„Jei man pavyksta pasakyti tiesą, ji žmones prajuokina. Tiesos jie bijo, todėl užuot verkę, ima juoktis“, – taip Vilniaus knygų mugėje apie savo romanus kalbėjo danų rašytojas Kimas Leine`as, pristatydamas žinomiausią kūrinį „Amžinybės fjordo pranašai“.
Lietuviams šis autorius nėra pažįstamas. Tai pirmasis rašytojo romanas, išverstas ir išleistas lietuvių kalba. Jame pasakojama sudėtinga Grenlandijos ir Danijos istorija. Pats autorius, būdamas danas, pabėgo į Grenlandiją ir joje pragyveno 15 metų.
Rašydamas apie sudėtingą dviejų šalių istoriją K. Leine`as tikisi, kad jo romanai bus įrankiu geriau pažinti Grenlandiją ir jos istoriją. „Žmonės labiau žino Anglijos istoriją nei Danijos. Pirmoje Grenlandijos istorijos knygoje labai mažai rašoma apie kolonijinius laikus. Žmonės neišmano savo šalies istorijos. Jei jie susidomės Grenlandijos istorija iš vietinių gyventojų pozicijos, bus puiku. Knyga žmonės gali naudotis politiniais tikslais, tačiau aš nemėginu palaikyti Grenlandijos nepriklausomybės siekio ar kritikuoti Danijos dėl kolonizacijos. Tačiau žmonės gali ją šiems tikslams naudoti“, – teigė rašytojas.
Danija kelis šimtus metų buvo okupavusi Grenlandiją. Vis dėlto tai nebuvo brutali kolonizacija. „Grenlandijos žmonės buvo savotiškai palikti nuošalyje, kultūriniu ir kalbos požiūriu jų niekas neužgožė, nebaudė. Juos tiesiog administravo. 1953 m. kolonija buvo panaikina ir Grenlandija tapo Danijos Karalystės dalimi. Politinėje darbotvarkėje atsirado klausimas, kad Grenlandija turi būti lygiavertė Danijai. Per visą kolonizacijos laikotarpį Grenlandija niekada nebuvo malšinama jėga. Nors ir būta žiaurumų, nuožmių valdytojų. Tačiau tai nebuvo sistemiška“, – pasakojo Vilniaus knygų mugės svečias.
Į autoriaus romaną „Amžinybės fjordo pranašai“ yra atkreipę dėmesį ir patys grenlandai. „Jie yra labai susidomėję, tačiau prabyla tik tada, jei turi ką pasakyti. Esama nemažai kritikos akademiniuose sluoksniuose, sostinėje, tačiau iš tiesų nesu susitikęs su knygos gerbėjais. Buvęs Grenlandijos premjeras parašė, esą knyga yra apie mano asmeninę istoriją. Grendlandiečiai turėtų suprasti, kad mano romanas yra solidarumo su gyventojais išraiška. Rašau kaip vietinis, o ne kaip dauguma danų, kurie atvyksta, parašo apie šalį ir išvyksta“, – sakė rašytojas.
Kalbėdamas apie savo tapatybę, kas jis yra – danas, norvegas ar grenlandas, teigė, esą miegodamas kalbąs grenlandiškai. Juokais prasitarė, kad tai galbūt visai paranku, nes jei per sapnus kalbėtų negerus dalykus, žmona jo nesuprastų.
„Turiu keletą tapatybių, jos derinamos su nacionaline. 15 metų gyvenau Norvegijoje. Buvome Jehovos liudytojai. Paskui pabėgau iš namų, išvykau į Daniją. Tapau ateistu, vedžiau. Atvykęs į Grenlandiją mėginau tapti grendlandiečiu. Išmokau jų kalbą, bandžiau elgtis kaip vietinis“, – apie savo sudėtingą tapatybę kalbėjo K. Leine`as.
Rašytojas užsiminė, kad buvo laikas, kai jis vartojo narkotikus. Atsisakęs jų Danijoje tapo sėkmingu rašytoju. „Vieną akimirką esu tyrlaukiuose, o kitą – stoviu priešais dideles auditorijas ir kalbu apie savo knygas. Tai irgi buvo mano tapatybės pokytis. Tačiau pagaliau supratau, kad atradau savo tikrąją tapatybę. Tai, kuo norėjau būti ir ko nenorėčiau atsisakyti“, – kalbėjo Lietuvos svečias.
Pokalbio moderatorė Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė autoriaus teiravosi apie romano ir pagrindinio personažo sąsajas su Jeano Jacques`o Rousseau išsakyta mintimi, kad žmogus gimsta laisvas, tačiau ilgainiui supančiojamas grandinėmis. K. Leine`as atsakė, kad su šiuo paradoksu tenka kovoti visą gyvenimą. Tačiau jo personažas sendamas išmoksta prisitaikyti.
Pasakodamas apie knygos redaktorių Simoną Pasternaką, rašytojas teigė, esą šis jį išmokęs apie baisius dalykus rašyti ramiai. „Iš jo supratau, kad neturėčiau būti humoristas. Pirmame romane stengiausi skaitytojus prajuokinti, perteikdamas savo niūrų gyvenimą. Visas smagias vietas redaktorius išbraukė, paraštėse prirašęs „ne“ su trimis šauktukus. Išbraukęs linksmas vietas, pamačiau, kad tai, kas liko, vis tiek juokinga. Taigi turėjau būti rašytojas, sakantis tiesą. Jei man pavyksta pasakyti tiesą, ji žmones prajuokina. Tiesa žmones baugina, todėl užuot verkę jie ima juoktis“, – apie rašymo procesą juokavo autorius.
Klausiamas, ar nenorėtų parašyti romano apie Lietuvą, K. Leine`as nusijuokė ir atsakė, kad tokiu kūriniu būtų nepatenkintas, nes apie mūsų šalį žino per mažai. „Visada jaučiu trauką Grenlandijai. Ten yra visi mano veikėjai, ji – mėgstamiausia mano pasakojimo vieta. Grenlandijoje daug lengviau plėtoti naratyvą. Kur kas lengviau nei Suomijoje, Danijoje ar kitose šalyse“, – teigė autorius.
Paklaustas apie savo knygų pabaigas, kurių nuotaika dažniausiai kitokia nei viso romano, rašytojas teigė save laikąs senamadišku. Tarkime, jis vis dar tiki, kad egzistuoja katarsis: „Literatūra turi susidaryti iš šviesos ir tamsos. Tačiau pusiausvyra tarp jų nebūtina. Manau, matyti šviesos spindulėlį ir yra katarsis. Pavyzdžiui, Mozarto simfonijoje harmoniją išgirstame pradžioje, vėliau nuo jos tolstama. Jos ilgimės ir žinome, kad kūrinio pabaigoje išgirsime. Gal katarsis atgyvena, o aš – nemadingas autorius. Tačiau katarsį noriu pateikti pabaigoje, kad atsirastų harmonijos pojūtis, šviesos ir tamsos pusiausvyra“, – kalbėjo danas.
Susitikime dalyvavusi knygos vertėja į lietuvių kalbą Ieva Toleikytė prasitarė, kad vertimas nebuvo iš lengvųjų. „Pagrindinis knygos personažas sėda į laivą ketindamas pasiekti Grenlandiją. Verčiant šį epizodą prireikė laivininkystės žodyno. Apskritai buvo sudėtingas, bet įdomus procesas. Vietas, kurios, mano spėjimu, lietuvių skaitytojams bus nesuprantamos, paaiškinau išnašose. Knygoje pilna informacijos, vardų“, – teigė I. Toleikytė ir pridūrė, esą versti tokias geras, bet sudėtingas knygas yra tikra palaima. Šio darbo įkvėpta net parašiusi eilėraščių.
