2003 m. Amerikos kino institutas paprašė kino kritikų įvardyti teigiamiausius JAV kino herojus. Pačiu kilniausiu personažu tapo Atikas Finčas iš režisieriaus Roberto Mulligano dramos „Nežudyk strazdo giesmininko“ (1962). Ne tik todėl, kad Finčas išsiskiria nepaprastu gerumu, drąsa ir pasiaukojimu. Kino kritikams buvo svarbi ir vaidinusio aktoriaus asmenybė – Gregory Peckas. Jis garsėjo gerumu, padorumu, kilnumu kaip ir jo herojus.
Aktorius niekada nebuvo įsipainiojęs į jokius skandalus, jokias nešvarias istorijas. Jis per 50 karjeros metų kine liko vienas labiausiai gerbiamų žmonių Holivude.
Eldredas Gregory Peckas gimė 1916 m. balandžio 10 d. nedideliame Kalifornijos La Chojos miestelyje. Dešimties metų įstojo į karo mokyklą, ten tvyrojusi nemaloni atmosfera taip paveikė berniuką, kad jis buvo pasirengęs tapti katalikų kunigu.
Tačiau galiausiai įstojo į Berklio universiteto Medicinos fakultetą. Besimokydamas labai aktyviai sportavo, tačiau užsiėmimus teko nutraukti dėl labai rimtos nugaros traumos. Ieškodamas kuo užsiimti, kai atsirado daug laisvo laiko, nutarė užsukti į universiteto teatrą – tai nulėmė jo likimą. Universitetą baigė jau su anglų literatūros specialisto diplomu ir išvyko į Niujorką.
Iš pradžių vertėsi atsitiktiniais darbais, kol įstojo į vieną teatro mokyklą ir debiutavo Brodvėjuje. Dėl traumos netarnavo kariuomenėje. Netrukus į patrauklų aukštą vaikiną atkreipė dėmesį Holivudo bosai. G. Peckui buvo pasiūlyti net keli patrauklūs kontraktai. Tačiau suvokęs, kad dėl didelių pinigų teks atsisakyti kūrybinės laisvės, visų nuostabai kontraktų nepasirašė.
„Man tuomet buvo labai svarbūs du dalykai, – vėliau kalbėjo aktorius. – Pirmiausia norėjau vaidinti ir teatre, antra, nenorėjau tapti kieno nors nuosavybe, tačiau nei vieno, nei kito negalima buvo suderinti su darbu kine pagal kontraktą.“
Tada supykę dėl jaunuolio įžūlumo kino magnatai prisiekė, kad jis neperžengs nė vienos kino studijos slenksčio, tačiau jau 1944 metais G. Peckas debiutavo kine, o kitais metais buvo nominuotas „Oskarui“ už vaidmenį režisieriaus John M. Stahlo dramoje „Raktai nuo dangaus karalystės“ („The Keys of the Kingdom“, 1944). G. Peckas suvaidino kilnų ir dosnų dvasininką misionierių, besistengiantį pagelbėti kiekvienam sutiktam nelaimėliui.
Alfredo Hitchcocko tileryje „Apkerėtasis“ („Spellbound“) jo personažas – psichiškai nestabilus vyras, įtariamas dėl žmogžudystės. Netrukus G. Peckas ilgiems metams patenka į populiariausių Holivudo aktorių dešimtuką.
5-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje G. Peckas buvo net 3 kartus nominuotas „Oskarui“, tačiau apdovanojimo taip ir negavo. Holivudas nepamiršo jo pirmojo akibrokšto, susijusio su kontraktu, be to, G. Peckas neprarado užsispyrimo ir dažnai konfliktuodavo su prodiuseriais.
Iki šiol teigiama, kad G. Peckas savo žavesiu sudaužė kelių kartų moterų širdis. Tačiau jis skyrėsi nuo kitų Holivudo amantų. Jis visada vaidindavo įsimylėjusį vyrą, kuris iš tiesų domisi moterimi. Ir niekada nebuvo bjaurus suvedžiotojas. Net kerinčia šypsena ne itin dažnai naudojosi.
Daugelio nuomone, jis galutinai pavergė visas moteris po vaidmens romantiškoje Williamo Wylerio komedijoje „Romos atostogos“ (Roman Holiday,1953), kur jo partnerė buvo jaunutė Audrey Hepburn. Jos įkūnijama princesė Anė, pavargusi nuo oficialių priėmimų ir griežto etiketo, pabėga iš rūmų. Užmigusią ant suoliuko ją ir suranda pro šalį ėjęs G. Pecko žurnalistas Džo Bredlis. Vos supratęs, kas toji mergina, Džo pažada laikraščio redaktoriui išskirtinį interviu su princese, tai virsta nuotykių pilna diena Romoje. Tačiau šiai meilei nelemta gera pabaiga, o įsimylėjęs žurnalistas neparašo reportažo.
Net kelis kartus G. Peckas pasirodė ekrane su legendine Ava Gardner – režisieriaus Henri Kingo dramoje pagal Ernesto Hemingway apysaką „Kilimandžaro sniegynai“ ( The Snows of Kilimanjaro, 1953) ir Stanley Kramerio „Ant kranto“ ( On the Beach, 1959).
G. Peckas puikiai pasirodydavo įvairaus žanro filmuose: komedijose, vesternuose, karinėse ir socialinėse dramose. Ramybė, santūrumas ir patrauklumas – tai svarbiausi G. Pecko aktoriniai bruožai. Jis visada buvo atviras ir natūralus. Niekuomet neišduodavo savęs, vidinės nuotaikos, elgesio, tačiau kiekvienas vaidmuo atskleisdavo vis naujų, netikėtų jo personažų charakterio bruožų.
Pačiu garsiausiu aktoriniu ir prodiuseriniu G. Pecko filmu tapo „Nežudyk strazdo giesmininko“. Šiame stulbinančiame, lyriškame (tačiau be lašo sentimentalumo) pasakojime G. Peckas suvaidino Atiką Finčą. Bebaimį advokatą, kuris, nepaisant galingo priešiškumo ir atvirų grasinimų, imasi ginti afroamerikietį, neteisingai apkaltintą išžaginus baltaodę moterį. Už šį vaidmenį G. Peckas pagaliau buvo apdovanotas „Oskaru“.
Šiuo filmu pradedame aktoriaus filmų retrospektyvą per LRT PLIUS. Be šios dramos, kovą bus parodyti dar trys filmai. Tarptautiniame San Sebastiano kino festivalyje pagrindiniu prizu „Auksine kriaukle“ apdovanotame režisieriaus Edwardo Dmytryko trileryje „Miražas“ (Mirage, 1962) kenčiantį nuo laikinos amnezijos Deividą Stilvelą, kuris pasisamdo privatų detektyvą norėdamas atkurti įvykių eigą. Bet netrukus pats tampa nusikaltėlių taikiniu...
Vesterne „Lemtinga dvikova“ (Shoot Out, 1971) jo vaidinamas buvęs bankų plėšikas Klėjus Lomaksas išėjęs iš kalėjimo sužino turįs dukrą. Ši būtybė – vienintelė priežastis, galinti sulaikyti Lomaksą nuo grįžimo į nusikaltėlių pasaulį...
Biografinėje karinėje dramoje „Daglas Makarturas“ (MacArthur, 1977) G. Peckas suvaidino realų asmenį – sąjungininkų kariuomenės vyriausiąjį vadą Antrojo pasaulinio karo metais, o vėliau ir Jungtinių Tautų organizacijos kariuomenės vado Korėjos kare generolą Daglą Makarturą. G. Peckas už šį vaidmenį buvo nominuotas „Auksiniam gaubliui“.
Per karjerą G. Peckas iškovojo didžiulį autoritetą Holivude. Jis vadovavo įvairiems rėmimo fondams, net kelias kadencijas buvo prezidentinės Nacionalinės meno tarybos narys, buvo pirmasis Amerikos kino instituto prezidentas, vadovavo Amerikos kino akademijai. 1967 metais pelnė „Oskarą“ už viso gyvenimo nuopelnus, 1969 metais prezidentas Johnsonas įteikė jam Laisvės medalį – aukščiausią apdovanojimą, kurį gali gauti civilis asmuo. Tuo pat metu G. Peckui buvo pasiūlyta balotiruotis į Kalifornijos gubernatoriaus postą nuo Demokratų partijos, tačiau aktorius atsisakė, nes ir toliau norėjo būti laisvas ir nepriklausomas.
1989 metais G. Peckas suvaidino paskutinį pagrindinį kino vaidmenį filme „Senasis Gringo“ (Old Gringo). Vėliau sekė tik keli epizodiniai vaidmenys, tarp jų ir trumpas pasirodymas Martino Scorsese`s trileryje „Baimės iškyšulys“ (Cape Fear, 1991).
Šis filmas – nauja ankstesnio filmo versija, jame prieš 30 metų pagrindinį vaidmenį vaidino pats G. Peckas. Vėliau vaidino televizijoje, tačiau amžius darė savo ir G. Peckas ekrane rodėsi vis rečiau.
Kalbama, kad gyvenime jis buvo dar aukštesnis, gražesnis ir žavesnis nei kine, kuriame suvaidino per 60 vaidmenų. Jis buvo vienas gražiausių XX amžiau kino aktorių, kilnumo, garbės ir padorumo įsikūnijimas. 1954 metais jis sutiko didžiąją gyvenimo meilę prancūzų žurnalistę Veronique, dėl kurios paliko pirmąją žmoną Gretą su trimis vaikais. Tačiau ir šį kartą sugebėjo išlaikyti geras manieras ir jiedu su Greta liko draugai, jis labai rūpinosi sūnumis.
Su Veronique susilaukė dar dviejų vaikų – sūnaus ir dukters. Tačiau G. Peckas išgyveno ir didžiulę tragedija, kai 1975 metais jau būdamas žinomas žurnalistas nusižudė jo vyriausias sūnus.
O šiaip šio žavingo aktoriaus senatvė buvo rami ir laiminga. Jį aplenkė sunkios ligos, šalia buvo mylima žmona, jį lankė vaikai, sulaukė net šešių anūkų... Teigiama, kad ir mirė kaip dera jo personažams. Prie lovos buvo mylima žmona, su kuria išgyveno daugiau kaip 50 metų. Jiedu laikėsi už rankų, Gregory ilgai žiūrėjo jai į akis, paskui užsimerkė ir mirė. Tai įvyko 2003 m. birželio 12 dieną. Ir kažkodėl norisi tikėti žodžiais, kad žmogus, nugyvenęs garbingą ir sąžiningą gyvenimą, vertas tokios gražios mirties...
