Kultūra

2020.02.21 06:49

Kontrolės nepripažįstanti Sabaliauskaitė: žmogus turi laisvą valią nuspręsti, kiek jam klysti

Rasa Tapinienė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2020.02.21 06:49

Prasidėjo 21-oji Knygų mugė, kurioje ypač daug dėmesio sulaukia lietuvių autoriai. Rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės naujasis bestseleris „Petro imperatorė“ atspausdintas Lietuvoje dar negirdėtu 70 tūkst. tiražu. Apie knygą ir patirtį rašant ją rašytoja kalbėjo „Dienos temoje“.

– Tikrosiomis leidėjų Kalėdomis laikoma Knygų mugė trečią dešimtmetį pradeda pakiliai. Pernai perkamiausių knygų dešimtukuose lietuvių autorių rikiavosi daugiau negu vertimų, sulaukta ir pirmo tikro bestselerio Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorės“, kurios tiražas – 60 tūkst. egzempliorių – Lietuvai iki šiol nebuvo girdėtas. Rašytoja, dailės istorikė, menotyros mokslų daktarė ir jauniausia Vilniaus dailės akademijos garbės daktarė Kristina Sabaliauskaitė.

– Iškart noriu pataisyti – 70 tūkst. Jūs turite kelių savaičių senumo duomenis. Iš tikrųjų šešios laidos ir 70 tūkst.

Dienos tema. Kontrolės nepripažįstanti Sabaliauskaitė: žmogus turi laisvą valią nuspręsti, kiek jam klysti (su vertimu į gestų k.)

– Su tuo ir sveikiname, tikimės, kad tas tiražas bus išpirktas kaip ir visi kiti, dar net nepasirodę prekyboje. Kristina, pati sakėte, kad kai išėjo „Petro imperatorė“, daug sužinojote apie mus pačius. Ką konkrečiai?

– Kaip visuomenė, esame kamuojami kažkokių didelių baimių. Ir tas įsišaknijęs baimingumo, baiminimosi jausmas iš tikrųjų nemaloniai nustebino, nes, pavyzdžiui, buvo kažkokios tokios reakcijos: maždaug, taip nepalankiai pavaizduota tai, ką čia dabar Rusija pagalvos ir rusai.

Pirmiausia man atvėrė kitą dalyką, kad gyvename šalia tokios kaimynės, bet tuo pat metu visiškai nesidomime jos kultūra ir jeigu nors truputėlį domėtumėmės, tai žinotume, kad pasaulyje, o, beje, ir pačioje Rusijoje, yra parašyta labai kritiškų mokslo darbų apie tą epochą, yra viskas puikiausiai ištyrinėta ir tikrai aš čia jokių naujų Amerikų su faktais neatradau.

Tiesiog parašiau grožinį kūrinį, kuris yra būtent suteikimas tai istorijai žmogiškosios dimensijos, žmogiškojo likimo, žmogiškojo matmens. Tas bailumas mūsų mane iš tikrųjų truputėlį nustebino, bet tai kyla iš nežinojimo, nes tikrai neturime išsivertę esminių kertinių veikalų apie, tarkim, Rusijos kultūros istoriją, jos pokyčius. Vis dar neturime garsiojo veikalo „Natašos šokis arba kultūrinė Rusijos istorija“, kur tai yra alfa ir omega, padedanti suprasti, kaip vystėsi jų kultūra, kokias įtampas patyrė.

– Vienas iš pagrindinių leitmotyvų jūsų „Petro imperatorėje“ yra prievarta. Jūs esate tą sakiusi. Ar daug jos šiandien mūsų gyvenime, pati sau atsakėte į šitą klausimą rašydama?

– Manau, kad taip.

– Kaip ji pasireiškia?

– Kontrole. Dabar prievarta pasireiškia ne kažkokiu valstybiniu ar instituciniu smurtu, galvų kapojimu, plakimu rykštėmis ir panašiai, bet prievarta pasireiškia per kontrolę.

Per bandymą kontroliuoti žmogų, braunantis į jo privačiausias gyvenimo erdves, kurios yra asmeniškos, ir kur tik pats žmogus gali nuspręsti, ką jam daryti. Tai, pavyzdžiui, kontrolė, kokį vaikui duoti vardą, kokius vaistus vartoti, kad ne gydytojas prirašo, o kažkas pradeda reguliuoti, žmonės miršta, serga. Tai yra nusikaltimas, kas yra daroma. Kontrolė yra brautis į mitybos reikalus.

Žmogus pats turi laisvą valią nuspręsti, kiek jam klysti, ką jam daryti ir visada turi egzistuoti nekaltumo prezumpcija. Žiūrint į žmogų kaip į asmenybę su laisva valia ir bausti tik tada, kai jis prasižengia, o ne besistengiant užbėgti už akių bausmėmis iš anksto. Manau, kad tokia mūsų šiandienos prievarta.

– Jūs kalbate, jeigu teisingai suprantu, apie politiką ir politikus, kurie formuoja tą politiką, kurie, jūsų žodžiais, jūs tiesiai neįvardijote, bet kišasi į asmeninį gyvenimą, ir jūs esate lygiai taip pat sakiusi, kad bene vienintelė sritis, kurioje yra jovalas, jūsų žodis buvo toks paminėtas, yra politika, nes visur kitur per tuos 30 metų, bent jau stebėdama iš šalies, jūs matėte norą tvarkytis. Ar tai yra šių metų, šios kadencijos, ar tai yra Lietuvoje dėsningumas, kad kiekviena valdžia nori įvesti savo tvarką?

– Pasakysiu ne kaip kažkokia politologijos specialistė, bet kaip balsuojanti Lietuvos pilietė, kuri neabejinga savo ateičiai, manau, kad buvo taip, tarsi nuosekliai visą laiką eita daugelį metų. Tiesiog, dabar tai išsprogsta kažkokia labai brutalia, baisia forma.

Visą laiką buvo ieškoma naujų gelbėtojų. Su kiekvienais rinkimais. Užuot balsavus iš tikrųjų už vertybes ir už programas. Daugelis politologų mano, kad visuomenė išlošia tada, kai yra dvi stiprios jėgos kairėje ir dešinėje, kurios viena kitą kontroliuoja. Tai, pavyzdžiui, kairė kontroliuoja, kad dešinieji nenutrūktų į visišką laisvę ir nesirūpinimą piliečiais ir žmogumi, ir tuo pat metu, kai dešinė kontroliuoja, kad nebūtų panaikintas iniciatyvumas, verslumas ir visa kita.

Tai kai tos dvi įtampos balansuojasi, mes, kaip piliečiai, išlošiame ir galime gyventi. Aišku gerai, kai centras yra stiprus ir yra galimybė susitarti.

– Kontrolės antonimas galėtų būti laisvė, jūs irgi esate sakiusi, kad iš patirties žinote, jog laisvė turi savo kainą ir labai dažnai kaina yra nemaža. Kiek yra žmonių, pasiryžusių arba išgalinčių ją sumokėti?

– Nežinau, čia kiekvienas mes asmeniškai ir individualiai turime atsakyti sau į šitą klausimą. Aš manau, kad už laisvę verta mokėti bet kokią kainą. Man labai patiko, kaip Josifas Brodskis yra pasakęs savo Nobelio kalboje: geriau būsiu pastumdėliu laisvoje demokratijoje, negu viršūnėlėse totalitarinėje valstybėje.

– Londone gyvenate jau 17 m., tačiau neatitrūkusi nuo Lietuvos aktualijų. Ir sekdama visus tuos įvykius ir vesdama, galbūt, ir paraleles su savo gyvenimu svetur, kaip galvojate, ar būtumėte parašiusi tiek „Silva rerum“, tiek „Petro imperatorę“, jeigu būtumėte likusi Vilniuje?

– Manau, kad negalima uždavinėti sau klausimo, kas būtų, jeigu būtų buvę, bet aš pasakysiu taip, kad išvykimas į Londoną neabejotinai man padėjo išlaisvinti savo kūrybingumą, suteikė tam tikros drąsos. Aišku, man labai didelę įtaką padarė britų akademinė, universitetinė sistema.

Paskaičiavau, kad apie 50 proc. mano akademinio gyvenimo yra Lietuvoje ir jau 50 proc. maždaug užsienyje. Aišku, paliko pėdsaką labai britiškas fenomenas, požiūris, būtent stiprūs populiariosios istorijos veikalai, parašyti labai rimtų akademikų. Tas gebėjimas kalbėti ir aukštame lygyje, ir tuo pat metu labai prieinamai, visuomenei, paliko pėdsakus, įkvėpė tiesiog.

– Užsiminėte, kad jūsų veikla dabar yra tarsi pasiskirsčiusi per pusę tarp Jungtinės Karalystės ir Lietuvos, ir irgi esate sakiusi, kad norėtumėte į Lietuvą grįžti. Kokiomis aplinkybėmis?

– Mano veikla nėra pasiskirsčiusi vien Lietuvoje ir Britanijoje. Didelė dalis mano literatūrinės ir akademinės veiklos vyksta Lenkijoje. Taip pat esu skaitoma Latvijoje. Kitose šalyse po truputėlį pradedu funkcionuoti. Man atrodo, kad kai esi kūrėjas ar intelektualas, tai tas pasaulio sumažėjimas ir gebėjimas kalbėti su skirtingomis kultūromis skirtingose šalyse tik praturtina ir yra viena iš turbūt tokių privilegijų.

– Šiame pasaulyje dažnas keliaujantis arba kartais skirtingose šalyse gyvenantis žmogus ypač aktyviai arba šiek tiek pasyviau tą ryšį su tėvyne, su aktualijomis, su ten likusiais artimaisiais palaiko per socialinius tinklus. Kas lėmė jūsų apsisprendimą prie jų neprisijungti?

– Ne mano žanras. Tai suryja labai daug laiko, kurio aš turiu mažai, ir aš tikrai mieliau paskaitysiu su savo dukra knygą arba su ja pasikalbėsiu, nei sėdėsiu feisbuke, „atsišaudydama“ į kieno nors kito komentarus. Aš tikrai mieliau pasikviesiu pas save šešis draugus vakarienės ir mes praleisime fantastišką vakarą prie vyno ir skanaus maisto, nei žiūrėsiu, kiek ten kas „palaikino“ mane. Toks mano požiūris į gyvenimą.

– Suprantu, kad turėdama to laisvesnio laiko jūs mieliau nueitumėte ar bent jau nueinate, kai grįžtate į Lietuvą, į šaudymo centrą. Kodėl toks pasirinkimas?

– Nežinau. Netikėtai atradau šį hobį ir man patiko. Tai padeda susikaupti, ne tik Lietuvoje. Britanijoje kartais pašaudau į tokias išsviedžiamas lėkštes, niekada – į gyvą taikinį, niekada nenorėčiau medžioti arba ko nors sužeisti. Matau tik juodą tašką, į kurį reikia pataikyti, ir tai labai gerai mobilizuoja, išvalo galvą.

– Mobilizuoja, išvalo galvą, labai įkvepiančiai skamba iš jūsų, kaip rašytojos. Gal tada galėtumėte patikslinti, kada pasirodys antroji knyga? Pirmoji buvo brandinama 10 m.

– Tai mes su leidykla dar nesame nustatę datos, visi dabar klausia ir teiraujasi, bet mes nenorime sukelti kažkokių dirbtinų lūkesčių.

– Po metų ar dešimties?

– Negaliu išduoti, esu prietaringa šiuo atžvilgiu ir jau kaip bus, taip bus.

– Ką šiuo metu skaitote pati?

– Šiandien antrą kartą skaitau Tomo Venclovos knygos „Lietuvos istorija visiems“ antrąjį tomą, kurį pristatysiu rytoj 14 val. Knygų mugėje. Ir dar renkuosi kažkokias mintis ir citatas.

– Dėkui, kad atvykote pas mus, tikimės, kad tų dešimties metų nebereikės laukti, „Petro imperatorė“ pasirodys šiek tiek greičiau. Tai buvo rašytoja ir jauniausia, naujausias jūsų titulas, jauniausia Vilniaus dailės akademijos garbės daktarė Kristina Sabaliauskaitė.