtakos, rusiškos tvarkos liekanomis, nuo kurių miestiečiai nesugebėjo išsivaduoti. Ypač kliūdavo purvini vežikai su drožkėmis, arklių traukiamomis puskarietėmis.“ Taip, mes irgi žinome, kad taksistai Vilniuje keičiasi lėčiausiai.

Vokiečių karinė valdžia buvo pirmoji, pradėjusi dėlioti naują seno miesto pasakojimą: Rytų fronto vadovybės paskirtas dailės istorikas iš Bonos Paulius Clemenas pirmasis Vilniaus baroką pavadino laukiniu baroku, o Vilnių – baroko lobynu. Kitas paskirtas istorikas Paulis Weberis parašė knygą „Vilnius pamirštas meno miestas“ (Wilna eine Vergessene Kunststate), pirmąją vakarietišką Vilniaus meno studiją.

Karui pasibaigus, vokiečiai Vilniaus įvaizdžio iš Rusijos į Vakarus grąžinimo estafetę perdavė lenkams. Ypač aktyviai tai darė Janas Bulhakas, sukūręs gražaus Vilniaus fotografavimo kanoną, ir dailininkas Ferdynandas Ruszczycas, šalia miesto puošybos reikalų pasiėmęs ir pagrindinio delegacijų vedžiotojo po miestą misiją. Skaitant jo Vilniaus periodo dienoraščius atrodo, kad tokių ekskursijų jis pravesdavo bent porą kartų per savaitę ir beveik visuomet, ypač atvažiavus žmonėms iš toliau, susierzindavo.

Pavyzdžiui, buvo viena ypač nesėkminga savaitė, kai trijų paeiliui delegacijų iš Prancūzijos, Serbijos ir Britanijos atstovai Ruszczycui aiškino, kad Vilnius jiems atrodo kaip labai rusiškas miestas. Kai kurie aiškintojai manė, kad jie sako komplimentą, kiti baksnodavo į chamus vežikus, purvą gatvėse ir laukinius miškus miesto centre, bet Ruszczycą siutino visi. Tik dienoraščiui jis prisipažindavo, kad miesto dvasia, išskyrus kelias gatves, yra vis dar rusiška.

Šiandien urbanistinės saviplakos turinys nepasikeitė. Mes toliau tęsiam aimanų dėl rusiško Vilniaus tradiciją, dejuodami, kad ateiviai kažkodėl žiūri ne tik į baroką su tarpukario modernizmu, dviračių takus, milžiniškus parkus, bet ima ir pamato nutriušusius blokinius rajonus, sulaužytus šaligatvius, fragmentiškai padažytus fasadus, naująją astanietišką architektūrą ir šykščiai apšviestas gatves. Iš kitos pusės žiūrint, šis skurdas yra į naudą atgimstančiai lietuviško kino industrijai.

Bet aš vis tik smulkiaburžujiškai prisipažinsiu – jeigu man kas nors pasiūlytų maginius mainus ir pasakytų „duodu tvarkingą, prižiūrėtą, pakraščiuose – nuobodoką miestą, bet atimu egzotišką galimybę Vilniui vaidinti Sovietų Sąjungą“, sutikčiau su mainais ilgai negalvojęs.

Menotyrininko Ernesto Parulskio komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.