Kultūra

2020.02.23 22:04

Režisierė Uršulė Bartoševičiūtė: kiekviename mūsų yra Kaino ir Abelio

LRT PLIUS laida „7 Kauno dienos“, LRT.lt2020.02.23 22:04

Jaunosios režisierės Uršulės Bartoševičiūtės debiutas Kauno nacionaliniame dramos teatre – vienos dalies misterija „Iš kūno ir kraujo“. Režisierė tiria kraujo linijos temą, kartu su dramaturgu Matu Vildžiumi nagrinėdama Senajame Testamente aprašytą Kaino ir Abelio brolžudystę ir britų poeto lordo Byrono misteriją „Kainas“. Apie tai ir daugiau – LRT PLIUS laidoje „7 Kauno dienos”.

Debiutas Nacionaliniame Kauno dramos teatre – misterija „Iš kūno ir kraujo“

Misterijoje „Iš kūno ir kraujo“ daug eksperimentuojama ir žaidžiama, ieškoma pirmosios šeimos – pirmųjų žmonių, jų namų bei tarpusavio santykių versijos, kuriuose, ko gero, viskas kitaip. Biblijos Kainas brolį nužudo iš pavydo, nes Dievas mieliau priimdavo jo aukas. Poeto Byrono misterijoje „Kainas“ brolžudys tampa maištininku ir mąstytoju. Kainas pyksta ant tėvų Adomo ir Ievos dėl prarasto nemirtingumo ir išvarymo iš rojaus.

„Kainas visą gyvenimą galvoja, kad mirtis yra kažkas daugiau. Kažkas visiškai metafizinio, kažkas virš manęs. Kažkas visą laiką mane sekančio, keistai veikiančio. Jėga, kuri traukia arba kaip tik – stumia. Nuvažiuoja bičas į pragarą ir supranta, kad tiek tos mirties ir yra. Dėl šios priežasties aš daug savęs randu Kaine. Jis atspindi jauno žmogaus būtį šiandien Lietuvoje, krikščioniškoje, keistoje valstybėje.

Aš einu per gyvenimą, gaunu daug klausimų, bet negaunu jokių atsakymų. Iki tam tikro lygio tai tarsi gerai, bet paskui pradedi imtis kraštutinių priemonių. Kovoti su tuo, kad nei vienas atsakymas neatėjo. Manau, kad kiekviename iš mūsų yra Kaino ir Abelio. Kiekviename yra žudiko, kuriam iš nervų dreba rankos“, – pasakoja spektaklio režisierė U. Bartoševičiūtė.

Kuriama misterijos erdvė – neapibrėžta ir abstrakti. Čia nėra nuorodų į tam tikrą laikotarpį. Pasak spektaklio kūrėjų, Kaino ir Abelio istorija gali persikelti į bet kokią socialinę ar kultūrinę erdvę, kad ir į 21 amžiaus Kauną.

Kompozitoriaus Juozo Gruodžio gyvenimas ir kūryba: pirma aukštoji muzikos mokykla Lietuvoje ir išlikę savitaigos rašteliai

Lakštingalos, bitės, šlaitais nardantys šunys ir medinių laiptų girgždėjimas – garsai iš kompozitoriaus Juozo Gruodžio namų. Neries pakrantėje, vienų judriausių Kauno gatvių sankirtoje, tarsi kišenėje, glaudžiasi medinis namukas – kompozitoriaus Juozo Gruodžio ir jo žmonos Stasės Gruodienės namai-muziejus. Namą projektavo žymus to meto architektas Feliksas Vizbaras ir nors paprastai gyvenamųjų namų projektų jis nesiimdavo, tačiau Juozui Gruodžiui buvo padaryta išimtis.

J. Gruodis gimė Rokėnų kaime, grafams priklausančioje šeimoje. Čia, klausantis močiutės liaudies dainų, ne tik prasidėjo pažintis su muzika, bet ir vyko pasaulio pažinimo pamokos. Pirmasis būsimą kompozitorių su muzika supažindinimo tėvas Motiejus, kuris, būdamas stalius, gamino ir muzikos instrumentus. O kartą netgi užsimojo pagaminti fisharmoniją!

Mokytis muzikos J. Gruodis pradėjo privačiai pas Miką Petrauską, vėliau Rokiškio muzikos mokykloje, o nuo 15 metų jau vargonavo bažnyčioje. Turėdamas išskirtinį balsą, iš pradžių svajojo tapti solistu, tačiau dar ankstyvoje jaunystėje susirgęs jį prarado, dėl to nebegalėjo tęsti ir vargonininko karjeros. Vėliau silpna sveikata ir toliau kišo koją – jau mokantis Maskvoje dėl ligos jis buvo priverstas nutraukti studijas ir buvo išsiųstas į lietuvių sanatoriją Jaltoje, kur ir sutiko savo būsimą žmoną Stasę Petrauskaitę. Moteris tuo metu dirbo sanatorijoje sesele.

Vėliau, gavęs Kultūros ministerijos stipendiją už kūrybą, J. Gruodis išvyko studijuoti į Leipcigą. Jo kūriniai įgavo savitą stilių, kurį formavo lietuvių liaudies muzika, mokslai ir pas rusų, ir vokiečių kompozitorius. Grįžęs į Kauną, dirbo Valstybės teatro antruoju dirigentu, tačiau ir šio darbo dėl sveikatos turėjo atsisakyti. Tuo metu Juozas Naujalis, norėdamas išeiti į pensiją, pakvietė J. Gruodį vadovauti savo įkurtai muzikos mokyklai. J. Gruodžio dėka ši mokykla tapo pirmąją aukštąja muzikos mokykla Lietuvoje.

Prasidėjus sovietų okupacijai, daugelis kompozitorių buvo smerkiami kaip buržuaziniai, tarp jų ir J. Gruodis, kurį tuometinė valdžia privertė parašyti straipsnį, smerkiantį savo kūrybą. Straipsnis pasirodė laikraštyje „Tiesa“ 1948 metais balandžio 16 dieną. Sutapimas ar ne, bet tą pačią dieną J. Gruodis ir mirė. Liko ne tik didelis kūrybos palikimas, mokiniai, bet ir 16 Juozo Gruodžio savitaigos kortelių, tarp kurių galima rasti daug įkvepiančių frazių, tokių kaip: „mano širdis sveika“, „aš parašysiu nuostabiai gerą simfoniją“, „aš turiu tvirtą valią, niekas negali pasipriešinti mano valios įtakai“.

Jeigu sienos turi ausis, tai J. Gruodžio namų sienose dar garantuotai aidi kompozitoriaus muzika. Todėl visi, kas ieško autentikos, turėtų suskubti apsilankyti, kol medinukas stovi tyras ir nepaliestas euroremonto ranka.

Pokalbis 450: poetė ir vertėja Tautvyda Marcinkevičiūtė

Poetės ir vertėjos Tautvydos Marcinkevičiūtės laida „7 Kauno dienos“ neromantiškai teiravosi, kaip šiandien gyvena poetai, kaip jos parašytos eilės skamba vengriškai bei ar egzistuoja kūrybinė trintis dviejų poetų – Tautvydos ir jos vyro – prozininko, dramaturgo Gintaro Patacko šeimoje.

„Aš esu Kauno pudra, makiažas, o tikrasis Kauno veidas – mano vyras Gintaras Patackas“, – pasiteiravus, ar poetę galima vadinti Kauno simboliu, atsako pašnekovė.

7 Kauno dienos. Kraujo linijų analizė, Juozo Gruodžio savitaigos rašteliai ir poetinis pokalbis su Tautvyda Marcinkevičiūte
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt