Kultūra

2020.02.19 18:23

Sabaliauskaitė: prieš 30 metų nebūčiau patikėjusi, kad valdančioji dauguma taip kišis į žmogaus gyvenimą

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.02.19 18:23

„Yra vietų, kuriose atsiliekame – prieš 30 metų nebūčiau patikėjus, kad kai kuriose srityse bus taip blogai“, – pastebi rašytoja Kristina Sabaliauskaitė. Nors per nepriklausomybės 30-metį šalis pasiekė daug, rašytojos teigimu, teisėkūra Lietuvoje tampa pagrįsta kaltumo prezumpcija.

Bestseleriais tapusių knygos serijų „Silva Rerum“ ir romano „Petro imperatorė“ autorė K. Sabaliauskaitė, kuriai garbės daktarės vardas suteikiamas už menotyros žinių sklaidą ir naujų spalvų suteikimą lietuvių istoriniam romanui, pasidalijo prisiminimais apie studijas Vilniaus dailės akademijoje, pirmuosius jos, kaip rašytojos žingsnius, paradoksą, kad gerai parduodamos knygos kelia įtarimą esančios nekokybiškos bei apie tai, kokią Lietuvą mato po 30 nepriklausomybės metų.

– Jums bus suteiktas Vilniaus dailės akademijos garbės daktarės vardas. Ką Jums reiškia toks akademinis įvertinimas?

– Labai malonu, nes tai turbūt aukščiausias įvertinimas iš akademijos bendruomenės. Kiek suprantu, būsiu pati jauniausia garbės daktarė. Jaučiuosi labai nedrąsiais šalia tokių Vilniaus dailės akademijos kultūros gigantų kaip Jonas Mekas, Vytautas Landsbergis, Vladas Drėma ir kiti. Turbūt priimu tai kaip įpareigojimą nešti savo kūrybinį deglą toliau.

– Kokią akademiją prisimenate iš savo studijų laikų?

– Man ten visą laiką buvo labai gera. Studijavau tikrai sunkiais laikais – 1994-aisiais, kai dėl blokados buvo skurdas, o auditorijose buvo įprasta sėdėti su paltais ir pirštinėmis. Sąlygos studijoms buvo tikrai ekstremalios. Nežiūrint į tai, žinių ir laisvo mokslo alkis buvo toks didžiulis, kad buvo įprasta stovėti eilėse ar lėkti per knygynus ieškant naujausių humanistikos ir filosofijos veikalų.

Mes turėjome puikius dėstytojus. Pasisekė, nes Vilniaus dailės akademija buvo ypatinga tuo, kad tai buvo mažiau indoktrinuota aukštojo mokslo institucija. Kūrybinės laisvės polėkis yra Vilniaus akademijos DNR.

– Jūsų romanas „Silva Rerum“ sudrebino Lietuvos kultūros gyvenimą. Kitos Jūsų knygos taip pat buvo absoliutūs bestseleriai. Pirmasis „Petro imepratorės“ tiražas buvo išpirktas dar jam net nepasiekus knygynų lentynų, bet „Silva Rerum“ tapo bestseleriu 2008-aisiais, ekonominiu sunkmečiu, kai žmonės negalėjo leisti pinigų, bet vis tiek pirko Jūsų knygą. Kaip Jūs dabar prisimenate pirmos knygos paleidimą į pasaulį? Ar tikėjotės tokios sėkmės?

– Tikrai ne. Kai 2008-ųjų gruodį pasirodė šis romanas, jis buvo išleistas vidutiniu tiražu. Man atrodo, kad pirmasis tiražas buvo du tūkstančiai knygų. Knyga susilaukė teigiamų recenzijų iš literatų, kurie rašė, kad tai gerai aprašyta knyga ir yra per protinga, kad taptų bestseleriu. Maždaug po mėnesio ji dingo iš knygynų. Po naktinės mokestinės reformos, tuo laikotarpiu, visa leidyba buvo šoke, todėl antroji laida pasirodė minkštuoju viršeliu. Tai sunkmečio knyga. Po 12 metų ši knyga turi 20 laidų.

Tai, kas įvyko su „Petro imperatore“, yra kažkas beprotiško. Aš nesitikėjau, kad taip bus. Šiuo metu yra šešios laidos ir 70 tūkst. tiražas nuo rugpjūčio mėnesio. Tai sunki, nepatogi, iššaukianti kontraversiškas reakcijas knyga, todėl nesitikėjau, kad bus šitaip skaitoma.

– Kai pamačiau, kad išleidote „Petro imperatorę“, tarsi suteikdama jai balsą, pagalvojau, ar nebus kas nors panašaus, kas buvo su Mariumi Ivaškevičiumi.

– Šis skandalas atskleidė, kiek mumyse yra vergo ir penktosios kolonos. Kai pasigirdo balsai, kaltinantys šią knygą, neva joje gajus antirusiškumas, tai atsiprašau, ar pas mus nebuvo Sausio 13-osios, tremčių? Ar mes šiai kaimyninei valstybei turime kurti propagandinę istoriją? Tai, kad po 30 metų nepriklausomybės tokie dalykai yra girdimi mūsų kultūrinėje erdvėje, yra skandalas. Tai iš esmės yra cenzūra ir reikalavimas klusnumo didžiajam broliui. Matyt, kad sklinda iš žmonių, kurie yra vis dar lojalūs tam didžiajam broliui.

– Jums šis garbės daktarės vardas įteikiamas valstybinių švenčių tarpušvenčiu. Netrukus minėsime atkurtos Lietuvos nepriklausomybės 30-metį. Visada norisi išgirsti iš žmogaus, kuris ne visą laiką gyvena Lietuvoje, požiūrį iš šalies. Kaip Jūs matote Lietuvą per 30 metų?

– Ne visiškai iš šalies, nes esu giliai panirusi į Lietuvos gyvenimą. Žinoma, tie atsitraukimai duoda tam tikrą distanciją.

Mes labai mėgstame paniurzgėti, kad kas nors neatitinka mūsų lūkesčių. Jeigu prieš 30 metų, kai sėdėjau toje nešildomoje auditorijoje, man kas nors būtų pasakęs, kad gyvensime taip, kai gyvename šiandien, bučiau nepatikėjusi, nes yra pasiekta labai daug.

Yra vietų, kuriose atsiliekame – prieš 30 metų nebūčiau patikėjus, kad kai kuriose srityse bus taip blogai. Nebūčiau patikėjusi, kad turėsime tokią valdančiąją daugumą, kokią turime dabar, ir kad bus taip kišamasi į žmogaus privatų gyvenimą, į apsisprendimą dėl maisto, mitybos, sveikatingumo, kad bus šitiek daug leidžiamų įstatymų. Civilizuotoje teisėje egzistuoja nekaltumo prezumpcija, o pas mus teisėkūra tampa pagrįsta kaltumo prezumpcija. Lyg pagal nutylėjimą nusikaltėliams yra kuriami įstatymai. Linkstama į totalitarinę valstybę ir kontrolę. Manau, kad mes turime tam visomis jėgomis priešintis. Pagrindinis svarmuo, trukdantis mums, kaip valstybei ir pilietinei visuomenei, išsiskleisti yra sovietinis mąstymas. To reikia atsisakyti.

Išsamiau – laidos „Ryto allegro“ įraše.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba, – jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.