Vasario 20-osios vakarą „Elito kinas“ rodys Vokietijoje gyvenančio kino režisieriaus Sergejaus Loznicos vaidybinį filmą „Nuolankioji“. Pagrindinė filmo veikėja leidžiasi į kalinčio vyro paieškas kažkur Rusijos gilumoje. Pakeliui ji sutinka ištisą virtinę personažų ir kęsdama pažeminimą, prievartą, pamažu atskleidžia S. Loznicos požiūrį į toje valstybėje gyvenančio žmogaus savijautą.
Nuolankiosios, kurią įkūnijo aktorė Vasilina Makovceva, veidas skverbiasi pro daugiaveidę krutančią masę, kuri lyg kloaka mėgina įtraukti stoišką filmo heroję.
Jos žygis virsta kelione į praeitį su prisiminimais apie Staliną, Antrąjį Pasaulinį karą, vadų skulptūromis, sovietinių veikėjų vardais pavadintomis gatvėmis ir baigiasi epizodu, kuris padalijo Kanų festivalio publiką į priešingas stovyklas.
Apie darbą kine ir bičiulius Lietuvoje S. Loznicą kalbino festivalio „Scanorama“ vadovė Gražina Arlickaitė.
Kad ir kokia auditorija, kijevietis kino režisierius S. Loznica retai praleidžia progą pasisakyti apie Rusiją. Nieko stebėtina – reiškiniai, matyti ir matomi buvusios Rusijos imperijos teritorijoje, jam – patys įdomiausi, visada dėmesio centre. Tarkime, „Valstybinėse laidotuvėse“, gerai įsižiūrėjus į represijų aukų apraudamus Stalino palaikus, lengviau suprasti dabartinį Rusijos režimą.
Režisierius lankėsi Šiaurės šalių kino forume „Scanorama“, pristatė naujausią dokumentinį filmą „Valstybinės laidotuvės“, tad radosi gera proga pasikviesti jį į svečius LRT.
Dramaturgija būtina
Pasak režisierių kalbinusios Gražinos Arlickaitės, „Scanoramos“ vadovės, režisieriaus S. Loznicos kelias – pergalių kelias. Kiti tos sėkmės jam gali tik pavydėti – tiek vaidybiniame, tiek ir dokumentiniame kine. Ir vieni, ir kiti filmai, pasak pašnekovo, skiriasi tik biudžetu ir prie jų dirbančių žmonių skaičiumi. Dokumentiniams filmams visko reikia palyginti nedaug.
„Dramaturgijos požiūriu dokumentiniai visiškai nesiskiria nuo vaidybinių. Ji būtina abiem atvejais. Reikia sumanyti tam tikrą struktūrą, kuri atskleistų požiūrį. Ir vaidybiniuose, ir dokumentiniuose filmuose išsakau savąjį požiūrį“, – kalbėjo LRT PLIUS svečias.
Bičiuliai lietuviai – supratingi „profai“
Lietuvoje S. Loznica lankosi gana dažnai, Vilniuje kartais praleidžia ir kelis mėnesius. Mat čia darbuojasi jo bendražygiai, be kurių kūrėjas jau neįsivaizduoja savo filmų gamybos: montažo režisierius Danielius Kokanauskis, garso režisierius Vladimiras Golovnickis. Jis dirbo ir su Mindaugu Survila, Jonu Zagorsku, Giedriumi Tamoševičiumi.
Geriausios jų savybės, anot režisieriaus, – profesionalumas ir supratimas. „Mes kalbame viena kalba. Stengiuosi, kad kiekvienas galėtų atskleisti save, prisidėtų prie filmo, tačiau kad jis išsakytų mano idėjas“, – šyptelėjo S. Loznica.
Kosmopolitas – kas tai?
S. Loznica gimė Baranovičiuose, Baltarusijoje. Kai jam sukako 6 mėnesiai, tėvai persikėlė gyventi į Kijevą. Čia jis studijavo Politechnikos institute, paskui pasirinko kibernetiką. 27-aisiais gyvenimo metais Kijevą iškeitė į Maskvą, studijavo Visasąjunginiame valstybiniame kino meno institute (VGIK). Gyveno ir Peterburge.
Režisieriui žodis „kosmopolitas“ kelia dvejonių. Anot jo, kur kas tiksliau žmogų nusako kultūra. „Aš – rusų kultūros žmogus, rusų kalba – mano kalba. Mano mintys, idėjos galiausiai transkribuojasi į rusišką tekstą, – nusijuokė pašnekovas. – O užaugau Kijeve, tad laikau save kijeviečiu.“
Represijos pakeitė žmogaus išvaizdą
Langą į totalitarizmo epochą praveriančias „Valstybines laidotuves“, kurios G. Arlickaitės žodžiais, sukrėtė žiūrovus ir kino specialistus Vakaruose, režisierius sukūrė iš archyvinės medžiagos. Prie jos, seniai išslaptintos, prieiti niekas Rusijoje netrukdė. Priešingai, režisierius stebisi, kodėl šiuo dokumentu iki jo niekas nesusidomėjo.
„Baisiausia tragedija, gulagas, Stalino sukurta represinė mašina transformavo šalį. Dėl vivisekcijos, gąsdinimų, nuolatinės baimės atmosferos pakito net žmogaus išorė. Ir kai apie tai jau buvo galima laisvai prabilti, kažkodėl atsirado vos vienas kitas dėmesio vertas filmas. Į archyvus niekas nesiveržė“, – stebėjosi S. Loznica.
Bolševikų teroro ir totalitarizmo epochai, pasirėmęs archyviniais dokumentais, jis ketina paskirti dar 5 ar 6 filmus.
Dabartinėje Rusijoje – kiti susitarimai
Pernai „Scanoramoje“ režisierius pristatė dokumentinę juostą „Pergalės diena“ apie tai, kaip šiuolaikiniai rusai, daugiausia gyvenantys Vokietijoje, Berlyno Treptowo parke susirenka švęsti Gegužės 9-osios.
Anot G. Arlickaitės, egzistuoja propagandinio triuko pavojus, kad žavėdamasis vaizdais gali nesuvokti, kokia tikroji susirinkimo esmė. Isteriškas spietimasis prie Stalino karsto ir telkimasis apie Vladimiro Putino partiją „Vieningą Rusiją“ – šiuo tuo panašūs.
Režisierius nesutinka – dabar veikia kiti mechanizmai. „Rusijos žmones gerokai pamaitino ir leido užsidirbti. Sukurtas pakenčiamas pragyvenimo lygis, žmonės jau nebeprisimena bado.
Egzistuoja tam tikras sutarimas: valdžia duoda žmonėms pramisti, keliauti į užsienį, o žmonės jai leidžia ką nors kurti, – tvirtino G. Arlickaitės pašnekovas, – sovietmetis išugdė nuolankumą, romumą ir supratimą, kad keliantys galvą bus skaudžiai nubausti. Stalinas naudojo tuos metodus ir melą, kokius jam gyventojai leido naudoti.
Dabartinių Rusijos vadovų vienintelis tikslas – išsaugoti valdžią. Tai viskas, ką jie veikia. Kol kas priežasties imtis žiaurių stalininių veiksmų nesusidarė. Be to, tiems veiksmams reikalingi vykdytojai, kurie atsiranda ne taip paprastai. Valstybės reikalams nuo Rusijos imperijos laikų buvo teikiama viršenybė“, – teigė S. Loznica.
„Babij Jaras“
Rusijoje S. Loznicos filmai rodomi, režisierius tikisi, kad ir „Valstybinės laidotuvės“ pateks į ekranus. Suprantama, šiuo požiūriu tarp patyrusių nesėkmę yra „Maidanas“, rodytas tik Vitalijaus Manskio rengiamame „Artdokfest“. O „Donbasą“ ketino rodyti buvusiai Romano Abramovičiaus žmonai priklausantis Maskvos meno centras „Garažas“, tačiau „dėl techninių priežasčių“ seansas neįvyko.
Naujas vaidybinis S. Loznicos filmas – „Babij Jaras“ – pasirodys 2021-aisiais, ateinančią vasarą prasidės filmavimai. Juosta pasakos apie 1941 metų įvykius Kijeve, kai nacistinė Vokietija, įžengusi į miestą, pradėjo žydų naikinimą. „Kokiomis aplinkybėmis ir kas tada atsitiko – štai ką noriu parodyti tuo filmu“, – kalbėjo S. Loznica.
Parengė Mindaugas Klusas
