Vasario 24-oji yra kalendorinis šv. Motiejus, senajame kaime vadinamas ir Vieversio diena.
Juk pasak Kristijono Donelaičio, apie šį metą „jau vieversiai linksmai lakstydami čypsi“. Iš migruojančių paukščių vieversiukas pirmasis pargrįžta į tėviškę. Žiemojo jų būreliai pietų Europoje, o kartais ir šiaurės Afrikoje. Laukiamas paukštelis ne tik todėl, kad skelbia pavasarį ateinant; jis – artojo linksmintojas. Pasak mitologinės sakmės, Dievas jį sukūręs iš žmogaus prakaitu palaistyto žemės grumstelio. Ornitologų vadinamas dirviniu vieversiu, lotyniškai Alauda arvensis, tarmiškai dar – cyruliu, vyturiu, voversiu. Paukštelį išties jau galima pamatyti vasario pabaigoje – mat patinėliai parskrenda visu mėnesiu anksčiau. Tikslas – užsiimti savąją erdvę ir kitiems paskelbti: „Aš čia šeimininkas!” Vieversio giesmelė sudėtinga, ilga; vadinama čirenimu. Tai įvairiausių frazių, kurias net sunku aprašyti, rinkinys. Patinėlis lėtai kyla beveik tiesiai aukštyn iki 200 m aukščio; ten ilgokai plazdena vienoje vietoje. Maloniai nuteikia jo čirenimas, girdimas nuo ankstyvo pavasario iki rugpjūčio vidurio. Rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas sako, kad „vieversio muzika panaši į žiogelio pievoje“. Dar pastebi, kad „nors ir tą pačią dieną, kitaip vieversys gieda“. O poetui Strazdeliui atrodo, kad „vieversėlis siausdamas šoka, vėją plakdamas“.
Sakoma, Vieversio diena tinkama pavasario orams spėlioti. Pasak kaimo senolių, jeigu vieversiukas pavėluoja parskristi į savo šventę, pavasaris bus ankstyvas. O jei kartais parskristų anksčiau, pavasaris užsitęs, ilgokai bus žvarbu. Tada jo giesmelė nelabai linksma: „Čyru vyru, pavasaris, bet dar neišėjo pašalas...“ Betgi esama ir tokio kaimo išminčių pasakymo: „Jei ant Motiejaus sniegas – greit žiema pabus iš miego“. Kaip ten bebūtų su pavasariu, bet viena tikra: kokia bus vasara, vieversys gerai atspėja. Prieš lietingą vasarą lizdą suka ant kalnelio, o prieš karštą – lomelėje. Pagal tai ūkininkai parinkdavo lauką bulvėms sodinti ir neapsirikdavo. O tas vieversio lizdelis – iš sausų žolių stiebelių, šaknelių ar smulkių lapelių gilioje duobutėje gerai paslėptas po žolių kuokšteliu. Ten 3–6 pilkai žalsvi su nedidelėmis tamsesnėmis dėmelėmis kiaušinėliai. Per vasarą vieversėlių pora išveda dvi vadas. Deja, daug jų lizdelių pražūva dėl žemės ūkio darbų.
Ankstyvas mielojo paukštelio pasirodymas, dažnai dar virš sniego lopais boluojančių dirvonų, sukūrė tikėjimą, kad jis žiemojąs ne dausose, o čia pat, gimtinėje, tik pasislėpęs akmenų krūsnyse. Kaimo merginos stengdavosi iki paukštelio sutikimo dienos, vasario 24-osios užbaigti verpimą. Priežodis ragina: „Skubėk verpti, nes atskridęs vieversys iš kuodelio lizdelį susisuks“. Kaipgi – dienai pailgėjus, labai jau laikas sėsti audimo staklėsna. O norint veido skaistumą per vasaros darbymetį išsaugoti, Vieversio dieną reikia pažliugusiu sniegu triskart gerai išsiprausti.
Vieversiukais vadinami tie žmonės, kurie anksti keliasi. Saulė Vilniuje Vieversio dieną teka 7 val. ir 24 min., o Klaipėdoje dvidešimčia minučių vėliau. Kas nubus prieš jos teką, galės pasigrožėti rytmečio dangų puošiančiomis planetomis: pietryčiuose žemai matomu Saturnu, kiek aukščiau jo švytinčiu 10 kart šviesesniu Jupiteriu, na o toliau į pietus matomas ir rausvasis Marsas. Visos trys planetos – Šaulio žvaigždyne. O pavasariškos dienos trukmė 10 valandų ir dar 28 minutės.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
